XVIII Marijos Gimbutienės skaitymai

Dr. Agnė Čivilytė „Marija Gimbutienė archeologijos istorijoje: ką sužinome apie antropomorfiją?“

Šis pranešimas skiriamas į pasaulio archeologijos istoriją įėjusios mokslininkės Marijos Gimbutienės darbams aptarti ir svarbiausiems akcentams jos mokslinėje karjeroje išryškinti.

Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Agnė Čivilytė pažvelgs į M. Gimbutienę iš kelių perspektyvų. Pranešėja yra ketvirtos kartos vilnietė, todėl, kalbėdama apie M. Gimbutienės požiūrių ir idėjų formavimosi laikotarpį, įterps dar vaikystėje girdėtų M. Gimbutienės amžininkų pasakojimų apie Vilnių ir jo gyventojus bei kultūrinį kontekstą. Antrasis pranešimo epizodas bus skiriamas tolesnei M. Gimbutienės kelionei į mokslo pasaulį. Bus keliamas klausimas, kokį vaidmenį mokslininkės gyvenime turėjo balti sportbačiai ir kaip tai susiję su jos profesija. Jei kalbėtų pati M. Gimbutienė, ji apie save pasakytų: „Esu archeologė, neužsikasusi žemėje“. Taigi bus atkreiptas dėmesys į mokslininkės darbuose taikytus metodus ir jos hipotezių įvertinimą pasaulio archeologijoje. Trečioji perspektyva – M. Gimbutienės hipotezės apie deives ir dievus priešistorėje aptarimas supažindinant su naujomis antropomorfinės plastikos interpretacijų galimybėmis. Pranešėjai mintis nagrinėti šias interpretacijas kilo Heidelbergo universitete rašant seminarinį darbą apie neolito ir vario amžiaus žmonių figūras. Šis įdirbis subrandino idėją surengti M. Gimbutienės šimtmečiui skirtą parodą Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

A. Čivilytė, kuri yra aplankiusi ne vieną Europos muziejų ir savo rankomis išglosčiusi šimtus žmogaus figūrėlių, kviečia susipažinti su įvairiais žmogaus vaizdavimo aspektais bei atsakyti į klausimą, kodėl kūno vaizdavimas priešistorės žmogui buvo toks svarbus.

Dr. Šarūnė Valotkienė „Archeologinių tyrinėjimų kasdienybė už geležinės uždangos“

Pagrindinis pranešimo šaltinis yra 1948−1968 m. vykusių archeologinių kasinėjimų nuotraukos, tarp kurių daugiau nei tūkstantyje užfiksuoti tyrinėjimų dalyviai. Šių vaizdų rinkinys yra puikus archeologinių kasinėjimų kasdienybės dokumentas, atspindintis to meto Lietuvoje vykusius procesus. Kasinėjimų nuotraukos iškelia ne vieną akivaizdų klausimą. Vienas jų, pavyzdžiui, susijęs su pokario demografine situacija − kodėl kasė daugiausia moterys ir vaikai? Iškyla ir socialinių klausimų – kodėl kasinėjančios moterys dėvėjo tik sijonus ir sukneles?

Atsakant į šiuos ir kitus klausimus, remiamasi ne tik vaizdų analize, bet ir publikuotais archeologų dienoraščiais. Įdomi ištrauka iš Rimutės Rimantienės dienoraščio, kuriame atsispindi to meto kasinėjimų niuansai: „Iš ryto anksti mudvi su Onute einam į perkasą […]. Paprastai rasdavome visus vaikus [kasinėjimų darbininkus] jau atėjusius. Šį kartą nė vieno. Galiausiai atsiranda Evaldas. Pasirodo, rugpjūčio mėnesį prasideda menkių gaudymo sezonas, ir visi mano kasėjai nubėgo į prieplauką“. Kita dienoraščio ištrauka kalba apie tai, kad archeologams kartais tekdavo ne tik tyrinėti. Joje rašoma, jog atvykę kasinėti į iš anksto planuotą Netiesų akmens amžiaus gyvenvietę archeologai rado visą plotą užsodintą bulvėmis, o kolūkio pirmininkas pasiūlė jiems nusikasti bulves: „Nusikaskit. Ir mes taip iš eilės kasėm bulves […] ir kasdien jas valgėm. O prie bulvių – rūgusis pienas, pradžioje buvo ir salotų, bet greitai pasirodė ir agurkai, galiausiai ir pomidorai“.

Dr. Daiva Steponavičienė „Romėniškojo laikotarpio moterų kostiumų rekonstrukcija“

Pranešime pristatoma romėniškojo laikotarpio moterų apranga ir aptariama jos rekonstrukcijos problematika. Rodoma septynių kostiumų kolekcija, sukurta kūrybinio folkloro grupei „Sedula“ jos sceninės veiklos 25-mečio proga.

Sukurtoji kostiumų kolekcija atspindi šešių ikigentinės bendruomenės archeologinių kultūrų aprangos nešiosenos bendrumus ir skirtumus. Romėniškasis laikotarpis pasižymėjo papuošalų formų subtilumu. Naudotos kiauraraštės formos, puošyba stiklo akutėmis, emaliu ir sidabro vielos filigranu rodė ir tų laikų juvelyrų meistriškumą. Dėl to metalo papuošalai bei drabužių detalės tiesiog susiliedavo į bendrą sąskambį su ramia tekstilės gama. Visa tai stengtasi atkartoti ir sujungti į vientisą kostiumų ansamblį.

Mantas Užgalis „Lamatos piliakalniai kultūrinio kraštovaizdžio kaitos kontekste“

Pranešime analizuojama Lamatos piliakalnių raida kultūrinio kraštovaizdžio kaitos kontekste. Šilutės–Švėkšnos–Priekulės apylinkių archeologinių paminklų grupei, kuri VI a. pabaigos/VII–XIII a. istoriografijoje minima kaip Lamata, priskirtini piliakalniai buvo naudojami I–XIII/XIV a. vidurio laikotarpiu. Nors istoriografijoje iki šiol nėra prieita prie vieningos nuomonės dėl jos etninės priklausomybės, tačiau kai kurie tyrėjai mato X–XIII a. laikotarpiu joje susiformavusius atskirus valsčių (pilių apygardų) teritorinius vienetus, kurie dažniausiai buvo valdomi iš piliakalniuose įrengtų pilių. Pats reikšmingiausias visos Lamatos politinis-administracinis centras su satelitinėmis gyvenvietėmis lokalizuojamas Skomantų piliakalnyje. Tankesnį gyvenviečių tinklą turėjusioje šiaurinėje žemės dalyje buvusius Skomantus kirto svarbus kuršių žemės Pilsoto–Žemaitijos prekybinis sausumos kelias.

Lamatoje II tūkstm. pradžioje juntama nežymi piliakalnių su satelitinėmis gyvenvietėmis persiskirstymo (lyginant su I tūkstm.) į derlingesnes žemes tendencija. Tai galėjo lemti kiek išaugusi pažangesnės dvilaukės, o vėliau ir trilaukės žemdirbystės reikšmė bei tai, kad derlingesnėje rytinėje Lamatos dalyje Minijos upės intakų (Veiviržo, Tenenio, Šyšos) aukštupiai su gilesniais slėniais turėjo daugiau krantų kyšulių, tinkamesnių piliakalniams įrengti bei įtvirtinimams sustiprinti, kas vikingų laikotarpiu darėsi vis aktualiau. XIII a. nustojus naudoti piliakalnius, didžioji jų dalis Lamatoje buvo apleisti ir nebepatyrė intensyvios antrinės antropogenizacijos.

Dokt. Jūratė Paškonytė „Aukštosios Panemunės paslaptys“

Pranešime pristatoma Aukštosios Panemunės istorija ir atrastos XVII–XIX a. kapinės. Atlikti archeologiniai tyrimai, surinkta ir išanalizuota informacija suteikė pirminių žinių apie vietos gyventojų laidoseną. Istorinių šaltinių analizė atskleidė, kokia nagrinėjamuoju laikotarpiu buvo Aukštosios Panemunės bendruomenė ir kuo ji užsiėmė. Radiokarbono tyrimai leido nustatyti tikslų palaikų amžių, antropologiniai tyrimai suteikė svarbios informacijos apie palaidotųjų sveikatos problemas. Taigi, remiantis tarpdisciplininiais moksliniais tyrimais, pranešime atskleidžiami XVII–XIX a. Aukštosios Panumenės bendruomenei būdingi bruožai.

Dr. Karolis Minkevičius, dokt. Vytenis Podėnas, doc. dr. Giedrė Piličiauskienė, dokt. Viktorija Micelicaitė, dr. Agnė Čivilytė „Naujausi tyrinėjimai Mineikiškių piliakalnyje“

Pastarųjų metų archeologinių tyrimų duomenys vis dažniau skatina kritiškai pažvelgti į Baltijos jūros regiono priešistorę. Todėl 2020 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas mokslinių tyrimų projektas „Vėlyvojo bronzos amžiaus (1100–500 m. pr. Kr.) ekonomika rytiniame Baltijos jūros regione: naujo modelio link“ (vad. dr. A. Čivilytė). Jo tikslas – pasitelkus kompleksinius tarpdisciplininius archeologinių tyrimų metodus ir kritiškai įvertinus anksčiau surinktą informaciją, suformuluoti naują vėlyvojo bronzos amžiaus gyvenviečių ekonomikos modelį.

Vedina šio tikslo, projektą vykdančių tyrėjų komanda 2020 m. liepos ir rugpjūčio mėn. atliko vieno reprezentatyviausių vėlyvojo bronzos amžiaus paminklų – Zarasų rajone esančio Mineikiškių piliakalnio – archeologinius tyrimus. Surinkti duomenys atskleidžia naujos informacijos apie to meto gyventojų ūkį, buitį, mitybą ir įvairius kitus gyvensenos aspektus. Tai suteikia galimybę naujai pažvelgti į pietryčių Baltijos jūros regiono vėlyvojo bronzos amžiaus bendruomenių ekonominę, technologinę ir socialinę raidą.

Stanislovas Patkauskas, dokt. Saulius Sarcevičius „2017 m. archeologiniai tyrimai Kalnų parke: kas naujo sužinota apie Kreivąjį miestą?“

2016 metais Lietuvos istorijos instituto mokslininkų kolektyvo išleistoje knygoje Kreivoji pilis: tarpdisciplininių tyrimų atvejis (autoriai Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė, Virgilijus Pugačiauskas) nagrinėjama Vilniaus Kreivosios pilies-miesto atsiradimo, plėtros bei sunykimo problematika. Joje apžvelgiama istoriografija, aptariami vykusių archeologinių tyrimų duomenys ir pateikiamos įvairios hipotezės. Viena iš hipotezių yra susijusi su pilies-miesto gynybinės sistemos rekonstrukcija, autorių paremta daugiausia pirminio reljefo identifikavimo duomenimis.

Lygiai po metų – 2017 m. – Kalnų parke buvo atlikti žvalgomojo pobūdžio archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo dr. Linas Kvizikevičius. Pranešimo tikslas – remiantis šiais tyrimais, išryškinti gautų duomenų koreliaciją su minėtoje knygoje išdėstyta hipoteze apie Vilniaus Kreivojo miesto gynybinės sienos lokalizaciją ir jos chronologiją.

Doc. dr. Giedrė Piličiauskienė, dokt. Raminta Skipitytė, dokt. Viktorija Micelicaitė, dr. Valdas Vaitkus, dr. Povilas Blaževičius „Ką ėdė XIII–XVIII a. šunys: pirmieji stabiliųjų izotopų tyrimų rezultatai“

Nors šunys žmogų lydi daugiau kaip 15 000 metų, Lietuvoje archeologinių tyrimų metu šio artimiausio žmogaus palydovo kaulų aptinkama nedaug, vos iki 1 % visų gyvūnų kaulų. Tačiau net ir negausios šunų liekanos gali labai daug papasakoti apie pirmuosius žmogaus domestikuotus gyvūnus.

Pranešime aptariami archeologinių tyrimų metu surinktų kaulų osteometrinių bei fizikinių tyrimų rezultatai ir pristatomi naujausi duomenys apie šunis Lietuvoje XIII–XVIII amžiais. Atskleidžiama, kokio dydžio, tipų ir paskirties šunys buvo auginami Vilniaus pilių komplekse, kaip galėjo atrodyti Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose bei dvaruose lakstę šunys. Analizuojama, kaip ir kodėl įvairavo pilyse bei miestuose gyvenusių šunų mityba, ar skyrėsi Lietuvos regionuose augintų šunų dydis ir dieta. Ar pajūryje auginti šunys mėgavosi žuvimi? Kokios sveikatos bėdos kamavo XIII–XVIII a. gyvenusius šunis? Projektas, leidžiantis atsakyti į šiuos ir kitus mokslui bei plačiajai visuomenei rūpimus klausimus, finansuotas Lietuvos mokslo tarybos.

Dr. Toma Zarankaitė-Margienė „Lepinami gražuoliai ar perkarę blusuotieji: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šunų mityba XVI a. rašytinių šaltinių duomenimis“

Žmogaus ir šuns draugystės istorija domina ne vieną tyrėjų kartą. Šis istorinis reiškinys, gyvuojantis nuo seniausių laikų iki šių dienų, kelia daug neatsakytų klausimų ir atskleidžia meilės, rūpesčio, ištikimybės, taip pat – ir išnaudojimo bei nepriežiūros istorijas.

Kiekvienas šimtmetis turi savitas elgsenos su gyvąja gamta tradicijas, kurios iš dalies atspindi tiriamo laikotarpio visuomenės psichologinį portretą. Šunų mityba yra svarbus tyrimų klausimas šunininkystės istorijoje, kadangi būtent šunų šėrimo tradicijos atskleidžia šuns vertę XVI a. visuomenės akyse.

Rekonstruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI a. atvejį leidžia negausūs rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai bei archeologiniai radiniai. Pranešime analizuojami XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo dvare augintų šunų mitybos principai, aptariama bajorų augintinių priežiūra ir miestuose augintų keturkojų laikymo sąlygos.

Doc. dr. Giedrė Piličiauskienė, dr. Laurynas Kurila, dokt. Edvardas Simčenka, doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė „Vietiniai ar atėjūnai: Tautų kraustymosi laikotarpio žmonių ir žirgų kilmė. Pirmieji tyrimų rezultatai“

Tautų kraustymosi laikotarpiu (IV a. pabaigoje – VI a. pirmoje pusėje) žlugo Romos imperija, Europą siaubė įsiveržę hunai, vyko germanų ir kitų genčių migracijos. Remiantis archeologinių tyrimų duomenimis, jau keletą dešimtmečių keliamos hipotezės, kad ir Lietuvos teritoriją galėjo pasiekti iš įvairių Europos kraštų – Panonijos lygumos, Vidurio Europos, Juodosios jūros pakrančių ir kitų regionų – kilę atėjūnai, o galbūt anksčiau į įvairias karines pajėgas ar migruojančius plėšikaujančių karių būrius įsilieję bei vėliau į gimtąsias vietas sugrįžę baltai. Mokslininkų dėmesį dažniausiai patraukia elito atstovai, palaidoti su gausiais ginklais, brangiųjų metalų papuošalais ir kitomis turtingomis nevietinės kilmės įkapėmis bei išskirtinai dideliais žirgais, taip pat – su gausiais importiniais papuošalais palaidotos moterys. Visgi remiantis vien archeologiniais duomenimis, migracijų hipotezės paneigti arba patvirtinti neįmanoma. Todėl Tautų kraustymosi laikotarpis išlieka vienu mįslingiausių Lietuvos istorijos etapų.

Siekiant išspręsti šį Lietuvos priešistorės galvosūkį, buvo nutarta pasitelkti šiuolaikinius mokslo metodus – stroncio ir deguonies stabiliųjų izotopų tyrimus. Vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Žmonės ir žirgai Tautų kraustymosi laikotarpio (IV–VI a.) Lietuvoje Sr ir O stabiliųjų izotopų duomenimis: kilmė ir socialinis kontekstas“, buvo atlikti 33 žmonių ir 12 žirgų dantų, rastų Lietuvos laidojimo paminkluose – Taurapilyje, Krikštonyse, Plinkaigalyje, Pagrybyje ir kitur – tyrimai. Gauti rezultatai pagaliau suteikė žinių apie žymiausiuose laidojimo paminkluose Tautų kraustymosi laikotarpiu palaidotų žmonių kilmę bei mobilumą.

Pranešime pristatoma tyrimų metodika, rezultatai ir naujausios įžvalgos.

Dr. Laurynas Kurila „Hunų žygis į Lietuvą? Žvilgsnis į seną pasakojimą paremtas naujais radiokarboniniais tyrimais“

Tribriauniai strėlių antgaliai – būdingas Eurazijos klajoklių ginklas, naudotas daugiau nei du tūkstantmečius didžiulėje teritorijoje nuo Kinijos pasienių iki Ponto stepės, kartais pasiekdavęs ir tolimesnius Pietų, Centrinės ir Vakarų Europos regionus. Terminas „tribriaunis“ žymi tik patį bendriausią antgalio formos bruožą, o lokalių tradicijų, formų, matmenų, paskirties įvairovės, chronologinių skirtumų būta didelių.

Europoje ryškiausias klajoklių įsiveržimas, išjudinęs Didžiojo tautų kraustymosi įvykius ir visiems laikams pakeitęs politinį žemėlapį, buvo hunų invazija ir trumpalaikė imperija (370/375–454/469 m.). Šie raiti lankininkai atsinešė ne tik naują karybos sampratą, bet ir būdingus rytietiškus, iki tol Europoje retai matytus kompozicinius lankus ir tribriaunius antgalius.

Lietuvos teritorijoje (Aukštadvario piliakalnyje, Vilniaus Gedimino kalne, Kernavėje ir kitur) iki šiol rasta apie 70 tribriaunių strėlių antgalių. Ypač įdomus radinys – Plinkaigalio kapinyne dviejų individų kauluose įstrigę antgaliai. Šie radiniai leido suformuoti žiauraus hunų antpuolio, nusiaubusio ne vieną bendruomenę, naratyvą. Jis didele dalimi yra paremtas išankstine sąsajos su hunais nuostata, o aptariant datavimą hunų epochos indikatoriumi paprastai laikomi būtent patys antgaliai. Neturint tikslesnės chronologijos, netgi ir huniškos kilmės hipotezė lieka be aiškesnių istorinių aplinkybių – tai hunų invazijos pradžia, Atilos užkariavimai ar klajojantys žlugusios imperijos pajėgų likučiai?

Pranešime pristatomos 18 naujų radiokarboninių datų, gautų datavus žmonių kaulų mėginius iš Plinkaigalio kapinyno. Naujųjų tyrimų duomenys leidžia naujai įvertinti hunų žygio į Lietuvą naratyvą ir aptarti galimas istorines Plinkaigalio bendruomenę sukrėtusių konfliktų aplinkybes.