Paskutinis Laptevų jūros mohikanas – toks apibūdinimas pirmiausia ateina į galvą prisiminus jubiliatą. Jis vienas iš nedaugelio savo amžininkų, dar menančių Lenos ir Laptevų jūros vandenų šaltį, užpoliarės pūgos šėlsmą, nušalusių pirštų skausmą. Dvylikametis išvežtas iš gimtinės, jis privalėjo užsidirbti menką davinį sau, padėti silpnesniems šeimos nariams, nepalūžti kasdieninėje akistatoje su skurdu, beteisiškumu, neteisybe.
Vitalis Staugaitis gimė 1929 m. kovo 14 d. Šakių apskrities Jankų valsčiaus Tulauskų kaime Emilijos (1910–1979) ir Justino (1900–1941) Staugaičių šeimoje. Tėvas, vyskupo, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro Justino Staugaičio brolio Vinco sūnus, 1920–1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės Generaliniame štabe žvalgu, vėliau štabo raštinėje. Palikęs tarnybą, įsigijo bufetą Kaišiadorių geležinkelio stotyje ir iki 1928 m. pabaigos vertėsi prekyba. Verslo planams stringant, grįžo į gimtinę – Tulauskų kaimą ir iki 1935 m. ūkininkavo iš tėvo gautoje žemėje. Vėliau žemę išnuomojo ir pradėjo tarnautojo karjerą savivaldybės įstaigose: dirbo raštvedžiu Siesikų valsčiuje, Giedraičių (Ukmergės aps.), Alovės valsčių (Alytaus aps.) sekretoriumi. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, J. Staugaitis, kaip gerai mokantis rusų ir lenkų kalbas (caro laikais buvo baigęs tris ar keturias gimnazijos klases), toms pačioms pareigoms paskirtas į Eišiškes (dabar Šalčininkų r. sav.). Motina Emilija Baškytė-Staugaitienė, nemenką ūkį turėjusių ūkininkų dukra, šeimininkavo namuose.
Vitalis Staugaitis mokyklą pradėjo lankyti Paluobiuose (dabar Griškabūdžio sen., Šakių r. sav.), tačiau, šeimai dažnai keičiant gyvenamąją vietą, teko keisti ir mokyklas. 1941-aisiais baigė penkis Eišiškių septynklasės mokyklos skyrius. Tačiau vasaros atostogomis paaugliui džiaugtis nebeteko.
Birželio 16 d. 31-erių metų Emilija Staugaitienė su sūnumis – šešiolikamečiu Romualdu (1924–1996), grįžusiu atostogų iš Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje, dvylikamečiu Vitaliu ir devynių mėnesių Dariumi – „kaip socialiai pavojingi“ buvo suimti, Lentvaryje įgrūsti į vagoną, iš ten per Panerius, Naująją Vilnią 66 vagonų ešelonu išgabenti į Altajaus kraštą, Verch Obskio kiaulininkystės tarybinį ūkį. Tėvo, tuomet dirbusio Eišiškių kooperatyvo buhalteriu, trėmėjai nerado. Tik 1946 m. šeima iš Lietuvoje likusių giminaičių laiškų sužinojo, kad 1941 m. birželį, kai besislapstantis J. Staugaitis užėjo į vienus namus prašytis nakvynės, jis buvęs įskųstas sovietinės valdžios pareigūnams ir bandantis pabėgti nušautas. Tokias žinias vyskupui J. Staugaičiui buvo perdavęs Valkininkų klebonas, nugirdęs žuvusio žmogaus pavardę ir ją susiejęs su vyskupo gimine. Tačiau tai patvirtinančių dokumentų nėra išlikę. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinyje Lietuvos gyventojų genocidas nurodoma, kad J. Staugaitis 1941 m. birželio 15 d. buvo suimtas ir dingo be žinios.
1942 m. vasarą Staugaičiai iš Altajaus krašto buvo išvežti į Jakutijos šiaurę. Įveikę ilgą ir sunkią kelionę, rugpjūčio 28 d. buvo išlaipinti beveik negyvenamoje Trofimovsko saloje. Kol pasistatė laikinus būstus-palapines, nakvojo po atviru dangumi, pasidarę šiokią tokią užuovėją. Stiprėjant šalčiams, moterys ir vaikai (vyrai ir jaunuoliai buvo išsiųsti žvejoti) iš lentų ir plytų pastatė barakus, apšiltintus tik samanomis ir žemėmis, su ledo luitais vietoje stiklo.
Pirmaisiais metais Vitalis Staugaitis dirbo stalių dirbtuvėje, vėliau buvo išsiųstas žvejoti. Neilgas laisvadienių valandas užėmė buities rūpesčiai: nuolatinės kuro ir maisto paieškos, stovėjimas eilėse prie parduotuvės, susirgusių artimųjų slaugymas, savo nušalusių galūnių gydymas, pūgoje paklydusių gelbėjimas ir daugybė kitokių specifinių amžino įšalo sąlygomis darbų.
1951–1952 m., likvidavus Trofimovsko žuvų įmones, Staugaičiai ir kitos tremtinių šeimos išsikėlė į Tit Arus. Žuvų įmonės vadovai, pastebėję Vitalio polinkį technikai ir jo pastangas savarankiškai mokytis mechanikos dalykų, patikėjo jam fiziškai lengvesnį, bet atsakingesnį katerio motoristo darbą. Laisvu nuo darbo metu Vitalis padėdavo broliui Romualdui, kuris vienas pirmųjų tarp lietuvių nusipirko nartą, augino šunis ir pagal sutartį iš Tit Arų į Trofimovską vežiojo paštą. Neretai tokiu pat transportu (žiemos sąlygomis kitokio susisiekimo nebuvo) tekdavo vežti įvairių įstaigų valdininkus, atvykusius tikrinti pavaldinių darbo. Per šiaurėje praleistus metus V. Staugaitis gerai įvaldė kajūro – šunų kinkinio vadeliotojo – amatą: išmoko orientuotis sniego platybėse, išgyventi užklupus pūgai, rasti geriausią sprendimą ekstremaliose situacijose.
1954 m. gegužę Staugaičiai gavo leidimą iš Tit Arų išvykti į Jakutijos ASSR Lensko rajoną. Buvo suplanavę apsistoti Jakutske, tačiau, Vitaliui nesutikus dirbti komendantūros siūlomo menkai mokamo darbo, gavo nukreipimą į Muchtują (nuo 1963 m. Lenskas). Baigiantis navigacijos sezonui E. Staugaitienė su sūnumis Vitaliu ir Dariumi, Romualdo žmona Aldona ir jų dukra Regina garlaiviu išvyko į paskirtą vietą (Romualdas liko Jakutske baigti vairuotojų kursų). Vitalis įsidarbino Muchtujos ryšių kontoroje mechaniku, vakarais mokėsi septynmetėje mokykloje. Nors ir nebaigęs aukštų mokslų, jis tapo vertinamu praktiku profesionalu, buvo siunčiamas į kitas ryšių įmones konsultuoti, pagelbėti montuojant sudėtingus mechanizmus.
1957 m. gruodžio 25 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisijos sprendimu Staugaičiai iš tremties buvo paleisti, jiems leista grįžti į Lietuvą. Užsidirbę pinigų kelionei ir gyvenimo pradžiai, 1959 m. birželį pasiekė Kauną. Apsistojo pas gimines. Per didelius vargus V. Staugaitis įsidarbino Kauno F. Dzeržinskio staklių gamykloje elektriku, vėliau konstruktoriumi. Vakarais mokėsi Kauno politechnikume, jį baigė 1964 metais. 1961 m. vedė Onutę Indrelytę (1927–2013), su ja užaugino sūnų Vaidotą (1962–2018). 1992 m. V. Staugaitis baigė darbinę karjerą Kauno staklių gamykloje, kurioje išdirbo per 30 metų.
Tremties prisiminimai niekada neapleidžia jubiliato. Visą savo laisvalaikį, lyg skolą negrįžusiems (apie kaltės jausmą, kad liko gyvas, jis užsimena savo atsiminimų knygoje), jis skiria Laptevų tremties įamžinimui. 1989 m. V. Staugaitis nedvejodamas prisidėjo prie Rimanto Plėščio sumanymo pastatyti paminklus lietuvių tremties vietose prie Laptevų jūros. Dar jaunystėje išvažinėjęs Lenos deltos gyvenvietes, gerai susipažinęs su vietos gyventojų gyvenimo būdu, iki šiol išsaugojęs puikią atmintį, jis tapo nepamainomu ekspedicijos „Lena’89“ vedliu. Per keletą savaičių 15 žmonių grupė amžino įšalo žemėje pastatė atminimo ženklus Tit Aruose, Bykove, Muostache ir Trofimovske. V. Staugaičio iniciatyva sumažinta paminklo kopija pastatyta ir Rumšiškėse, prie lapteviečių jurtos, jo rūpesčiu pagaminti paminklo maketai padovanoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, kelioms Kauno mokykloms. Iš atminties neišnykstančius gyvenimo tremtyje epizodus jubiliatas atkuria savo piešiniuose, apie patirtus išgyvenimus nenuilsdamas pasakoja jaunajai kartai.
Vitalio Staugaičio nuopelnai saugant istorinę atmintį 2012 m. įvertinti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Parengė Virginija Rudienė pagal:
Vitalis Staugaitis, Lenos deltoje ne savo noru, Kaunas, 2008;
Emilijos Staugaitienės (Bakšytės) šeimos tremties byla. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-5, ap. 1, b. 38380;
Justino Staugaičio asmens byla. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 410, ap. 4, b. 55;
Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939–1941 m., Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, p. 770;
Vitalio Staugaičio žodinė informacija
