Pirmąjį vakarą bus apžvelgiamos dvi temos – dar neskelbti Lieporių archeologinės gyvenvietės tyrimai ir žemaičių genties I–IX a. aprangos rekonstrukcija.

Lieporių gyvenvietė: tyrimai, pranokę lūkesčius

„Lieporių gyvenvietę atradau 1991 metais. Ir nuo tada iki 2006 metų ją tyrinėjau. Į Lieporius sugrįžome tik 2016-aisiais, po dešimties metų pertraukos. Gyvenvietė unikali dėl daugelio priežasčių, bet bene labiausiai – dėl joje esančių šulinių. Tyrinėjimų pradžioje ištyrėme keturis šulinius, o penktąjį – tik dabar. Surinkti duomenys leidžia teigti, kad ilgą laiką vyravusi mokslininkų nuomonė, jog IV a. žmonės gerdavo šaltinio vandenį, ieškodavo versmių, yra neteisinga. Lieporių gyventojai mokėjo ieškoti vandens gyslų, mat būtent ant jų tie šuliniai ir pastatyti. Pranešime plačiau papasakosime apie paskutinį ištirtą šulinį, bet ne tik“, – kalbėjo dr. Birutė Salatkienė.

Kartu su archeologe Lieporių gyvenvietėje dirbo ir jos kolega Tomas Grigas. Jis tyrinėjo dar unikalesnį radinį – kastinę kūdrą. „Tyrimų metu paaiškėjo, kad kūdros krantas buvo apdėtas akmenimis, ji prižiūrėta, gilinta. Galiausiai kūdrai baigiant uždumblėti, patys gyventojai ją užpylė žemėmis. Dėl šios priežasties kultūrinis sluoksnis išliko originalus ir nepakitęs to laikmečio liudininkas. Bene įdomiausias kūdros radinys – žalvarinis drabužių smeigtukas, kurio patekimo į kūdrą priežastys išlieka intriguojančia mįsle“, – kalbėjo archeologas T. Grigas.
Visas Lieporių senovės gyvenvietės kompleksas datuojamas IV–VII a. po Kristaus. B. Salatkienė ir T. Grigas vakaro dalyviams plačiau papasakos apie 2016 m. atliktus kasinėjimus ir supažindins su naujausia jų medžiaga.

Atkūrė žemaičių genties aprangą

Archeologė dr. Daiva Steponavičienė pristatys žemaičių genties I–XIV a. kostiumų rekonstrukciją. Mokslininkės atliktas tyrimas – eksperimentinės archeologijos pavyzdys.

„Archeologinės medžiagos, susijusios su žemaičių genties apranga, nėra daug, ir net turėdami radinius ne viską galime atkurti šimtaprocentiniu tikslumu. Pristatoma rekonstrukcija iš dalies dokumentinė, iš dalies meninė. Be meninio sprendimo čia niekaip neapsieisi. Ne kiekvienas mokslininkas išdrįsta to imtis, nes yra daug ginčytinų dalykų. Bet aš mėgstu riziką“, – sakė D. Steponavičienė.

Anot archeologės, kiekviena Lietuvos gentis išsiskirdavo dėvimais rūbais. Ypač daug skirtumų randama lyginant žemaičių ir kitų genčių moterų aprangą.

„Skiriasi papuošalai, žemaičių genties moterų galvos apdangalai. Pastariesiems pagaminti buvo naudojama daug metalo, rasti ypatingi apgalviai su įvijomis pakaušio srityje, kepuraitės iš metalo žiedelių, kokių neaptinkama kitose gentyse. Žemaitės nenaudojo segių savo drabužiuose, kaip kad kitų genčių moterys. Žemaitės labiau mėgo smeigtukus ir, sprendžiant iš įkapių, nešiodavo žiedą ant kojos piršto. Pastebimi ir vyrų aprangos skirtumai, lyginant su kitų genčių dėvėsena ir puošyba“, – apie atradimus rekonstruojant I–XIV a. žemaičių genties kostiumus kalbėjo D. Steponavičienė.

Atkurti senąją žemaičių aprangą ir aprangos detales padėjo atlikti archeologiniai kasinėjimai Šilalės, Šilutės, Kelmės, Šiaulių rajonuose. Vakaro dalyviams mokslininkė pateiks vaizdinės medžiagos ir pristatys aštuonis – keturis vyriškus ir keturis moteriškus – rekonstruotus žemaičių genties kostiumus. Bus galima pamatyti skirtingo meto apavo, aksesuarų, papuošalų, tekstilės dirbinių pavyzdžių.