Vilniečių avalynė XIV a. pabaigoje – XIX a. pradžioje

Archeologinių tyrinėjimų Lietuvoje metu neretai randama odos dirbinių fragmentų. Nemažą jų dalį sudaro būtent apavo fragmentai, kiek rečiau – sveika avalynė. Tai ypač būdinga miestų archeologinei medžiagai.

Duomenų apie ankstyviausią V–XI a. apavą Lietuvoje suteikė archeologiniai kapinynų tyrinėjimai. Tačiau pagal šiuos radinius apie apavo formą spręsti sunku.

V–VI amžiumi datuojamas apavas, rastas tyrinėjant Plinkaigalio kapinyną (Kėdainių r.). Mirusysis buvo palaidotas su auliniais. Diržių kapinyne (Pakruojo r.) rastos VIII–IX a. apavo liekanos. Mirusioji buvo apauta batelių formos naginėmis, kurių visa viršutinė dalis buvo dekoruota bent 1089 vario lydinio spurgeliais. Akivaizdu, kad apavas buvo pagamintas specialiai mirusiajai pagerbti ir netiko avėti kasdien.

Taigi I tūkstantmetyje Lietuvoje be primityvaus apavo – naginių, kojenų ar vyžų – galėjo būti avimi ir sudėtingesnės formos bei konstrukcijos auliniai ar pusauliniai batai.

Neturime jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kada mūsų krašte atsirado profesionalūs batsiuviai. Patys seniausi archeologiniai avalynės radiniai jau liudija, kad ją siuvo tuo užsiimantys amatininkai.

Anksčiausiai Lietuvos istorijoje avalynės siuvimu užsiimantys amatininkai yra paminėti 1323 m. didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške, kviečiančiame Vakarų Europos amatininkus atvykti į Lietuvą. Be pirklių, gydytojų, kalvių ir kitų amatininkų kviesti ir kurpiai, jiems siūlytos tam tikros privilegijos.

Žinoma, kad 1522 m. Vilniuje buvo įkurtas batsiuvių cechas, nors privilegijos originalas neišliko. Valdovas Žygimantas Augustas cecho globėjais nurodė šventuosius Krispiną ir Krispinijoną. Batsiuvių cechas keliose Vilniaus vietose turėjo savo namus. Žinoma, kad vienas tokių buvo Didžiojoje gatvėje. 1588 m. jie įsigijo namą Bokšto g. 3, ir jiems jis priklausė mažiausiai iki 1748 metų. Nuo 1798 m. šis pastatas tapo batsiuvių cecho meistro nuosavybe. Be to, vienoje iš gatvelių, išeinančių į Savičiaus gatvę, 1626 m. taip pat buvo batsiuvių cecho namai, o šalia gyveno ir batsiuvys.

Didžiąją dalį Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus fonduose saugomo archeologinio rinkinio sudaro radiniai iš tyrinėjimų Vilniaus mieste. Negausią radinių grupę sudaro odos dirbiniai: įvairios odos atraižos, piniginės, aprangos detalės, apavas. Apavas apima laikotarpį nuo XIV a. iki XIX a. I pusės. Nors dažniausiai jis išlieka fragmentiškai, tačiau restauratorių dėka jau turime daugiau nei 30 restauruotų įvairių apavo rūšių.

Remiantis sukaupta archeologine medžiaga, avalynę galima suskirstyti į tipus pagal jos konstrukcijos požymius, nusakančius kojos dengimo viršaus detalėmis laipsnį. Išskiriami tokie tipai: basutės, bateliai, pusbačiai, auliukiniai, pusauliniai, auliniai batai, pušnys.

XIII–XV a. apavas
XVI–XVII a. avalynė
XVIII a. avalynė
XIX a. avalynė