Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada

ĮvadasAukštaitijaDzūkijaŽemaitijaMažoji LietuvaSuvalkijaApavas

Lietuvių tautinis kostiumas

 

Tautinis kostiumas yra išbaigtas aprangos ir papuošalų ansamblis, atskleidžiantis regioninius savitumus ir laikotarpio mados tendencijas. Tai šventinė apranga, įgijusi tautinės savimonės raiškos prasmę. Juo vilkima norint pabrėžti tautiškumą, perteikti savo protėvių išsiugdytą aprangos grožio sampratą, išreikšti pagarbą kultūriniam jų palikimui.

Lietuvių tautinis kostiumas sukurtas XIX ir XX amžių sandūroje, kai tautinio atgimimo idėjų paveikta šviesuomenė tautiškumo palaikymą siejo ne tik su kalba ar papročiais, bet ir su drabužiais, jų audinių raštais, spalvų deriniais. Tuo metu valstiečiai dar buvo išlaikę per šimtmečius susiformavusius tradicinius drabužius su jiems būdingomis medžiagomis, spalvomis, siuvimo fasonais, puošimo elementais ir nešiosenos savitumais. Jų pagrindu profesionalių dailininkų ir tekstilininkų pastangomis buvo atgaivinami ar improvizuotai kuriami drabužiai organizacijoms, draugijoms, meno kolektyvams. Šiais laikais pagrindinis šaltinis tautinio kostiumo tyrinėjimams yra muziejuose saugomi XIX–XX amžiaus pradžios valstiečių šventinės aprangos pavyzdžiai. Lietuvos nacionaliniame muziejuje sukauptas didžiausias jų rinkinys nuolat pildomas naujai įsigyjamais eksponatais ir Tautinio kostiumo dirbtuvėse daromomis XVIII–XX amžiaus pradžios valstiečių šventinės aprangos kopijomis ir rekonstrukcijomis.

Tautinio kostiumo dirbtuvės Etninės kultūros skyriuje veikia nuo 2007 metų. Jose darniai dirba įvairių sričių specialistai. Muziejininkės parenka drabužių ir audinių pavyzdžius, ieško patikslinančių duomenų ikonografinėje, aprašomojoje medžiagoje ir moksliniuose tyrinėjimuose, vėliau iš padarytų kopijų ir rekonstrukcijų komplektuoja tautinius kostiumus ekspozicijoms. Kopijas ir rekonstrukcijas daro sertifikuotos tradicinių amatų meistrės audėjos, mezgėjos, pynėjos, siuvėjos, siuvinėtojos; joms talkina batsiuviai ir juvelyrai.

Siekiama tiksliai pakartoti naminio audimo, nėrimo ar siuvinėjimo technikas, liaudiškų drabužių sukirpimo ir pasiuvimo būdus. Tradiciniai kostiumai siuvami iš rankinėmis audimo staklėmis išaustų lininių, vilnonių, pusvilnonių audinių, puošiami tradicinėmis siuvinėjimo technikomis, nėriniais, mezginiais. Šiuolaikiškos žaliavos yra kitokios, nei buvusios XIX amžiuje, tačiau audžiama autentiškomis staklėmis, dažoma namudės sąlygomis augaliniais ir pirktiniais dažais. Atskiroms kostiumo dalims pritaikomi fabrikiniai audiniai ir apdailos medžiagos, panašios į naudotas XIX amžiuje.

Komplektuojant dar XIX amžiuje savitomis tradicijomis išsiskyrusius aukštaičių, dzūkų, klaipėdiškių, suvalkiečių ir žemaičių kostiumus parenkami audiniai su konkrečiam etnografiniam regionui būdingais raštais ir spalvų deriniais, išryškinami esmingiausi regiono bruožai. Atkuriami ne tik vasariniai, bet ir šaltuoju metu vilkėti drabužiai – sermėgos, švarkai, švarkeliai. Daugiausia atkurta moteriškų tautinių drabužių, nes juose daugiau raštų ir spalvų, įvairesni fasonai ir nešiosenos būdai.

Visuose regionuose valstiečių aprangą sudarė tos pačios pagrindinės sudėtinės dalys: moterų – marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, juosta, galvos dangalas, apavas; vyrų – marškiniai, kelnės, liemenė, juosta arba diržas, galvos dangalas, apavas. Šaltuoju metų laiku vilkėta sermėga, sermėgėle ar kailiniais; mūvėtos pirštinės. Neatsiejami buvo ir aprangos priedai – delmonas, krepšelis, krepšys, piniginė, pundinė, skarinis.

Valstiečių išeiginės aprangos savastis ir tradicijos labiausiai išryškėja per gamybos būdus ir paplitusias technikas, vietinių ir atvežtinių medžiagų panaudojimą, formą, spalvų ir raštų derinius, puošybą. Ilgainiui tradicinė apranga tapo sąlygine simbolinių ženklų sistema, teikiančia informacijos apie etninę ar bendruomeninę priklausomybę, vyraujančius papročius, socialinį statusą ir net individualias savininko savybes: racionalumą, darbštumą, estetinius įgūdžius, elgesio normas.

Drabužiai siūti iš geriausių ir ploniausių namudinių (lino, vilnos ir pusvilnės) bei fabrikinių audinių (aksomo, brokato, šilko, lino, medvilnės, vilnos ar pusvilnės). Ypač vertinta labai plona balinta drobė, kuri naudota drobulėms, marškiniams, nuometams, skarelėms. Seniausia moterų aprangos dalis buvo dvinytai, dimais, serveta arba daugianytu austa drobulė. Dvipalių drobulių ir nuometų audinys austas iš pačių ploniausių siūlų dvinytu arba faktūriniais langučių, katpėdėlių, vingelių, rombelių raštais. Jų galai puošti žičkiniais užaudimais, prisiūtais pinikais, nėriniais; palos jungtos austu, siuvinėtu, pintu perdrobuliu. Didžiosiomis vilnonėmis, lininėmis ar medvilninėmis languotomis ar pakraščiuose dryžuotomis ir kutais puoštomis skaromis moterys apsigaubdavo pečius arba sulankstydavo ir persisverdavo ant rankos.

Seniausi tradiciniai marškiniai buvo ilgi tunikiniai, su rankovėmis, stačia arba atverčiama apykakle, pečių srityje prisiūtomis arba įsiūtomis perpetėmis. Nuo XIX amžiaus vidurio paplito medvilniniai marškiniai; smulkiosios jų detalės (apykaklė, perpetės, krūtinėlė, rankogaliai, rankovių galai) puoštos žičkiniais užaudimais, įvairiomis technikomis išsiuvinėtais raštais. Puošnumu išsiskyrė trumpi suvalkiečių marškiniai (papetės), gausiai išsiuvinėti paprasta ir kiaurarašte adinuke, peltakiu.

Raukti ar klostyti ilgi sijonai siūti iš 4–5 išilgai arba skersai dryžuotų, languotų ar vienspalvių lininių (vasariniai), pusvilnonių, vilnonių palų, išaustų dvinytu, dimais, ripsu, serveta. Prie jų derintos skirtingo sukirpimo, įvairaus ilgio ir puošybos spalvingos dryžuotos, languotos, augalinių raštų ar vienspalvės liemenės.

Prijuostės siūtos iš lininio, medvilninio ar vilnonio audinio, išausto dvinytu, atlasu, dimais, serveta, rinktiniu, kaišytiniu ar mišriu audimo būdais, dažnai vienspalviame fone įaudžiant spalvotus dryžius, geometrinius ar stilizuotus augalinius raštus. Aukštaitijoje iki XIX amžiaus vidurio puoštasi baltomis prijuostėmis su pažemėse įaustais raudonais ar raudonais ir mėlynais dryžiais; Dzūkijoje – languotomis; Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje – išilgai dryžuotomis rinktiniu arba mišria technika išaustais raštais; Žemaitijoje – labai plačiomis atlasu ar ripsu išaustomis prijuostėmis su išilginiais raudonais, mėlynais dryžiais. XIX amžiaus antroje pusėje prijuostės tapo spalvingos, su daugiau tamsių spalvų derinių; Mažojoje Lietuvoje jos dažniausiai siūtos iš juodo šilko su žalių, rečiau raudonų, rudų raštų dryžiais. Suvalkijoje paplito pilkos, raudonos, tamsiai žalios, mėlynos, rudos, violetinės arba juodos prijuostės su kaišytiniu įaustais stilizuotų lelijų raštais; Dzūkijoje – vienspalvės ir smulkiai languotos su dimais arba kaišytiniu ištisai arba tik pažemėse išaustais spalvingais raštais. Žemaitijoje plito medvilninės baltos prijuostės, išsiuvinėtos kiaurarašte adinuke, Aukštaitijoje – ir peltakiu. Ilgiausiai išliko tamsios, stilizuotais augaliniais raštais vilnele arba skaistgijomis išsiuvinėtos dzūkiškos ir suvalkietiškos XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios prijuostės. 

Moterų ir merginų apranga buvo panaši; labiausiai skyrėsi galvos dangalai. Iki XIX amžiaus vidurio moterys plaukus dengė nuometėliu, nuometu, vėliau – kepurėle, skarele. Antroje amžiaus pusėje dėvėtas čepčius su skarele, Dzūkijoje ir Suvalkijoje ryšėta skarelė su prisiuvamu puošniu antkakčiu. Aukštaitijoje nuometas išliko iki XIX amžiaus pabaigos. Merginos galvas puošėsi karūnėlės pavidalo papuošalais: sidabro arba aukso spalvos galionu, kalpoku su rūtomis, mirtomis, gyvomis gėlėmis vainiku apkaišytais kraštais; zanavykės vėrėsi ažūrines karolines, dzūkės iš juostų siuvosi karūnas, žemaitės iš atlasinių kaspinų pynėsi ranges, į kasas įsipindavo ar prisisegdavo kaspinus. Kaklą ir krūtinę lietuvės puošėsi gintaro, koralo, sidabro, stiklo karoliais.

Vėsiu oru vilkėta kailiniais, iš milo siūtomis sermėgomis, sermėgėlėmis, algerkomis. Savitumo aprangai suteikdavo smulkūs aprangos priedai: juostos, rištuvai, riešinės, pirštinės, Mažojoje Lietuvoje – delmonai, kitur – piniginės, įvairūs krepšeliai, pundinės, Dzūkijoje – skariniai.

Praktiškas reikmuo moterų ir vyrų aprangoje buvo juostos. Jomis buvo susijuosiami drabužiai, iš jų pintos rangės, siūtos karūnos, sijonų ir prijuosčių juosmenys, siauresnės naudotos apavo apyvarams, kojinėms parišti, krepšiams, krepšeliams, delmonams prisijuosti. Seniausi Mažosios Lietuvos XVIII amžiaus pabaigos – XIX amžiaus pirmos pusės juostų pavyzdžiai yra šimtaraštės juostos, išmargintos skirtingais (kartais iki  kelių dešimčių) motyvais.

Etnografinės aprangos rinkinį papildo raštuotos pirštinės, karoliukais puoštos riešinės, pakelėmis parišamos lininės ir vilnonės kojinės. Išeiginis moterų ir vyrų apavas buvo odinis – naginės, pusbačiai, auliniai batai; Žemaitijai būdingesnės klumpės.

2014 metų liepos 6 dieną LNM atidaryta paroda „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“ buvo skirta pirmą kartą minimai Tautinio kostiumo dienai. Joje eksponuoti Tautinio kostiumo dirbtuvėse sukomplektuoti moteriškų ir vyriškų kostiumų pavyzdžiai. Didžioji dalis tos parodos 2017 metais eksponuota Telšių „Alkos“ ir Mažeikių muziejuose bei šioje virtualioje parodoje, kurią papildo ir XIX–XX amžiaus pradžios eksponatai – apavas ir aprangos priedai, drobulės, galvos dangalai ir papuošalai, juostos, liemenės ir prijuostės – paimti iš LNM rinkinių.

2017 metų paskelbimas Tautinio kostiumo metais pabrėžia tautinio kostiumo – kaip vieno iš tautos ir valstybės simbolių bei etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros raiškos formos – svarbą. Per kopijas ir rekonstrukcijas atgiję nauji tautinio kostiumo pavyzdžiai ne tik parodo jo turtingumą ar atskleidžia estetinę vertę, bet ir padeda pasirinkti individualumą išreiškiantį kostiumą. Norėtųsi, kad ši virtuali paroda praturtintų mūsų žinias apie tautinį kostiumą ir skatintų puoštis juo per bendruomenines bei asmenines šventes. Juk tautinis kostiumas gražus ir visada madingas.

Parodą parengė Danutė Aleknienė ir Miglė Lebednykaitė

 
 
 

Aukštaitija apima didžiausią Rytų Lietuvos dalį: Biržų, Joniškio, Kupiškio, Pakruojo, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio, Švenčionių, Ukmergės, Utenos, Zarasų rajonus, didelę Vilniaus rajono, šiaurinę Kauno rajono ir pusę rytinės Šiaulių rajono teritorijos.

XIX amžiuje aukštaičių išeiginė apranga buvo šviesi. Balti buvo moterų marškiniai, nuometas, prijuostė, kartais ir sijonas. Puošyba saikinga, kukli, jai naudoti raudoni ir mėlyni namudėje dažyti lino arba fabrikinės medvilnės siūlai. Baltą spalvą išryškindavo kontrastingos liemenių, juostų ir sijonų spalvos ir skaidrūs jų atspalviai.

Moterų marškiniai siūti iš balintos drobės ilgi tunikiniai. Jų stuomuo tiesus, prie kaklo parauktas, pečių srityje dėl tvirtumo užsiūtos perpetės. Apykaklė atverčiama arba stati; siūti ir be apykaklės. Rankovės prisiūtos prie stuomens kraštų, pažastyse dėl judesių laisvumo įstatyti pažastėliai, galai palaidi arba su rankogaliais. Prakirptė ir rankogaliai susegami sagutėmis arba surišami raišteliais, kaspinėliais. Apykaklė, perpetės ir rankovių galai puošti augaliniais raštais, išaustais raudonais siūlais ruoželiu, dimais arba rinktiniu, rečiau – išsiuvinėtais baltais siūlais. Konstrukcija ir puošnumu išsiskyrė šiaurinių aukštaičių marškiniai su įsiūtomis tarp dviejų stuomens dalių perpetėmis, o perpečių galuose ir rankovių viduryje per visą ilgį įaustais rinktiniais raštais.

Sijonai klostyti arba raukti, siūti iš 4–5 palų lininio, vilnonio, o nuo XIX a. II p. – ir iš pusvilnonio audinio, austo atlasiniu, dvinytu, dimais, ruoželiu ar serveta. Jie buvo smulkiai ar stambiai languoti, rečiau skersai arba išilgai dryžuoti, vienspalviai. Vyraujantys dviejų kontrastingų, skaidrių spalvų deriniai atskirti arba įrėminti papildomomis intensyvesnėmis ar tamsesnėmis spalvomis. Dažniausiai derintos raudona, žalia, geltona su 1–3 papildomomis spalvomis: violetine, tamsiai mėlyna, vyšnine, balta, juoda, pilka, ruda. Baltų sijonų apačios puoštos raudonais, burokinio atspalvio rinktiniais raštais. Vienspalvių sijonų pažemėse prisiūti aksomo ar kitokio fabrikinio audinio lankai, o prie palankos, kad nebrigztų apačia, prisiūta vilnonių siūlų pynutė arba juostelė su kuteliais (šepetėlis).

Lininės arba puslininės prijuostės dvipalės, surauktos ant įveriamos pintinės pavarėlės. Audiniai lygūs arba faktūriniai, geometrinių raštų, austi dvinytu, dimais, serveta, daugianyčiu ruoželiu. Apačia puošta kita audimo technika įaustais ornamentuotais raudonais arba raudonais ir mėlynais dryželiais, pažemėse prisiūtais kiauraraščiais pinikais arba dvispalviais kuteliais.

Puošnios liemenės nuo XVIII a. siūtos iš fabrikinių audinių – aksomo, brokato, atlaso. Visos įliemenuotos, su ovalia arba trikampe iškirpte; užsegamos kabėmis arba suvarstomos per sidabrines kilpas perveriama grandinėle ar siūlų pynute (mastele). Vienos trumpos iki juosmens, su priekyje pailgintais skverneliais ir brokato juostelėmis (galionėliais) apsiūtais kraštais; kitos ištisinės, su žemiau juosmens išplatintais nesusiūtais 10–12 cm skverneliais; trečios – durtos, klostytos.

Galvos dangalai ir papuošalai. Merginos į kasas pynėsi šilko kaspinus, ant galvos dėjosi rūtų arba gyvų lauko gėlių vainiką, aukso ar sidabro spalvos galioną, iš kaspinų siūtą karūną su užpakalyje prisegtais juosmenį siekiančių kaspinų pluoštais. Pamergės puošėsi gėlėmis apkaišytu kalpoku. Jaunamartės ryšėjo nuometėlį. Moterys dengėsi nuometu, ryšėjo skarelę. Dvinyčiai 3–4 metrų ilgio ir 50–60 cm pločio nuometai ir 1,5–2 m ilgio ir ~40 cm pločio nuometėliai austi iš pačių ploniausių ir balčiausių lininių siūlų; galai puošti dimais ar rinktiniu išaustais arba išsiuvinėtais raštais, išpintais pinikais, prisiūtais kutais.

Krūtinės puošmena buvo sidabriniai, koralų, gintaro karoliai.

LNM rinkiniuose autentiškų XIX–XX a. I p. vyriškų drabužių mažai, todėl plačiau apie juos kalbėti sunku. Kukliai puošti drobiniai marškiniai, kaip ir moterų, – tunikiniai, prie kaklo paraukti, su užsiūtomis perpetėmis, stačia arba atverčiama apykakle. Kelnės vilnonės arba pusvilnonės, smulkiai languotos, dryžuotos ar vienspalvės.

Skrybėlė veltinė, jos gaubtės ir atbrailos pavidalas priklausė nuo vietovės. Rytų aukštaičių labiau mėgta skrybėlė su apskrito katiliuko pavidalo gaubte ir siaura užriesta arba kraštais prie gaubtės prigludusia atbraila; vakarų aukštaičių – su nupjauto katiliuko pavidalo gaubte ir plačia lygia atbraila. Šiaurės vakarų Aukštaitijoje nupjauto katiliuko pavidalo gaubtė į viršų platėjanti, atbraila lygi, plati. Visos skrybėlės puoštos spalvotomis plunksnomis, austine juostele.

Šaltuoju metų laiku ir vyrai, ir moterys vilkėjo sermėgą, galvą dengėsi iš ėrenos siūta cilindro ar kūgio pavidalo 10–20 cm aukščio kepure (gorčiuku), kurią moterys užsidėdavo ant nuometo arba skarelės. Sermėga siūta iš pilko, rudo ar juodo milo ištisinė arba durta, pakraščiai puošti aksomu, dirbtiniu kailiu ar dygsnelių siūlėmis. Moterys gaubėsi vilnone skara. Drabužius moterys susijuosdavo siaura pintine, rečiau – rinktine, o vyrai – įvairaus pločio rinktine, ripsine arba vytine juosta su kutais galuose. Ryškiaspalvės pusvilnonės ar vilnonės juostos austos skirtingais būdais ir spalvų deriniais ritmingai atkartojant eglučių, krypučių, rombų motyvus.

Vyrų šventinis apavas buvo odiniai batai su atvartais, parišamais odiniais dirželiais ar austinėmis juostelėmis; moterys avėjo batraiščiais suvarstomus pusbačius arba nagines.

 
 
 

Dzūkija yra pietrytinis Lietuvos regionas, kuriam priskiriamos Alytaus apskrities Druskininkų, Lazdijų ir Varėnos rajonų savivaldybės, Vilniaus apskrities Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų rajonų savivaldybės; Kauno apskrities Birštono savivaldybė ir Prienų rajono savivaldybės Jiezno bei Stakliškių seniūnijos.

Dzūkai – ištikimiausi papročių ir tradicijų sergėtojai, iki XX a. išlaikę kai kuriuos seniausius namudinio audimo būdus, aprangos dėvėjimo ir savitos puošybos tradicijas. Anksčiau audiniai buvo šviesių spalvų, raštų vidutinio stambumo; nuo XIX a. II p. spalvos darėsi ryškesnės, tamsesnės, dimais ar kaišytiniu įausti raštai susmulkėjo.

Moterų marškiniai ilgi, tunikiniai. Seniausi lininiai, vėlesni – medvilniniai; XIX a. II p. rankovėms naudotas kitoks nei stuomeniui audinys. Stuomuo tiesus, prie kaklo smulkiai parauktas, pečių srityje dėl tvirtumo užsiūtos perpetės; apykaklė stati, atverstinė; siūti ir be apykaklės. Rankovės prie pečių ir rankogalių smulkiai parauktos, dažnai pečių srityje sutrauktos dantukais (kumpetkėlėmis). Seniausių marškinių perpetės, apykaklė, krūtinėlė ir rankogaliai siūti iš raudonai dryžuoto ar languoto audinio; vėlesni puošti raudonais siūlais rinktiniu išaustais geometriniais arba baltai adinuke išsiuvinėtais augaliniais raštais. Pagrindiniai motyvai – akutės, eglutės, katpėdėlės, įvairūs lapeliai, roželės, rūtelės, saulutės.

Sijonai raukti, platūs, siūti iš lininio, pusvilnonio ir vilnonio audinio, dažniausiai sulanguoto vidutinio didumo arba smulkiais langais, vienspalvį arba dvispalvį pagrindą sudalijus viena ar dviem papildomomis spalvomis. Vilnonių pagrindas dažniau tamsus arba sodrios spalvos (burokinis, juodas, mėlynas, tamsiai raudonas, žalias, violetinis, vyšninis), sulanguotas ryškesnės spalvos langeliais; rytinėje ir pietrytinėje Dzūkijos dalyje dažnesni išilgai arba skersai dryžuoti sijonai. Kartais sijonai siūti iš smulkiais žvaigždučių, katpėdėlių ar geometrinių motyvų raštais iškaišytų audinių. Nevengta kontrastingų spalvų derinių – juodos su mėlyna, violetine, ruda; violetinės su pilka, ruda, žalia. Balti vasariniai sijonai languoti raudonais, mėlynais, juodais susikertančiais arba dimų dryžiais. Sijonų pažemės dažnai apsiūtos juodo ar tamsiai mėlyno aksomo juostele.

Seniausios dzūkių prijuostės baltos, išaustos dvinytu arba serveta ir pažemėse sulanguotos raudonais, mėlynais dryžiais arba papuoštos pinikais. LNM rinkinyje daugiau dvispalvių languotų prijuosčių su baltame fone susikertančiais raudonais ar mėlynais dryžiais. XIX a. II p. paplito sodrių spalvų (raudonos, tamsiai žalios, mėlynos, juodos, rudos) prijuostės, smulkiai sulanguotos dimais įaustais kitos spalvos dryželiais per visą prijuostę arba tik jos apačioje. Šviesios languotos prijuostės puoštos ritmingai iškaišytais katpėdėlių motyvais; tamsių apačiose būdavo iškaišomos langelių, trikampių, žydinčių augalų eilės. XIX a. pab. kaišytinę puošybą pakeitė siuvinėjimas. 

Liemenės siūtos iš smulkiai raštuotų namudinių arba fabrikinių audinių – atlasinio, atlaso, šilko, medvilnės arba vienspalvio juodo, tamsiai mėlyno, violetinio aksomo. Jos trumpos iki juosmens arba ilgesnės, su priekyje įsiūta stačiakampe detale ir tarp skvernelių paliktu tarpu juostos mazgui.

Dvipalės balinto lino drobulės pečiams apsisiausti austos dimais, serveta, ruoželiu arba mišriu būdu smulkiais raštais, galai puošti pinikais. Šaltu oru gaubtasi didele vilnone gūnia arba skara. Seniausios stačiakampės vienpalės ir dvipalės gūnios austos dimais, dvinytu ar ruoželiu vientisai languotos ryškių spalvų deriniais – bijūninės su žalia, rudos su žalia, juodos su violetine; išilgai palei kraštus įausti platūs raudoni arba žali dryžiai su trikampėliais, galai puošti tų pačių spalvų kutais. Siaučiantis gūnia perlenkiama išilgai per pusę, užsisiaučiama ant pečių arba užsidedama ant kairiojo peties taip, kad priekinis galas būtų ilgesnis už nusvirusį nugaroje; tada trumpuoju galu įstrižai nugaros po dešine pažastimi apsisupamas liemuo, ilgasis sukamas dešinėn aplink juosmenį virš kaire ranka prilaikomo trumpojo taip, kad ties pilvu susidarytų savotiška sterblė; vienas ilgojo galo kampas pakišamas po sterble ir užkišamas už juostos ar sijono juosmens, tuo pačiu prilaikant trumpąjį, kad neišlystų. Į sterblę buvo galima pasiguldyti kūdikį. Vėlesnės vilnonės kvadratinės skaros su kutais tamsesnės, pilkos, vientisai sulanguotos ryškesniais dryželiais arba vienspalvės, su dryželiais pakraščiuose.

Galvos dangalai ir papuošalai. Moterys galvą dengėsi iš lininių pinikų ir drobės siūta kepurėle ir skarele su prisiuvamu antkakčiu iš klostyto tiulio, kaspinėlių, karoliukų, dirbtinių gėlių. Merginos puošėsi galionu, austine juostele, gyvų gėlių vainiku.

Krūtinės puošmena buvo gintaro, koralų karoliai.

Kai kur iki XX a. I p. išeiginės aprangos dalis buvo skarinis iš 100–120 cm ilgio ir 70 cm pločio drobės atraižos, kurios viename gale iš nesuaustų metmenų nupinti 6–18 cm ilgio kiauraraščiai pinikai (mastymai) ir kutai. Vykdamos iš namų moterys į skarinį įrišdavo sūrį, ragaišį, drabužius, dovanas, lauktuves; rankoje laikomą ryšulį pridengdavo puošniuoju galu.

Vyrų marškiniai tunikiniai, su perpetėmis ir atverstine apykakle arba be jos. Apykaklė, krūtinėlė, perpetės, rankogaliai puošti puošybinėmis siūlėmis ar adinuke baltai arba kryželiu raudonai ir juodai išsiuvinėtais augaliniais, geometriniais raštais. Smulkiai languotos, dryžuotos arba vienspalvės pilkšvų ir rusvų atspalvių kelnės siūtos iš vilnonio arba pusvilnonio audinio.

Ant kaklo rištasi fabrikinė kaklaskarė, galva dengtasi natūralios vilnos spalvos veltine skrybėle į viršų atlenktais kraštais ir apskrito katiliuko pavidalo gaubte, papuošta rinktine juostele, spalvinga gaidžio ar kito paukščio plunksna ar gėlių šakele. XIX a. pab. – XX a. pr. paplito vilnonės nertos aplinkinės – kepurės su keletą kartų atlenkiama ~50 cm ilgio gaubte.

Ilga dvisiūlė sermėga ir tiesus arba durtas švarkas siūti iš milo, puošti nusiūtomis apdailos siūlėmis arba pakraščiais apvedžiota kito audinio juostele.

Vyrai ir moterys drabužius juosėsi plačia rinktine arba kaišytine juosta.

Dzūkų apavas buvo odinis – auliniai batai su austinėmis juostelėmis parištais aulais arba pusbačiai, moterys avėjo suvarstomus pusbačius; avėta ir naginėmis.

 
 
 

Žemaitija apima Šiaurės vakarų teritoriją – Telšių apskritį ir didžiąją dalį Tauragės apskrities bei Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskritims priklausančius Akmenės, Kelmės, Raseinių, Skuodo rajonus, dalį Klaipėdos, Kretingos ir Šiaulių rajonų.

Žemaičių moterų drabužiai išsiskiria monumentaliu siluetu, savitu liemenių ir sermėgėlių fasonu, asimetriškais sijonų ir prijuosčių raštais, vienu metu dėvimų skarų ir skarelių skaičiumi bei jų rišimosi būdu. Vyrų marškinių apykaklė ir krūtinė be papuošimų, nes ant kaklo ryšima kaklaskarė. Šiaurės žemaičių drabužiams būdingos ypač sodrios spalvos ir tarp jų vyraujanti raudona; pietų žemaičių mėgtos spalvos ir jų deriniai santūresni.

Moterų marškiniai ilgi, tunikiniai, siūti iš plonos drobės ar medvilnės. Stuomuo tiesus, prie kaklo parauktas, pečių srityje dėl tvirtumo užsiūtos perpetės, apykaklė atverstinė arba stati, rankovių pažastyse dėl judesių laisvumo įsiūti pažastėliai. Apykaklė, perpetės, krūtinėlė ir rankogaliai puošti raudonais siūlais rinktiniu ar dimais išaustais geometriniais ar augaliniais raštais.

Platūs vilnoniai arba pusvilnoniai sijonai klostyti arba raukti, siūti iš vienos arba kelių skersinio audinio palų, austų ataudų ripsu. Šiaurės Žemaitijoje jie buvo išilgai dryžuoti kontrastingų sodrių spalvų dryžiais – raudona, žalia, violetinė, geltona, balta; Vidurio ir Pietų Žemaitijoje dažnesni languoti prislopintų ar tamsesnių spalvų langais arba sudryžuoti siaurų dryželių pluoštais su fono spalvos tarpais tarp dryželių. Iki XIX a. II p. žemaitės vilkėjo po keletą pasijonių. Vilnoniai pasijoniai skersai dryžuoti ryškių ar tamsių spalvų dryžiais arba vienspalviai, su pažemėse skaistgijomis išsiuvinėtais ryškiaspalviais augaliniais raštais. Balti lininiai ar medvilniniai pasijoniai siuvinėti baltais siūlais adinuke.

Lininės ir medvilninės prijuostės plačios, gausiai rauktos. Seniausios siūtos iš skersinio audinio su baltame dvinytame pagrinde atlasiniu įaustais raudonais arba mėlynais dryžiais. Vėlesnių prijuosčių raštai įvairesni. Ištisiniai įvairių pločių dryžiai buvo paįvairinami dimais, atlasiniu, rečiau rinktiniu išaustais dantukų, narelių, dobiliukų raštais. XIX a. II p. paplito ryškesnių ir tamsesnių spalvų prijuostės su sugrupuotais rinktiniais smulkių raštų (dobiliukų, katpėdėlių, langelių, stulpelių, rombelių) dryžiais. Dominuoja raudona arba mėlyna spalva. Kartu plito ir kiaurarašte adinuke išsiuvinėtos baltos prijuostės.

Skersai dryžuotos, languotos ir vienspalvės liemenės siūtos iš namudinių vilnonių, pusvilnonių audinių arba fabrikinių medvilnės, šilko, vilnos. XIX a. jos buvo trumpos, su gilia iškirpte, pakeltu juosmeniu, nuo dūrimo smulkiai klostytos. Panašiai siūtos ir pusilgės sermėgėlės iš natūralaus arba dažyto milo. Tamsiosios puoštos balto avikailio apykakle ir apvadais pakraščiuose; šviesiųjų apykaklė, krūtinė ir rankovių atvartai buvo išsiuvinėjami, tarp klostelių šonuose prisiuvamos vilnonio audinio juostelės iškarpytu pakraščiu arba trikampėliai.

Stačiakampės arba kvadratinės skaros galvai ir pečiams apsigaubti įvairesnės nei kituose regionuose. Šaltuoju laiku naudotos vilnonės ir pusvilnonės siaustės ir skepetos; vasarą – lininės ir medvilninės drobulės ir didieji raiščiai. Seniausios ryškiaspalvės 2–2,2 m ilgio ir 0,8–1,1 m pločio siaustės austos ataudų ripsu 4–7 spalvų dryžiais, puoštos masyviais kutais galuose. Ankstesnės kvadratinės skepetos buvo dvispalvės (juodas arba rudas fonas palanguotas raudonais dryžiais), baltos arba šviesios su plačiais ir spalvingais dryžiais pakraščiuose; vėlesnės – languotos, austos dvinytu arba ruoželiu. XIX a. II p. smulkiais daugianyčiais raštais austos skaros mažiau spalvingos, vyraujančių pilkų, juosvų, rudų spalvų; pagrindinė jų puošmena – masyvūs kutai. Senosios lininės drobulės baltos, austos dvinytu arba serveta su plačiais žičkiniais dryžiais galuose, puoštos prie kraštų prisiūtais pinikais, kuteliais. Įvairiai languoti lygiašoniai didieji raiščiai austi dvinytu iš baltų, raudonų arba mėlynų lininių ir medvilninių siūlų. Siaučiantis stačiakampės skaros buvo perlenkiamos išilgai, kvadratinės – įstrižai.

Galvos dangalai. Merginos galvas puošėsi galionu, iš kaspinų pinta range, gėlių vainiku; moterys plaukus dengėsi kepurėle, skarele arba keliomis jų – ant galvos, kaklo, pečių. Labiausiai paplitęs išskirtinis rišimosi būdas buvo trikampiu sulenktą skarelę vainiku apvynioti apie galvą, galiukus surišti mazgu ir jų kampučius palikti styrančius ties kakta.

Vyrų marškiniai tunikiniai. Seniausieji siūti iš drobės, nuo XIX a. II p. – ir iš medvilnės. Jų stuomuo tiesus, prie kaklo parauktas, apykaklė atverstinė arba stati, gilus antis per vidurį užsegamas sagomis, rankovės prie pečių ir rankogalių parauktos. Seniausi marškiniai be perpečių, vėlesni – su užsiūtomis perpetėmis. Apykaklė ir krūtinė be papuošimų, nes ant kaklo ryšėta languota žičkinė ar gėlėta fabrikinė kaklaskarė.

Ryškių spalvų liemenė ir kelnės siūtos iš languotų, išilgai dryžuotų arba vienspalvių vilnonių ar pusvilnonių audinių. Liemenės priekis kirptas iš įstrižo audinio. Kelnių kiškos tiesios, užleidžiamos ant batų aulų arba įleidžiamos į vidų. Šaltuoju metų laiku vilkėta juoda ar tamsiai žalia milinė sermėga buvo ilga žemiau kelių, su ištisiniu priekiu ir durtine gausiai raukta ar klostyta nugara, stačia apykakle, susagstoma kabėmis ir kilpomis, susijuosiama languota žičkine skara arba odiniu diržu su metaline sagtimi. Tamsi išgaubto katiliuko formos veltinė skrybėlė su plačiomis atbrailomis puošta austine juostele, povo plunksnomis. Ant peties išilgai krūtinės pasikabinamas krepšys pintas iš kanapinių ar lininių siūlų.

Vyrų šventinis apavas buvo ilgaauliai juodos arba rudos spalvos odiniai batai su šviesesniais atvartais, moterys avėjo suvarstomais pusbačiais; avėta ir klumpėmis.

 
 
 

Mažoji Lietuva – tai tik dalis buvusios teritorijos, kurią šiandien apima Klaipėdos miesto, Neringos ir Pagėgių savivaldybės, Klaipėdos rajono Dovilų, Kretingalės, Priekulės, Sendvario, Dauparų–Kvietinių ir Agluonėnų seniūnijos, Šilutės rajono Rusnės, Kintų, Saugų, Juknaičių ir Usėnų seniūnijos, Tauragės rajono Lauksargių ir Jurbarko rajono Smalininkų bei Viešvilės seniūnijos. Mažąją Lietuvą nuo seno įprasta vadinti Klaipėdos kraštu, o gyventojus – klaipėdiškiais.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi XVIII a. pab. – XIX a. klaipėdiškių drabužiai atrodo paprasti, santūrūs, tačiau kartu puošnūs ir estetiškai harmoningi. Seniausieji siūti iš namudinių audinių, o nuo XIX a. vid. – iš tamsių spalvų fabrikinių arba pagal jų pavyzdžius namudėje austų audinių; puošti sudėtingesnėmis nei kituose regionuose geometrinėmis ar augalinėmis kompozicijomis, išaustomis ar išsiuvinėtomis vienu metu skirtingais būdais. Išskirtiniai klaipėdiškių rinktiniu austi siauri šimtaraščiai rištuvai ir puošnūs siuvinėti marškiniai, perdrobuliai, spalvingi delmonai.

Moterų marškiniai lininiai arba medvilniniai, siūti dvejopai. Tunikinių marškinių stuomuo ištisas, ties pečiais sutvirtintas užsiūtomis perpetėmis, apykaklė atverstinė. Reglaninių marškinių stuomuo perkirptas, tarp perkirptų dalių įsiūtos stačiakampės arba kvadratinės viengubo audinio perpetės, prakarpa kaklui gausiai paraukta, prie jos prisiūta apykaklė; gilesnė iškirptė palikta be apykaklės. Rankovės prisiūtos prie stuomens ir perpečių kraštų. Labiausiai matomi perpečių ir rankovių galai puošti geometriniais ar augaliniais raštais, įaustais rinktiniu žičkais arba išsiuvinėtais pluošteliu, kryželiu ar koreliu baltais, raudonais, mėlynais ar rudais siūlais.

Seniausi sodrių spalvų sijonai išilgai dryžuoti arba languoti, siūti iš dvinytu austo vilnonio audinio – suraukti iš vienos skersinio audinio palos arba stambiai suklostyti nugaroje iš 5 išilginio audinio palų. XIX a. II p. paplitę tamsių spalvų ar skersai dryžuoti sijonai smulkiai suklostyti aplink visą juosmenį, susagstomi šone ar priekyje, kartais per visą drabužio ilgį; apačia, kad nebrigztų, apsiūta apdailos juostele su kuteliais (šepetėliu). Dvinyto ar keturnyto vilnonio ar pusvilnonio audinio pagrindas dažniausiai juodas, su 3–4 stambiais ruožais iš smulkių žalių, mėlynų, rudų, geltonų dryželių arba išmargintas dviejų spalvų ruoželiais ar langučiais.

Prijuostės siūtos iš languoto ar išilgai dryžuoto lininio audinio, austo dvinytu arba mišriu audimu; nuo XIX a. vid. joms naudoti fabrikiniai tamsių spalvų audiniai, dažnai dryžuotas šilkas.

Seniausios liemenės siūtos iš tamsių namudinių pusvilnonių smulkiaraščių audinių, nuo XIX a. II p. naudoti ir fabrikiniai audiniai – aksomas, vilna, šilkas. Jos įliemenuotos, trumpos iki juosmens arba ilgesnės ir nuo juosmens šiek tiek išplatintos; plati ir gili iškirptė apskrita arba kampuota. Susagstomos kabėmis arba sagomis į kilpeles.

Drobulės pečiams apsigaubti ypač puošnios. Jų galuose ir išilgai perdrobulio įvairiomis siuvinėjimo technikomis raudonais arba baltais siūlais išsiuvinėtos geometrinių ar stilizuotų augalinių raštų kompozicijos. Gaubiantis drobulė išilgai sulankstoma į 3 dalis, kad būtų matyti palas sujungiantis perdrobulis; apsigaubus nugarą žemiau pečių linijos galai persveriami per sulenktas rankas ir nuleidžiami žemyn.

Būdingiausias moterų aprangos akcentas – puošnus delmonas smulkmenoms susidėti. Jis siūtas iš aksomo, atlaso, medvilnės, šilko ar vilnos ir gausiai išsiuvinėtas įvairiaspalviais medvilniniais, šilkiniais, vilnoniais siūlais, skaistgijomis arba karoliukais. Puošyboje vyrauja simetrinės kompozicijos iš augalinių, geometrinių, gyvūninių motyvų, kartais su įkomponuotais savininkės inicialais, metais.

Galvos dangalai ir papuošalai. Merginos plaukus pynėsi į kasas, kurias sukosi vainiku ir puošėsi siaura austine juostele arba tamsiai mėlynu ar juodu aksomo, šilko kaspinu. Moterys mūvėjo kepurėlę, ant galvos ir kaklo rišosi lininę, medvilninę ar šilkinę skarelę. Seniausios skarelės baltos, išsiuvinėtos augaliniais raštais baltai, juodai ar raudonai; XIX a. II p. paplito languotos lininės ir vienspalvės arba augaliniais raštais išmargintos šilkinės skarelės.

Kaklo ir krūtinės papuošalas – gintaro ar spalvoto stiklo karolių vėriniai.

Sermėgos siūtos iš tamsaus milo ilgos, durtos ir parauktos; ties pečiais išsiuvinėtos įvairiaspalviais geometriniais raštais. Sermėga buvo susijuosiama rinktine 8–10 cm pločio juosta. Jos pagrindas šviesus, gelsvas ar dvispalvis, o jame išrinktas stambus geometrinis raudonos, vyšninės, tamsiai mėlynos ar juodos spalvos raštas; galai puošti vešliais kutais. Sijonui susirišti, delmonui prisijuosti ar kojinėms parišti naudoti šimtaraščiai rištuvai – siauros 1–2,5 cm pločio rinktinės juostelės su daugybe skirtingų motyvų.

Vyrų marškiniai siūti iš balintos drobės. Jie buvo tunikiniai, apykaklė atverstinė, gilus antis susagstomas iš siūlo pintomis sagutėmis, krūtinė puošta dekoratyvinėmis siūlėmis ir kriputėmis – dantytų juostelių eilėmis. Ant kaklo ryšėta fabrikinė kaklaskarė. Kelnės margos, išilgai dryžuotos arba vienspalvės baltos, mėlynos, juodos. Sermėga durtinė arba dvisiūlė, sujuosiama augaliniais raštais išsiuvinėtu diržu arba rinktine juosta. Skrybėlė veltinė su plačiomis atbrailomis, puošta rinktine juostele, gėlėmis.

Kojų apmovas buvo smulkiaraštės blauzdinės, kojinės, apavas – odiniai auliniai batai, pusbačiai; moterys avėjo batelius.

 
 
 

Suvalkija yra kairiajame Nemuno krante esantis pietvakarinis regionas, kuris pagal etnografines ir tarmines ypatybes skirstomas į Kapsų Užnemunę ir Zanavykiją. Kapsai apima Kalvarijos, Marijampolės ir Vilkaviškio rajono savivaldybes, dalį Kazlų Rūdos savivaldybės, pietinę Kauno rajono ir vakarinę Prienų rajono dalį. Zanavykams priklauso Šakių rajonas ir dalis Kauno rajono bei Kazlų Rūdos savivaldybių.

Suvalkiečių išeiginiai drabužiai laikomi puošniausiais, spalvingiausiais ir turtingiausiais raštų įvairove. Kapsių ir zanavykių drabužiai tarpusavyje skiriasi marškinių siuvimu ir puošyba, prijuosčių raštų išdėstymu, liemenių siuvimu ir merginų galvos dangalais.

Seniausi moterų marškiniai lininiai, vėlesni – medvilniniai. Siūti ilgi ir trumpi, stuomuo prie kaklo parauktas, pečių srityje dėl tvirtumo užsiūtos perpetės, rankovių pažastyse dėl judesių laisvumo įsiūti pažastėliai. Rankovės plačios, prie pečių gausiai parauktos, dažnai sutrauktos dantukais (kumpetkėlėmis), galai palikti palaidi, ties riešais suraukti arba su rankogaliais. Zanavykių marškinių rankovės ties riešu sutrauktos koreliu ir palikti platūs galai. Apykaklė įvairių formų, dažniausiai plati stačiakampė atverstinė arba siaura stati. Kapsių marškinių apykaklių kampai dažnai išplatinti ir išsiuvinėti. Apykaklė, krūtinėlė, perpetės ir rankogaliai puošti stilizuotais augaliniais raštais, išsiuvinėtais baltais siūlais adinuke ir pluošteliu arba raudonais, rudais ir juodais siūlais – kryželiu; geometriniai raštai siuvinėti ir peltakiu.

Sijonai raukti ir platūs, siūti iš vilnonio arba pusvilnonio sodrios arba tamsios spalvos audinio, išilgai dryžuoto margaspalviais simetriškais dryželių pluoštais. XIX a. pab. sijonai dryžuoti siauresniais dryželiais arba vienspalviai – mėlyni, vyšniniai, žali, rudi.

Liemenės siūtos iš pusvilnonių ir vilnonių vienspalvių ar skersai dryžuotų namudinių audinių arba fabrikinių brokato, kašmyro, šilko. Zanavykių liemenės trumpos, šiek tiek žemiau juosmens, su priekyje tarp susegimų prisiūta keturkampe detale, o tarp skvernelių paliktu tarpu juostos mazgui. Kapsių liemenės ilgos, nuo juosmens išplatintos į nugaroje krentančias gilias klostes. Pakraščiai apvedžioti juodu aksomu, šilkiniu spalvotu kaspinu, puošybine juostele. Užsagstomos paslėptomis kabėmis.

Prijuostės rauktos iš vienos arba dviejų palų audinio. Seniausios baltos lininės, su išilgai rinktiniu įaustais raudonos arba raudonos ir mėlynos spalvos geometriniais, augaliniais raštais. Vėlesnių prijuosčių raštai įvairesni, spalvos tamsesnės. Vienspalviame, dryžuotame arba languotame pagrinde išilgai, skersai arba ištisai kaišytiniu įausti spalvingi augaliniai raštai – stilizuoti lelijų motyvai, žiedai, žirneliai, žvaigždės. Pasikartojančius raštus dažnai sudaro keturi sugeometrinti lelijos žiedai – aplink rombą sugrupuotos dvi poros didelių ir dvi poros mažų lelijėlių ar stilizuotų žiedelių, pumpurėlių. Kapsių prijuosčių raštai stambesni, sugrupuoti skersai prijuostės einančiomis juostomis; zanavykių – smulkesni, sugrupuoti išilgai. Zanavykių prijuostės platesnės, vėlesnės dažnai pailgintos snapeliais rauktu prieduru iš to paties audinio.

Baltos smulkių faktūrinių raštų drobulės pečiams apsisiausti austos mišriais būdais – dvinytu, keturnytu, šešianytu, serveta ir daugianytu, jų palos sujungtos austine juostele arba pinikais, galai puošti tokiais pat pinikais, fabrikiniais nėriniais, kuteliais. 

Galvos dangalai ir papuošalai. Moterys galvą dengėsi kepurėle, siūta iš baltų lininių pinikų su drobinės juostos priesiuvu, arba austine languota ar išsiuvinėta balta medvilnine skarele. Ir kepurėlė, ir skarelė puoštos antkakčiu. XIX a. pab. paplito nertos medvilninės kepurėlės be priesiuvo ir antkakčio, ant jų viršaus buvo rišamasi skarelė. Zanavykių merginų būdingas galvos papuošalas – iš įvairiaspalvių karoliukų suverta kiauraraštė karolinė su nugaroje prisegtu šilkinių kaspinų pluoštu. Kapsės merginos puošėsi lankelio arba kepurėlės pavidalo galionu su prisegtais kaspinais; kepurėlės viršus puoštas dirbtinėmis gėlėmis.

Krūtinės puošmena buvo koralų arba gintaro karoliai.

Vyrų marškiniai tunikiniai, siūti iš lino ar medvilnės. Stuomuo tiesus, prie kaklo parauktas, pečių srityje užsiūtos perpetės, apykaklė atverstinė, antis pridengtas stačiakampe krūtinėle. Rankovės su rankogaliais, užsegamos sagomis. Seniausieji marškiniai be papuošimų; vėlesnių apykaklė, krūtinėlė ir rankogaliai baltai išsiuvinėti kiauraraščiu augaliniais raštais arba nusiūti puošybinėmis siūlėmis ar smulkiomis klostelėmis.

Kelnės, liemenė ir sermėga dažniausiai siūti iš to paties balto, pilko ar kitos šviesios spalvos audinio. Kelnės iki gurnelių, kiškos apysiaurės, kad būtų lengvai įleidžiamos į batų aulus. Liemenės kaklo prakirptė smaila, užsegimas vienaeilis, abipus jo šonuose prisiūtos kišenėlės. Milinė sermėga šviesios spalvos arba balta; vasarą vilkėti lininiai trinyčiai balti arba mėlyni, su ryškių spalvų dryželiais. Abeji siūti vienodai: įliemenuoti, priekis lygus, apykaklė stati, užsegimas iki juosmens kabėmis į kilpas, nugara durta ir smulkiai klostyta, kišenės įleistos šonuose.

Plačiabrylė skrybėlė velta iš natūralios spalvos vilnos, puošta gėlėmis, plunksnomis, kaspinais, austinėmis juostelėmis.

Drabužius moterys juosėsi vidutinio pločio arba siaura margarašte juosta; vyrai – plačia juosta arba odiniu diržu su sagtimi. Įvairaus pločio juostos dažniausiai rinktinės, rečiau – kaišytinės. Dažniausios spalvos – burokinė, mėlyna, violetinė, žalia. Pagrindinis raštas iš eglučių, rombelių, roželių, žalčiukų motyvų aprėmintas smulkaus rašto ir kitos spalvos dryželiais juostos pakraščiuose (paraštėmis). Galuose – kutai iš siūlų ir įaustų įvairiaspalvių sukarpyto audinio kaspinėlių.

Moterų apavas buvo suvarstomi pusbačiai, bateliai; vyrų – šviesiai rudi batai su pakelaitėmis parišamais kitos spalvos atvartais.

 
 
 

Home buttonAtgal