Užsieniečio, išvykstančio iš SSRS, lagaminas: skutimosi putų tūbelėje – persekiojamųjų liudijimai

 
 

Šalyje paskelbus dviejų savaičių karantiną, Lietuvos nacionalinis muziejus šį laiką išnaudoja nuotoliniam bendravimui su lankytojais – šią savaitę pristatome įsimintiniausius parodos „Nesusitaikę“ eksponatus.

Lietuvos katalikų bažnyčia priešinosi sovietų vykdytam religinės veiklos ribojimui įvairiomis formomis. Viena iš jų – pogrindžio katalikiškos spaudos leidinių rengimas ir jų platinimas – tapo pačia efektyviausia, bet kartu ir rizikingiausia.

„Antram aukšte, palėpėje, stovi stalas. Prieš stalą, sienoje, akių lygyje, – lemputė. Jeigu lemputė užsidega ir užgęsta – nustoti spausdinti, jeigu lemputė nepertraukiamai šviečia – viską deginti… Viskas paruošta deginimui – net degtukų ištraukta, nes nesugrabaliosi, kai išsigąsi“, – įtampos kupinas akimirkas rengiant ir spausdinant pogrindžio leidinį Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką prisimena vienuolė Gerarda Elena Šuliauskaitė.

Dabar jau tvirtai galima pasakyti, kad be patikimo ir itin slapto leidėjų bei platintojų tinklo Lietuvos katalikų bažnyčios kronika nebūtų tapusi ilgiausiai pogrindyje ėjusiu leidiniu. Tačiau kaip faktai apie tikinčiųjų persekiojimą, kuriuos sovietų valdžia norėjo nuslėpti, prasprūsdavo pro geležinę uždangą?

Pirmasis Kronikos numeris į Vakarus pateko atspausdintas popieriuje, bet ore tvyrant didžiulei įtampai labai greitai buvo sugalvota naujų (dar šiandien nuostabą keliančių) būdų, kaip šį leidinį išgabenti ir pasauliui papasakoti tiesą.

„Perfotografuotų leidinio puslapių negatyvus platintojai slėpė skutimosi kremo arba dantų pastos tūbelėse, moterų pudrinėse ar saldainių dėžutėse – vieną saldainį pakeičiant popierėlyje įvyniotu negatyvo ritinėliu. Būta bandymų tekstą užrašyti ant viršutinių rūbų pamušalo, tačiau dėl sudėtingumo šis būdas retai naudotas“, – pogrindyje leisto leidinio kelionę į demokratines šalis nupasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Virginija Rudienė.

Kronikos leidėjams tekdavo ne tik parengti leidinį, paruošti jį perdavimui, bet ir surasti, kas tai padarytų – Sovietų Sąjungoje gyvenusiems asmenims judėjimas į Vakarus buvo praktiškai neįmanomas, todėl pervežti paketą būdavo prašoma į šalį atvykusių užsieniečių.

Kronikos platinimą įkliuvusiems lietuviams grėsė vidutiniškai septyneri metai lageryje. Užsieniečiai už bandymą pervežti kroniką kitą kartą nebūtų buvę įleisti į šalį, tačiau, tikėtina, jų laisvė nebūtų buvusi apribota. Tai palengvino paieškas. Dešimt metų pogrindinį leidinį redagavęs ir jo platinimu rūpinęsis kunigas Sigitas Tamkevičius yra sakęs, kad tik vieną kartą sulaukė neigiamo atsakymo.

Kai tik naujo Kronikos numerio fotokopijos pasiekdavo reikiamas rankas Vakaruose, būdavo skubama ją paskleisti – iš fotokopijos padaryti pozityvai platinti straipsniuose, leidinys skaitytas per radiją.

Lietuvoje Kronikos numeriai buvo spausdinami spausdinimo mašinėle. Surinkus viso numerio tekstą būdavo padaroma apie penkias, o kai kada net ir dešimt kopijų: tam būdavo naudojamas itin plonas popierius, kuriame per kalkę atsispausdavo mašinėlės raidės. Dėl to kai kurie egzemplioriai būdavo labai sunkiai įskaitomi.

Nors pirmasis Kronikos numeris siųstas JAV lietuvių leidžiamo žurnalo „Draugas“ redakcijai dar neturint jokių ryšių, tačiau jie greitai užsimezgė. Kunigo Kazimiero Pugevičiaus vadovaujama organizacija gaunamus negatyvus archyvavo ir išsaugojo, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jie buvo parvežti.

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika yra ilgiausiai ėjęs pogrindinis leidinys. Nuo 1972 m. išėjo 81 šio leidinio numeris, skleidęs informaciją apie tikėjimo laisvės pažeidimus Sovietų Sąjungoje. Kronika drąsino kovoti dėl sąžinės laisvės ir skatino tolesnę katalikiškos savilaidos plėtrą – naujų leidinių radimąsi ir knygų spausdinimą, kuris vyko nepaisant persekiojimų ir bausmių.

Daugiau idėjų #kąVeiktiKaineveikiame ieškokite: spausti čia (nuoroda)

kovo 20, 2020

Home buttonAtgal