2017 m. lapkričio 13 d. Mažeikių muziejuje atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta paroda „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada. Lietuvių kostiumas senosiose nuotraukose“. Paroda veiks iki 2018 m. sausio 6 d. Prieš tai paroda veikė Žemaičių muziejuje „Alka“.

Tautinis kostiumas yra išbaigtas aprangos ir papuošalų ansamblis, atskleidžiantis regioninius savitumus ir laikotarpio mados tendencijas. Tai šventinė apranga, įgijusi tautinės savimonės raiškos prasmę. Juo vilkima norint pabrėžti tautiškumą, perteikti savo protėvių išsiugdytą aprangos grožio sampratą, išreikšti pagarbą kultūriniam jų palikimui.

Lietuvių tautinis kostiumas sukurtas XIX ir XX amžių sandūroje, kai tautinio atgimimo idėjų paveikta šviesuomenė tautiškumo palaikymą siejo ne tik su kalba ar papročiais, bet ir su drabužiais, jų audinių raštais, spalvų deriniais. Tuo metu valstiečiai dar buvo išlaikę per šimtmečius susiformavusius tradicinius drabužius su jiems būdingomis medžiagomis, spalvomis, siuvimu, puošimo elementais ir nešiosenos savitumais. Istorinės aplinkybės lėmė, kad tautinis kostiumas pirmiausia pradėtas populiarinti Mažojoje Lietuvoje. Išeiginė valstiečių apranga pradėta branginti ir vertinti kaip tautos vertybė, ja vilkintys žmonės fotografuoti, o nuotraukos kaip sektinas pavyzdys skelbtos įvairiuose leidiniuose. Rusijos valdžios įvestų kultūrinės veiklos apribojimų varžomoje Didžiojoje Lietuvoje apie jį prabilta tik atgavus spaudos laisvę 1905 metais. Tautinį kostiumą populiarino įvairios organizacijos ir nuo 1924 metų rengtos dainų šventės.

Muziejuose saugomos nuotraukos yra svarbus šaltinis tautos istorijai ir kultūrai pažinti. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmos pusės nuotraukose užfiksuoti išeiginiais drabužiais vilkintys pavieniai valstiečiai ar jų šeimos, įvairiomis progomis tautiniais kostiumais pasipuošę inteligentai. Ankstyviausios jų primena svarbius lietuvių tautai įvykius – lietuvių etnografijos pristatymą 1867 metais Maskvoje vykusioje Pirmojoje Rusijos imperijos tautų etnografijos parodoje, lietuvininkų deputacijos kelionę 1878 metais pas Prūsijos karalių prašyti leidimo grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą, Lietuvos skyriaus ekspoziciją Pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais.

Šiais laikais pagrindinis šaltinis tautinio kostiumo tyrinėjimams yra muziejuose saugomi XIX–XX amžiaus pradžios valstiečių šventinės aprangos pavyzdžiai. Lietuvos nacionaliniame muziejuje sukauptas didžiausias jų rinkinys nuolat pildomas naujai įsigyjamais eksponatais ir Tekstilės atkūrimo dirbtuvėse daromomis valstiečių šventinės aprangos kopijomis ir rekonstrukcijomis.

Nuo 2007 metų Etninės kultūros skyriuje veikiančiose Tekstilės atkūrimo dirbtuvėse darniai dirba įvairių sričių specialistai. Muziejininkės parenka XVIII–XX amžiaus pradžios drabužių ir audinių pavyzdžius, ieško patikslinančių duomenų ikonografinėje, aprašomojoje medžiagoje ir moksliniuose tyrinėjimuose, vėliau iš padarytų kopijų ir rekonstrukcijų komplektuoja tautinius kostiumus ekspozicijoms. Kopijas ir rekonstrukcijas daro sertifikuotos tradicinių amatų meistrės audėjos, mezgėjos, pynėjos, siuvėjos, siuvinėtojos; joms talkina batsiuviai ir juvelyrai.

Siekiama tiksliai pakartoti naminio audimo, nėrimo ar siuvinėjimo technikas, liaudiškų drabužių sukirpimo ir pasiuvimo būdus. Tradiciniai kostiumai siuvami iš lininių, vilnonių, pusvilnonių audinių, puošiami tradicinėmis siuvinėjimo technikomis, nėriniais, mezginiais. Šiuolaikiškos žaliavos yra kitokios, nei buvusios XIX amžiuje, tačiau audžiama autentiškomis staklėmis, dažoma namudės sąlygomis augaliniais ir pirktiniais dažais. Atskiroms kostiumo dalims pritaikomi fabrikiniai audiniai ir apdailos medžiagos, panašios į naudotas XIX amžiuje.

Komplektuojant dar XIX amžiuje savitomis tradicijomis išsiskyrusius aukštaičių, dzūkų, klaipėdiškių, suvalkiečių ir žemaičių kostiumus parenkami audiniai su konkrečiam etnografiniam regionui būdingais raštais ir spalvų deriniais, išryškinami esmingiausi regiono bruožai. Atkuriami ne tik vasariniai, bet ir šaltuoju metu vilkėti drabužiai – sermėgos, skaros, švarkai, švarkeliai. Daugiausia atkurta moteriškų tautinių drabužių, nes juose daugiau raštų ir spalvų, įvairesni fasonai ir nešiosenos būdai.

2017 metų paskelbimas Tautinio kostiumo metais pabrėžia tautinio kostiumo – kaip vieno iš tautos ir valstybės simbolių bei etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros raiškos formos – svarbą. Per kopijas ir rekonstrukcijas atgiję nauji tautinio kostiumo pavyzdžiai ne tik parodo jo turtingumą ar atskleidžia estetinę vertę, bet ir padeda pasirinkti individualumą išreiškiantį kostiumą. Norėtųsi, kad ši paroda papildytų mūsų žinias apie tautinį kostiumą ir skatintų puoštis juo per bendruomenines bei asmenines šventes. Juk tautinis kostiumas gražus ir visada madingas.

Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada. Lietuvių kostiumas senosiose nuotraukose

 
 

2017 m. lapkričio 13 d. Mažeikių muziejuje atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta paroda „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada. Lietuvių kostiumas senosiose nuotraukose“. Paroda veiks iki 2018 m. sausio 6 d. Prieš tai paroda veikė Žemaičių muziejuje „Alka“.

Tautinis kostiumas yra išbaigtas aprangos ir papuošalų ansamblis, atskleidžiantis regioninius savitumus ir laikotarpio mados tendencijas. Tai šventinė apranga, įgijusi tautinės savimonės raiškos prasmę. Juo vilkima norint pabrėžti tautiškumą, perteikti savo protėvių išsiugdytą aprangos grožio sampratą, išreikšti pagarbą kultūriniam jų palikimui.

Lietuvių tautinis kostiumas sukurtas XIX ir XX amžių sandūroje, kai tautinio atgimimo idėjų paveikta šviesuomenė tautiškumo palaikymą siejo ne tik su kalba ar papročiais, bet ir su drabužiais, jų audinių raštais, spalvų deriniais. Tuo metu valstiečiai dar buvo išlaikę per šimtmečius susiformavusius tradicinius drabužius su jiems būdingomis medžiagomis, spalvomis, siuvimu, puošimo elementais ir nešiosenos savitumais. Istorinės aplinkybės lėmė, kad tautinis kostiumas pirmiausia pradėtas populiarinti Mažojoje Lietuvoje. Išeiginė valstiečių apranga pradėta branginti ir vertinti kaip tautos vertybė, ja vilkintys žmonės fotografuoti, o nuotraukos kaip sektinas pavyzdys skelbtos įvairiuose leidiniuose. Rusijos valdžios įvestų kultūrinės veiklos apribojimų varžomoje Didžiojoje Lietuvoje apie jį prabilta tik atgavus spaudos laisvę 1905 metais. Tautinį kostiumą populiarino įvairios organizacijos ir nuo 1924 metų rengtos dainų šventės.

Muziejuose saugomos nuotraukos yra svarbus šaltinis tautos istorijai ir kultūrai pažinti. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmos pusės nuotraukose užfiksuoti išeiginiais drabužiais vilkintys pavieniai valstiečiai ar jų šeimos, įvairiomis progomis tautiniais kostiumais pasipuošę inteligentai. Ankstyviausios jų primena svarbius lietuvių tautai įvykius – lietuvių etnografijos pristatymą 1867 metais Maskvoje vykusioje Pirmojoje Rusijos imperijos tautų etnografijos parodoje, lietuvininkų deputacijos kelionę 1878 metais pas Prūsijos karalių prašyti leidimo grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą, Lietuvos skyriaus ekspoziciją Pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais.

Šiais laikais pagrindinis šaltinis tautinio kostiumo tyrinėjimams yra muziejuose saugomi XIX–XX amžiaus pradžios valstiečių šventinės aprangos pavyzdžiai. Lietuvos nacionaliniame muziejuje sukauptas didžiausias jų rinkinys nuolat pildomas naujai įsigyjamais eksponatais ir Tekstilės atkūrimo dirbtuvėse daromomis valstiečių šventinės aprangos kopijomis ir rekonstrukcijomis.

Nuo 2007 metų Etninės kultūros skyriuje veikiančiose Tekstilės atkūrimo dirbtuvėse darniai dirba įvairių sričių specialistai. Muziejininkės parenka XVIII–XX amžiaus pradžios drabužių ir audinių pavyzdžius, ieško patikslinančių duomenų ikonografinėje, aprašomojoje medžiagoje ir moksliniuose tyrinėjimuose, vėliau iš padarytų kopijų ir rekonstrukcijų komplektuoja tautinius kostiumus ekspozicijoms. Kopijas ir rekonstrukcijas daro sertifikuotos tradicinių amatų meistrės audėjos, mezgėjos, pynėjos, siuvėjos, siuvinėtojos; joms talkina batsiuviai ir juvelyrai.

Siekiama tiksliai pakartoti naminio audimo, nėrimo ar siuvinėjimo technikas, liaudiškų drabužių sukirpimo ir pasiuvimo būdus. Tradiciniai kostiumai siuvami iš lininių, vilnonių, pusvilnonių audinių, puošiami tradicinėmis siuvinėjimo technikomis, nėriniais, mezginiais. Šiuolaikiškos žaliavos yra kitokios, nei buvusios XIX amžiuje, tačiau audžiama autentiškomis staklėmis, dažoma namudės sąlygomis augaliniais ir pirktiniais dažais. Atskiroms kostiumo dalims pritaikomi fabrikiniai audiniai ir apdailos medžiagos, panašios į naudotas XIX amžiuje.

Komplektuojant dar XIX amžiuje savitomis tradicijomis išsiskyrusius aukštaičių, dzūkų, klaipėdiškių, suvalkiečių ir žemaičių kostiumus parenkami audiniai su konkrečiam etnografiniam regionui būdingais raštais ir spalvų deriniais, išryškinami esmingiausi regiono bruožai. Atkuriami ne tik vasariniai, bet ir šaltuoju metu vilkėti drabužiai – sermėgos, skaros, švarkai, švarkeliai. Daugiausia atkurta moteriškų tautinių drabužių, nes juose daugiau raštų ir spalvų, įvairesni fasonai ir nešiosenos būdai.

2017 metų paskelbimas Tautinio kostiumo metais pabrėžia tautinio kostiumo – kaip vieno iš tautos ir valstybės simbolių bei etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros raiškos formos – svarbą. Per kopijas ir rekonstrukcijas atgiję nauji tautinio kostiumo pavyzdžiai ne tik parodo jo turtingumą ar atskleidžia estetinę vertę, bet ir padeda pasirinkti individualumą išreiškiantį kostiumą. Norėtųsi, kad ši paroda papildytų mūsų žinias apie tautinį kostiumą ir skatintų puoštis juo per bendruomenines bei asmenines šventes. Juk tautinis kostiumas gražus ir visada madingas.

rugsėjo 8, 2017 - sausio 6, 2018 | Mažeikių muziejus


Kitos naujienos

Home buttonAtgal