Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centro Šlėzvige monografijų apie vakarų baltų archeologiją pristatymas

 
 
Šią savaitę Lietuvoje vieši Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centro Šlėzvige (ZBSA) vadovas prof. dr. Clausas von Carnap-Bornheimas. Šia proga Vokietijos ir Lietuvos mokslininkai kviečia į susitikimus, kuriuose pristatomi tyrimai, prakalbinę senąją mūsų istoriją, ir jiems skirtos monografijos. Plačiau apie tai – vienos iš monografijų autorės, archeologės dr. Rasos Banytės-Rowell pokalbis su kultūros istoriku, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju Aurimu Švedu.

Į Vilnių atvyksta Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centro Šlėzvige mokslininkai. Kuo išskirtinis šis centras, kaip derėtų apibūdinti jo pagrindines tyrimų kryptis?

Rasa Banytė-Rowell: Šis centras yra gana jauna neuniversitetinė mokslo institucija, įkurta 2008 metais. Jis priklauso Šlėzvigo-Holšteino žemės muziejų junginiui ir yra vienintelė tokios struktūros mokslo įstaiga Vokietijoje. Centras yra glaudžiai susietas su Šlėzvigo-Holšteino žemės Archeologijos muziejumi, kuris yra vienas seniausių tokio pobūdžio muziejų Vokietijoje, taip pat bendradarbiauja su Kylio universitetu. Svarbiausi tyrimai susiję su įvairių laikotarpių Šiaurės ir Baltijos jūrų regiono bei Skandinavijos archeologija. Tarpregioninių archeologijos problemų tyrimuose dalyvauja daugiau kaip 25 mokslininkai iš dešimties šalių. Tarptautinis mokslininkų kolektyvas visada yra atviras bendram darbui ir mokslo tyrimų projektams su kolegomis iš įvairių kraštų. Centras yra sudaręs partnerystės sutartis su daugeliu tiriamo regiono ir kitų mokslo institucijų. Rytų Baltijos regionas ir buvusios Rytų Prūsijos archeologija yra svarbi šio centro mokslinių tyrimų kryptis.

Kada ir kaip užsimezgė bendradarbiavimas tarp Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centro Šlėzvige ir Lietuvos istorijos instituto?

Rasa Banytė-Rowell: Lietuvos istorijos instituto mokslininkai jau ir anksčiau buvo sulaukę įvairios centro laboratorijų ir mokslininkų pagalbos: G. Piličiauskas archeozoologiniams tyrimams į Šlėzvigą pateikė 100.000 metų senumo žuvų kaulų iš Nietiesų. Didelis impulsas archeokraštovaizdžio programai buvo bendros instituto, Centro ir Kylio universiteto Geomokslų instituto mokslininkų grupės atlikti geomagnetiniai tyrimai keliuose archeologijos objektuose Vakarų Lietuvoje ir Kernavėje. Tai neabejotinai buvo viena iš inspiracijų mūsų instituto archeologams vėliau patiems taikyti šį neinvazinį fizikinį metodą savo tyrimuose. Aš taip pat gavau svarbią paramą stažuotėms Šlezvigo Archeologijos muziejaus archyve ir bibliotekoje. Tikimės, kad ateityje šio Centro ir Lietuvos istorijos instituto bendradarbiavimas taps glaudesnis.

Renginio metu bus pristatytos net trys mokslinės monografijos, skirtos vakarų baltų archeologijai. Kokiais aspektais jos padeda naujai pažvelgti į senąją baltų istoriją?

Rasa Banytė-Rowell: Dr. Jaroslawo Aleksejaus Prassolowo knyga yra skirta tautų kraustymosi laikotarpio durklams (Dolchmesser). Tokio tipo ginklai žinomi ir Lietuvos teritorijoje. Knygoje pateikiama ne tik medžiaga iš Sembos, Natangos bei aplinkinių arealų archyvų ir muziejų, bet kitų dirbinių su šiais durklais kapuose kontekstas. Šis tyrimas yra labai svarbus tolesniems Lietuvos archeologijos tyrimams.

Knygą apie Linkūnų (Linkuhnen) kapinyną kairiajame Nemuno žemupio krante (dab. Kaliningrado srityje) pristatys dr. Christoph Jahn (knygos bendraautorius šviesaus atminimo dr. Norbert Goßler). Linkūnų kapinynas yra tipiškas šiam regionui, jo chronologija prasideda nuo romėniškojo laikotarpio ir siekia Vikingų laikotarpį, kuriam priskiriama didžioji dalis 1928–1939 m. ištirtos medžiagos. Knygos autorių nuomone, tai tipiškas baltų (skalvių) kapinynas, kuriame susiklosto įtakos iš kuršių ir prūsų žemių, viso Baltijos regiono ir tolimesnių Europos šalių. Linkūnų medžiaga yra ypač svarbi vikingų laikotarpio ginkluotei pažinti.

Mano knyga skirta įvertinti ir analizuoti Šlėzvigo žemės Archeologijos muziejuje saugomą vokiečių archeologo H. Jankuhno (1905–1990) archyvinį palikimą, kuriame buvo įamžinti šiandien jau daugiausia dingę originalūs ankstyvojo romėniškojo laikotarpio (I–II a.) radiniai iš šiaurinių buv. Rytų Prūsijos arealų – Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės apskričių.

Vienos iš penktadienį pristatomų monografijų autorė esate Jūs. Prašom papasakoti apie savo tyrimą, tapusį knygos pagrindu.

Rasa Banytė-Rowell: Šis tyrimas inspiravo įsigilinti į Rytų Prūsijos archeologijos istoriją minėtame regione. Vienas iš netikėtų atradimų buvo Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje (1879–1927) įsipareigojimas rinkti archeologines senienas ir imtis mėgėjiškų archeologinių kasinėjimų. Žinoma, svarbiausias dėmesys knygoje skiriamas vakarų baltų paveldo Lietuvos pajūryje ir Nemuno žemupyje bei pietvakarių Latvijoje (visi šie arealai sudaro vadinamosios Memelio kultūros, Memelkultur fenomeną) analizei; ypatingas dėmesys atkreipiamas į tai, kaip įvairūs kultūriniai vadinamojo Vidurio Europos Barbaricumo aspektai buvo priimti šiame regione I–II amžiais po Kristaus. Šias Rytų Baltijos sritis veikė ne tik tolimos romėniškosios įtakos, bet ir intensyvus bendravimas su kitomis baltų kultūrinėmis grupėmis bei tolimesniais kaimynais germanais. Baltų pasaulis tuo pačiu metu buvo ir unikalus kultūriškai, ir atviras naujovėms.

Net trijų Vakarų baltų archeologijai skirtų leidinių pristatyme dalyvaus monografijų autoriai ir Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centro Šlėzvige (ZBSA) vadovas prof. dr. Clausas von Carnap-Bornheimas. Pristatymas vyks lapkričio 15 d. 17 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje anglų, vokiečių ir lietuvių kalbomis.

lapkričio 15, 2019 | Senasis arsenalas, muziejaus salė, Arsenalo g. 3


Kitos naujienos

Home buttonAtgal