2015 m. gruodžio 4 d., penktadienį, 16 val. Signatarų namų salėje, Pilies g. 26, vyks renginys, skirtas paminėti Didžiojo Vilniaus Seimo 110-ąsias metines. Dr. Rimantas Miknys skaitys pranešimą „Didysis Vilniaus Seimas – tautinio atgimimo virsmas į tautos konsolidaciją nepriklausomos valstybės atkūrimui“, dr. Vilma Bukaitė – „Vasario 16-osios Akto signatarų vaidmuo Didžiajame Vilniaus Seime“. Renginio metu Sandra Germanavičiūtė pristatys Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Signatarų namų edukacinę programą mokykloms „Didysis Vilniaus Seimas“.
1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykęs Lietuvių suvažiavimas Vilniuje – tuo metu vykusios tautinės, socialinės ir ekonominės revoliucijos kulminacija Lietuvoje, vienas iš jos XX a. istorijai lemtingų lietuvių susibūrimų. Jau kitąmet amžininkai jį pradėjo pagarbiai vadinti Didžiuoju Vilniaus Seimu. Jis vertas to vardo, nes antras tokio pat dydžio ir svarbos visuomenės politinis susibūrimas įvyko tik 1988 metais. Tai buvo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Du tūkstančius susibūrusiųjų Vilniaus miesto salėje (dab. Nacionalinė filharmonija) susiejo rūpestis dėl Lietuvos politinės, kultūrinės ir socialinės ateities. Daugelis atvykusiųjų į Seimą buvo įgalioti bendraminčių, o neretai ir išrinkti valsčių susirinkimuose, mitinguose arba demonstracijose. Iš įvairių vietų atvykę Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai prieš kelionę tarėsi su kraštiečiais, atstovaujamų politinių judėjimų nariais, kartu parengė nutarimų, įgaliojimų, referatų. Taigi šiame susirinkime jie atstovavo didelei tuometinės Lietuvos visuomenės daliai.
Suvažiavimo išvakarėse Vilniuje susitelkė visų 1905 m. veikusių ir pradėjusių kurtis Lietuvos politinių judėjimų atstovai ir šalininkai iš Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos miestų. Į Seimą atvyko dauguma tuometinių lietuvių inteligentų, tarp jų – Povilas Višinskis, Andrius Bulota, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Bortkevičienė, Jonas Jablonskis, Antanas Smetona, Stanislovas Narutavičius, Donatas Malinauskas, Jonas Vileišis, Vladas Mironas, Vladas Sirutavičius, Peliksas Bugailiškis, Jurgis Šlapelis, Ernestas Galvanauskas, Liudas Gira, Mykolas Sleževičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Pranciškus Būčys.
Jonas Basanavičius buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo surengimo idėjos autorių, veikliausių ir įtakingiausių dalyvių. Valstybininkas J. Basanavičius, dienraščio „Vilniaus žinios“ leidėjas Petras Vileišis ir faktinis redaktorius Jonas Kriaučiūnas, padedami kitų Vilniaus inteligentų, subūrė suvažiavimo Organizacinį komitetą. J. Basanavičius pirmasis kreipėsi į susirinkusius Lietuvos žmones, o netrukus pirmajame posėdyje buvo išrinktas šio sambūrio pirmininku. Veiklus Seimo dalyvis, nutarimų bendraautoris buvo socialdemokratas Steponas Kairys.
<> Didžiojo Vilniaus Seimo tikslas buvo aptarti Lietuvoje susiklosčiusią padėtį, politinius siekius, švietimo ir agrarinius klausimus. Suvokta, kad Seimas nėra oficiali, juridiškai įgaliota lietuvių tautos atstovybė, o siekių įgyvendinimas priklauso nuo Rusijos vadovybės politinių sprendimų. Paskutiniame, ketvirtajame, posėdyje gruodžio 5 d. buvo priimti nutarimai. Tautos atstovams iš visos Lietuvos buvo pirmą kartą viešai prabilta apie krašto nepriklausomybės siekį. Lietuvos autonomijos reikalavimui skirta daugiau nei pusė nutarimų teksto. Aptarti politinio savarankiškumo siekimo būdai ir principai, kuriais remiantis būtų sudaryta autonominė teritorija. Tauta raginama „reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“. Namo parvykę Seimo dalyviai rūpinosi plačiau paskleisti ir nors iš dalies įgyvendinti nutarimus. Kiek juos galima įkūnyti tuometinėje carinėje Rusijoje, paaiškėjo, kai revoliucija visoje imperijoje, taip pat ir Lietuvoje, buvo numalšinta.
Dalies švietimo ir kultūros suvaržymų Lietuvoje panaikinimas 1905–1906 m. – tuomet ryškiausia Didžiojo Vilniaus Seimo pergalė. Nepavyko pasiekti, kad vietinės valdžios institucijose būtų pradėta vartoti krašto žmonių gimtoji kalba, bet sulaukta leidimo pradžios mokyklose dirbti lietuviams mokytojams ir dėstyti lietuvių kalbą. Leista steigti kultūrines ir ekonomines draugijas, miestuose – profesines sąjungas. Sušvelnėjo lietuvišką spaudą varžę reikalavimai ir apribojimai. Dėl iškovotos faktinės autonomijos 1906–1914 m. intensyvėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas.

Signatarų namuose – Didžiojo Vilniaus Seimo 110-ųjų metinių minėjimas


Signatarų namuose – Didžiojo Vilniaus Seimo 110-ųjų metinių minėjimas

2015 m. gruodžio 4 d., penktadienį, 16 val. Signatarų namų salėje, Pilies g. 26, vyks renginys, skirtas paminėti Didžiojo Vilniaus Seimo 110-ąsias metines. Dr. Rimantas Miknys skaitys pranešimą „Didysis Vilniaus Seimas – tautinio atgimimo virsmas į tautos konsolidaciją nepriklausomos valstybės atkūrimui“, dr. Vilma Bukaitė – „Vasario 16-osios Akto signatarų vaidmuo Didžiajame Vilniaus Seime“. Renginio metu Sandra Germanavičiūtė pristatys Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Signatarų namų edukacinę programą mokykloms „Didysis Vilniaus Seimas“.
1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykęs Lietuvių suvažiavimas Vilniuje – tuo metu vykusios tautinės, socialinės ir ekonominės revoliucijos kulminacija Lietuvoje, vienas iš jos XX a. istorijai lemtingų lietuvių susibūrimų. Jau kitąmet amžininkai jį pradėjo pagarbiai vadinti Didžiuoju Vilniaus Seimu. Jis vertas to vardo, nes antras tokio pat dydžio ir svarbos visuomenės politinis susibūrimas įvyko tik 1988 metais. Tai buvo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Du tūkstančius susibūrusiųjų Vilniaus miesto salėje (dab. Nacionalinė filharmonija) susiejo rūpestis dėl Lietuvos politinės, kultūrinės ir socialinės ateities. Daugelis atvykusiųjų į Seimą buvo įgalioti bendraminčių, o neretai ir išrinkti valsčių susirinkimuose, mitinguose arba demonstracijose. Iš įvairių vietų atvykę Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai prieš kelionę tarėsi su kraštiečiais, atstovaujamų politinių judėjimų nariais, kartu parengė nutarimų, įgaliojimų, referatų. Taigi šiame susirinkime jie atstovavo didelei tuometinės Lietuvos visuomenės daliai.
Suvažiavimo išvakarėse Vilniuje susitelkė visų 1905 m. veikusių ir pradėjusių kurtis Lietuvos politinių judėjimų atstovai ir šalininkai iš Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos miestų. Į Seimą atvyko dauguma tuometinių lietuvių inteligentų, tarp jų – Povilas Višinskis, Andrius Bulota, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Bortkevičienė, Jonas Jablonskis, Antanas Smetona, Stanislovas Narutavičius, Donatas Malinauskas, Jonas Vileišis, Vladas Mironas, Vladas Sirutavičius, Peliksas Bugailiškis, Jurgis Šlapelis, Ernestas Galvanauskas, Liudas Gira, Mykolas Sleževičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Pranciškus Būčys.
Jonas Basanavičius buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo surengimo idėjos autorių, veikliausių ir įtakingiausių dalyvių. Valstybininkas J. Basanavičius, dienraščio „Vilniaus žinios“ leidėjas Petras Vileišis ir faktinis redaktorius Jonas Kriaučiūnas, padedami kitų Vilniaus inteligentų, subūrė suvažiavimo Organizacinį komitetą. J. Basanavičius pirmasis kreipėsi į susirinkusius Lietuvos žmones, o netrukus pirmajame posėdyje buvo išrinktas šio sambūrio pirmininku. Veiklus Seimo dalyvis, nutarimų bendraautoris buvo socialdemokratas Steponas Kairys.
<> Didžiojo Vilniaus Seimo tikslas buvo aptarti Lietuvoje susiklosčiusią padėtį, politinius siekius, švietimo ir agrarinius klausimus. Suvokta, kad Seimas nėra oficiali, juridiškai įgaliota lietuvių tautos atstovybė, o siekių įgyvendinimas priklauso nuo Rusijos vadovybės politinių sprendimų. Paskutiniame, ketvirtajame, posėdyje gruodžio 5 d. buvo priimti nutarimai. Tautos atstovams iš visos Lietuvos buvo pirmą kartą viešai prabilta apie krašto nepriklausomybės siekį. Lietuvos autonomijos reikalavimui skirta daugiau nei pusė nutarimų teksto. Aptarti politinio savarankiškumo siekimo būdai ir principai, kuriais remiantis būtų sudaryta autonominė teritorija. Tauta raginama „reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“. Namo parvykę Seimo dalyviai rūpinosi plačiau paskleisti ir nors iš dalies įgyvendinti nutarimus. Kiek juos galima įkūnyti tuometinėje carinėje Rusijoje, paaiškėjo, kai revoliucija visoje imperijoje, taip pat ir Lietuvoje, buvo numalšinta.
Dalies švietimo ir kultūros suvaržymų Lietuvoje panaikinimas 1905–1906 m. – tuomet ryškiausia Didžiojo Vilniaus Seimo pergalė. Nepavyko pasiekti, kad vietinės valdžios institucijose būtų pradėta vartoti krašto žmonių gimtoji kalba, bet sulaukta leidimo pradžios mokyklose dirbti lietuviams mokytojams ir dėstyti lietuvių kalbą. Leista steigti kultūrines ir ekonomines draugijas, miestuose – profesines sąjungas. Sušvelnėjo lietuvišką spaudą varžę reikalavimai ir apribojimai. Dėl iškovotos faktinės autonomijos 1906–1914 m. intensyvėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas.

gruodžio 4, 2015 | Signatarų namų salėje, Pilies g. 26


Kitos naujienos

Home buttonAtgal