Metalo grupė

Didelę dalį metalo grupėje restauruojamų eksponatų sudaro etnografiniai dirbiniai – geležinės antkapinių kryžių viršūnės, darbo įrankiai, buities reikmenys. Šioje grupėje yra valomi ir konservuojami ir istoriniai eksponatai bei bažnytiniai reikmenys, monetos ir kiti dirbiniai iš įvairių metalų bei jų lydinių. Dauguma eksponatų būna deformuoti, sulūžę, padengti korozijos produktais, patamsėję. Įvertinus jų būklę, atliekami būtini cheminiai ir rentgenografiniai tyrimai.

Geležies dirbiniai yra labiausiai neatsparūs korozijai – veikiant aplinkos sąlygoms metalas pasidengia rūdimis. Tokie eksponatai valomi mechaniškai, cheminiais arba elektrocheminiais metodais, paviršius pasyvinamas, apdorojamas korozijos inhibitoriais, padengiama sintetiniais vaškais.

Vario ir jo lydinių dirbiniai yra atsparesni korozijai dėl ant jų paviršiaus susidarančios kompaktiškos oksidų plėvelės. Per ilgą laiką susiformavusi vienalytė ir kompaktiška patina vadinama tauriąja, kurią restauravimo metu stengiamasi išsaugoti. Jei metalo paviršius padengtas mėlynos arba žalios nelygiu, porėtu korozijos produktų sluoksniu, jį būtina pašalinti mechaninėmis priemonėmis arba chemiškai. Metalai dažnai būna padengti chemiškai atsparių tauriųjų metalų – aukso, sidabro bei alavo dangomis, kurių paviršius valomas naudojant kompresus, minkštus abrazyvus. Nuvalius metalo paviršių, ištiesinamos deformacijos, padengiama apsauginėmis dangomis, kartais atkuriamos trūkstamos detalės.

Taurieji metalai – sidabras ir auksas yra chemiškai pasyviausi ir labiausiai atsparūs korozijai. Sidabriniai dirbiniai dažniausiai būna patamsėję dėl ant paviršiaus susidariusio sidabro sulfido, o jei sidabro lydiniai yra žemos prabos – padengti vario korozijos produktais. Restauravimo metu dirbinio paviršius nuvalomas minkštu šepetėliu arba audiniu, o korozijos produktai –cheminiais metodais.

 Image

Indelis (sidabras, aukso danga), 1785, LNM, vaizdas prieš ir po restauravimo


Image

Restauruotas monetų lobis ąsotyje (sidabras, auksas, glazūruotas molis), Vilnius, L.Stuokos-Gucevičiaus g. 11, XVI a. pr. –XVII a. pab.

Nemažą konservuojamų metalo dirbinių dalį sudaro monetos ir kiti numizmatikos eksponatai – medaliai, žetonai, ženklai, antspaudai ir kt. Pirmiausia įvertinama jų būklė, nustatoma ar yra aktyvių korozijos židinių. Jei aktyvių chloridų nėra, valoma mechaniškai, jei yra – jie pašalinami cheminiu arba elektrocheminiu būdu. Mechaninis valymas atliekamas naudojanis lupa arba mikroskopu. Nuvalius vario ir jo lydinių monetos kartais padengiamos dirbtine patina, paviršius apdorojamos korozijos inhibitoriais. Labai sunykusios monetos sutvirtinamos polimerais, paviršius padengiamas apsaugine mikrokristalinio vaško danga.