Keramika ir stiklas yra trapios, neatsparios mechaniniam poveikiui medžiagos, todėl dirbiniai būna įskilę arba visai suskilę į šukes, šukės išsisluoksniavusios, glazūra suskeldėjusi, atsilupusi, paviršius padengtas purvu, dulkėmis, kalkinėmis apnašomis ir kt. Šių pažeidimų priežastys gali būti gamybos technologinės klaidos, netinkamos saugojimo sąlygos, archeologinė aplinka arba ankstesnio restauravimo klaidos.

Restauruojant keramikos dirbinius pirmiausia įvertinama daikto būklė, atliekami reikalingi tyrimai, jei archeologinis dirbinys gautas žemių bloke – jis atsargiai išimamas, išmontuojamas (jei buvo suklijuota lauko sąlygomis). Tuomet keramika nuvaloma – tvirti dirbiniai nuplaunami vandeniu su neutralia plovimo priemone, išdžiovinami, o sausi ir trapūs prieš valant sutvirtinami polimeru. Sutvirtinus nuvalytus dirbinius, fragmentai suklijuojami, atkuriamos netektys, jei įmanoma atliekama rekonstrukcija – atkuriama daikto forma, piešinys.

Lėkštė, (molis, polichrominė glazūra), XVI a. vidurys – XVII a. pr., Vilnius, Giedrio g. 8,., LNM, inv. Nr IMG – 2584, vaizdas prieš ir po restauravimo