Archeologiniai metalo dirbiniai būdami ilgą laiką archeologinėje aplinkoje yra veikiami neigiamų faktorių – dirvožemio, vandens, druskų, mikroorganizmų. Todėl jie būna smarkiai suirę, padengti korozijos produktų sluoksniu, praradę savo formą. Prieš konservuojant atliekami cheminiai metalo sudėties ir rentgenografiniai tyrimai, kurie leidžia nustatyti eksponato būklę ir gamybos technologiją. Restauruojant pirmiausia dirbinių paviršius yra nuvalomas mechaniškai – pašalinami korozijos produktai, aktyvūs chloridai. Jei reikia, taikomi cheminiai valymo metodai. Tokiu būdu atidengiama radinio forma ir dekoro elementai. Nuvalyti dirbiniai konservuojami – sutvirtinami polimerų tirpalais organiniuose tirpikliuose, suklijuojami sulūžę fragmentai, paviršius padengiamas apsaugine vaško danga. Kai kuriais atvejais, remiantis archeologine medžiaga arba analogais, atliekama rekonstrukcija.

Organinės kilmės archeologiniai radiniai (medžio, odos, tekstilės ir kt.) dažniausiai patenka nepreparuoti, padengti purvu, trapūs, minkšti. Šlapių medžio ir odos dirbinių formą palaiko vanduo, kuris užpildo suirusias vietas. Sulipę ar žemių bloke esantys radiniai tiriami rentgenografiškai, valomi mechaniškai, chemiškai arba plaunami, dezinfekuojami. Sausi archeologinės tekstilės ir odos dirbiniai sutvirtinami polimerais, labai trapūs audiniai pamušami natūraliu šilku laminuojant. Šlapių organinės kilmės radinių konservavimas yra daug sudėtingesnis – tam kad išvengtume deformacijų vanduo palaipsniui yra keičiamas konservuojančiomis medžiagomis – riebinančiomis emulsijomis odos konservavimui arba vandenyje tirpiais polimerais medžio dirbiniams.

Keramikos dirbiniai patenkantys į Restauravimo centrą yra labai įvairūs. Daugiausia tai archeologiniai radiniai nuo akmens amžiaus iki viduramžių ir naujausių laikų – urnos, moliniai indai, kokliai, porceliano, stiklo dirbiniai. Be to, konservuojami ir restauruojami etnografiniai bei istoriniai keramikos, gipso, akmens dirbiniai.

Keramika ir stiklas yra trapios, neatsparios mechaniniam poveikiui medžiagos, todėl dirbiniai būna įskilę arba visai suskilę į šukes, šukės išsisluoksniavusios, glazūra suskeldėjusi, atsilupusi, paviršius padengtas purvu, dulkėmis, kalkinėmis apnašomis ir kt. Šių pažeidimų priežastys gali būti gamybos technologinės klaidos, netinkamos saugojimo sąlygos, archeologinė aplinka arba ankstesnio restauravimo klaidos.

Rekonstruotas diržas (sidabras, auksavimas, oda), XVIa. II a. pusė, Vilnius, Gedimino pr. 22

Lėkštė, (molis, polichrominė glazūra), XVI a. vidurys – XVII a. pr., Vilnius, Giedrio g. 8,., LNM, inv. Nr IMG – 2584, vaizdas prieš ir po restauravimo

Koklis (molis, glazūra), Vilnius, Savičiaus g. 11, XVII a. pr., vaizdas prieš ir po restauravimo