Archeologiniai metalo dirbiniai būdami ilgą laiką archeologinėje aplinkoje yra veikiami neigiamų faktorių – dirvožemio, vandens, druskų, mikroorganizmų. Todėl jie būna smarkiai suirę, padengti korozijos produktų sluoksniu, praradę savo formą. Prieš konservuojant atliekami cheminiai metalo sudėties ir rentgenografiniai tyrimai, kurie leidžia nustatyti eksponato būklę ir gamybos technologiją. Restauruojant pirmiausia dirbinių paviršius yra nuvalomas mechaniškai – pašalinami korozijos produktai, aktyvūs chloridai. Jei reikia, taikomi cheminiai valymo metodai. Tokiu būdu atidengiama radinio forma ir dekoro elementai. Nuvalyti dirbiniai konservuojami – sutvirtinami polimerų tirpalais organiniuose tirpikliuose, suklijuojami sulūžę fragmentai, paviršius padengiamas apsaugine vaško danga. Kai kuriais atvejais, remiantis archeologine medžiaga arba analogais, atliekama rekonstrukcija.

Organinės kilmės archeologiniai radiniai (medžio, odos, tekstilės ir kt.) dažniausiai patenka nepreparuoti, padengti purvu, trapūs, minkšti. Šlapių medžio ir odos dirbinių formą palaiko vanduo, kuris užpildo suirusias vietas. Sulipę ar žemių bloke esantys radiniai tiriami rentgenografiškai, valomi mechaniškai, chemiškai arba plaunami, dezinfekuojami. Sausi archeologinės tekstilės ir odos dirbiniai sutvirtinami polimerais, labai trapūs audiniai pamušami natūraliu šilku laminuojant. Šlapių organinės kilmės radinių konservavimas yra daug sudėtingesnis – tam kad išvengtume deformacijų vanduo palaipsniui yra keičiamas konservuojančiomis medžiagomis – riebinančiomis emulsijomis odos konservavimui arba vandenyje tirpiais polimerais medžio dirbiniams.

Rekonstruotas diržas (sidabras, auksavimas, oda), XVIa. II a. pusė, Vilnius, Gedimino pr. 22

Apgalvis (sidabro lydinys, bičių vaškas, tekstilė), V–VI a., Vidgirių kapinynas, Šilutės r., vaizdas prieš ir po restauravimo