ĮvadasGulago lageriuoseTremtyjeIš laiškų ir atsiminimų

Sargybinių lydima kalinių kolona. Inta, Komija, XX a. 6 deš. Iš Seliokų šeimos archyvo

Iš karto po 1940 m. Lietuvos okupacijos kilusias sovietines represijas laikinai sustabdė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas. Per kelias dienas Vokietijos kariuomenė užėmė Lietuvą. Savo valdymą nacistinė Vokietija, taip pat kaip ir bolševikai, tvirtino teroru ir prievarta. Nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1944 m. liepos buvo įkalinta, išvežta į koncentracijos stovyklas 29,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, apie 60 tūkst. išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją, apie 240 tūkst. nužudyta, iš jų apie 200 tūkst. žydų.

1944 m. liepą, vokiečiams traukiantis, Raudonosios armijos daliniai peržengė Lietuvos sieną ir iki spalio vidurio užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Atkuriant sovietų valdžią Lietuvoje kilo spontaniškas antisovietinis pasipriešinimas. Antisovietiniam sąjūdžiui įveikti mobilizuotas visas administracinis aparatas, represinės institucijos, kariuomenė.

NKVD kariuomenės daliniai rengė baudžiamąsias operacijas, vykdė masines kratas, areštus, plėšikavo, degino partizanų rėmimu įtariamų žmonių sodybas ir ištisus kaimus (net su jų gyventojais), žudė pasipriešinimo dalyvius ir civilius. Per karines baudžiamąsias operacijas suimti, dažniausiai rezistentų rėmimu įtariami gyventojai be jokio teismo nuosprendžio buvo vežami į NKVD patikrinimo-filtravimo lagerius. Nepavykus sudaryti bylų, dalis jų po metų ar kelerių sunkaus darbo buvo paleidžiami, kiti nuteisiami. Vien per 1944–1945 metus buvo nužudyta per 12 tūkst. žmonių (iš jų apie 5 tūkst. beginklių civilių), suimta per 54 tūkst., į Raudonąją armiją mobilizuota per 46 tūkst. vyrų.

NKVD (MVD) ir NKGB (MGB) vykdytos karinės baudžiamosios operacijos buvo pagrindinis lietuvių pasipriešinimo slopinimo būdas, tačiau ne vienintelis. Visuose valsčiuose įsteigti NKVD (MVD) ir NKGB (MGB) skyriai uoliai ieškojo sovietinei santvarkai nelojalių žmonių. Buvo suiminėjami ginkluotojo antisovietinio pogrindžio dalyviai, jų ryšininkai ir rėmėjai, pogrindžio organizacijų nariai, asmenys, apkaltinti bendradarbiavimu su vokiečių valdžia (buvę seniūnai, viršaičiai, policininkai, savisaugos batalionų kariai), buvę nepriklausomos Lietuvos pareigūnai. Politiniais nusikaltimais – „tėvynės išdavimu“, „kontrrevoliucine veikla“, „kenkimu“ – galėjo būti apkaltinti ir prievolių neįvykdę ūkininkai, nepalankiai apie sovietų valdžią atsiliepę, sovietinę tvarką ar aukštus valdžios pareigūnus pašiepę žmonės ar tiesiog kitaip mąstantys, įtaką visuomenėje turintys asmenys, nesutikę tapti sovietų valdžios įrankiais: švietimo, kultūros darbuotojai, dvasininkai.

Nepriklausomai nuo to, koks teismas priimdavo sprendimą, jokio teisingumo ar objektyvumo negalėjo būti: teismai buvo totalitarinio režimo sistemos dalis ir paklusnūs jos užduočių vykdytojai. Žiauriais kankinimais, kurie buvo įteisinti ir plačiai naudojami tardant „valstybiniais nusikaltimais“ kaltintus žmones, tardytojai dažniausiai išgaudavo jiems reikalingus prisipažinimus. Kitokių „kaltės“ įrodymų nereikėjo.

Po nuosprendžio paskelbimo nuteistieji buvo vežami į Archangelsko, Magadano, Kolymos, Komijos, Kazachijos, Mordovijos ir daugelio kitų SSRS vietovių lagerius. Dalis jų buvo laikomi ir Lietuvoje įsteigtuose Gulago filialuose. Čia patekdavo už buitinius nusikaltimus, valstybinių mokesčių nemokėjimą, pyliavų nevykdymą nuteisti žmonės.

Skaičiuojama, kad 1944–1947 m. suimta ir į Gulago lagerius išvežta beveik 70 tūkst. žmonių. Apie dalį jų nerasta jokių duomenų. Represuotų asmenų vardyne („Lietuvos gyventojų genocidas“, t. II: 1944–1947 m., Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998¬–2005) įvardyta 48,9 tūkst. dėl politinių motyvų suimtų asmenų, iš kurių į Gulago lagerius išvežta beveik 32 tūkst. (iš jų apie 12,5 proc. mirė). Dar apie 12,5 tūkst. kalinti Lietuvoje, apie 11 tūkst. žmonių, kaip nepatikimi, išvežti į NKVD patikrinimo-filtravimo lagerius. Dalis suimtųjų po tardymų buvo paleisti – net sovietiniams „tyrėjams“ neužteko duomenų bylai sudaryti.

Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo atnaujinti ir trėmimai.

Numatytų ištremti šeimų ir pavienių asmenų sąrašus sudarydavo represinių žinybų apskričių skyriai, naudodamiesi iš vietos valdžios institucijų gautais duomenimis. Jų parengtas kiekvienos šeimos bylas tvirtino LKP(b) apskričių komitetų biurai ir LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras arba jo pavaduotojai. Nuteistųjų „už tėvynės išdavimą“ (partizanų, pogrindžio organizacijų narių ir kt.) šeimos buvo ištremiamos remiantis Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD (nuo 1947 m. – SSRS MGB) nutarimais.

Tremiamai šeimai formaliai buvo leidžiama pasiimti 1000–1500 kg daiktų, tačiau apie tai žinojo tik patys tokių potvarkių rengėjai: tremiamiems žmonėms dažnai neduodavo nei laiko, nei vietos daiktams susidėti. Vietoje likęs tremtinių turtas buvo konfiskuojamas.

1945 m. vasarį į Molotovo (Permės) sritį ištremtos pirmosios šeimos. Tų pačių metų balandį, remiantis SSRS NKVD 1945 m. vasario 7 d. įsakymu, imta tremti Lietuvos vokiečių šeimas, apkaltintas kolaboravimu su nacistine Vokietija. Iš tiesų buvo tremiami visi vokišką pavardę ar vardą, giminių Vokietijoje turėję, liuteronų tikėjimo Lietuvos gyventojai, kaip nors susiję su Vokietija (pavyzdžiui, dėstę vokiečių kalbą gimnazijose, susirašinėję su gyvenusiais Vokietijoje ir pan.). Ištrėmus vokiečių šeimas, iš Lietuvos pradėtos gabenti partizanų ir jų rėmėjų, kitų antisovietinio pogrindžio dalyvių, o nuo 1947 m. pabaigos – ir ūkininkų, vadinamųjų buožių, šeimos.

Nepilnais duomenimis, 1945–1947 m. į Tadžikiją, Komiją, Molotovo, Sverdlovsko, Tiumenės ir Tomsko sritis (beveik tūkstančio iš suregistruotų žmonių tremties vieta nežinoma) ištremta beveik 11 tūkst. žmonių: 41,8 proc. vyrų, 58,2 proc. moterų, 34 proc. vaikų (iki 16 metų); 2557 (23,7 proc.) iš jų mirė, į Lietuvą grįžo per 6 tūkst. Iki didžiojo 1948 m. gegužės 22 d. trėmimo ištremta apie 12,5 tūkst. Lietuvos gyventojų.

1944–1947 m. buvo ypač žiauraus teroro, didžiulių netekčių laikotarpis. Iš viso tais metais suimta, į Gulago lagerius ir tremtį išvežta per 80 tūkst., Lietuvoje nužudyta apie 15,6 tūkst. asmenų (partizanų ir civilių).

 
 
 

Daugiausia 1944–1947 m. į Gulago lagerius išvežtų Lietuvos gyventojų buvo įkalinta Komijos (53,6), Kazachijos (7,2 proc.), Archangelsko sr. (5,2 proc.), Krasnojarsko kr. (3,9 proc.), Magadano sr. (3,5 proc.), Mordovijos (3,0 proc.), po kelis šimtus ar dešimtis ir kituose lageriuose. Nemažos dalies išvežtųjų (5,6 proc.) kalinimo vieta nežinoma.

Dažniausia sovietinių teismų 1944–1947 m. taikyta bausmė – 10 metų pataisos darbų lagerio. Ja nubausti 43,5 proc. teisiamųjų. 28,5 proc. nuteisti penkeriems metams, likusieji – 15 metų lagerio (4 proc.), 15–25 metams katorgos darbų (5,2 proc.) ar mirties bausme (paskirta 971 asmeniui, įvykdyta 557-iems). Prie pagrindinės bausmės dažnai dar būdavo pridedami treji ar penkeri metai tremties, konfiskuojamas turtas.

Kalinimo sąlygos pokario metais buvo labai sunkios. Kaliniai gyveno barakuose (kai kur – ir žeminėse), miegojo ant lentinių gultų (daugumoje lagerių – be patalynės), dažnai taip susigrūdę, kad apsiversti ant kito šono galėjo tik visi kartu, pagal komandą. Pačius sunkiausius, fizinės jėgos ir ištvermės reikalaujančius darbus dirbo politiniai kaliniai. Maisto davinys buvo labai menkas ir nevisavertis, neįvykdžiusiems nustatytos išdirbio normos – dar mažesnis.

Lageriuose buvo kalinama daug merginų ir moterų – partizanų ryšininkių ir rėmėjų, moksleivių, studenčių. Už vaikiška ranka parašytą patriotinį eilėraštį, atsišaukimą, kviečiantį prisiminti Vasario 16-ąją – Nepriklausomybės paskelbimo dieną, ar panašų „nusikaltimą“ nepilnamečiai buvo įkalinami tuose pačiuose lageriuose, kaip ir suaugę. Jaunuoliams ištverti lagerinio gyvenimo kasdienybę – administracijos savivalę, kriminalinių kalinių smurtą, ilgas sekinančio darbo valandas – ir fiziškai, ir psichologiškai buvo ypač sunku.

Dėl sekinančio darbo, nepakeliamų gyvenimo sąlygų, bado, ligų apie 12,5 proc. iš 1944–1947 m. Gulago lageriuose įkalintų Lietuvos gyventojų mirė. Didžiausias mirtingumas buvo Primorės (31,5 proc.), Molotovo (26,4 proc.), Magadano sričių (22,1 proc.) lageriuose.

 
 
 
1945 m. pradžioje, dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietinė valdžia ėmėsi jau pirmaisiais Lietuvos aneksijos metais išbandyto represijų būdo – trėmimų. 1945 m. vasarį į Molotovo sritį ištremtos pirmosios šeimos. Tų pačių metų balandį imta tremti Lietuvos vokiečių šeimas.

Tremiama buvo iš 14 Lietuvos apskričių ir iš Kauno miesto. Kaune suformuotas tremtinių ešelonas išvyko gegužės 3 d. ir po keturių savaičių pasiekė Tadžikiją, Kuibyševską. Nepilnais duomenimis, buvo atgabenti 827 asmenys, tačiau, kai kurių tyrinėtojų ir tremtį išgyvenusių žmonių nuomone, jų buvo gerokai daugiau. Tremtiniai buvo išskirstyti po Vachšo upės slėnio (prie Afganistano sienos) kolūkių medvilnės plantacijas. Dėl sunkaus darbo, neįprasto klimato (vasarą 45°C karščio, žiemą 27°C šalčio), nepakeliamų gyvenimo sąlygų jau pirmaisiais tremties metais daug atvežtųjų mirė (Kuibyševsko rajone – 40 proc.).

1945 m. birželio-rugsėjo mėnesiais surengti dar keli trėmimai, per kuriuos į Molotovo, Sverdlovsko sritis ir Komiją išvežta beveik 5 tūkst. žmonių, daugiausia iš dabartinių Alytaus, Marijampolės, Varėnos, Šakių, Kauno rajonų ir Kauno miesto.

Negalėdamos vien karine jėga ir operatyvinėmis priemonėmis įveikti antisovietinio pasipriešinimo, sovietinės represinės žinybos planavo ir vykdė vis naujus trėmimus. 1946 m. vasario 15 d. Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas pasirašė įsakymą dėl antisovietinio pogrindžio likvidavimo, kuriuo, be kitų priemonių, nurodyta ištremti pogrindžio dalyvių, nepasidavusių valdžios įstaigoms, šeimas. Per 1946 m. vasario 18–21 d. trėmimą į Sverdlovsko sr. iš keturių apskričių – Alytaus, Lazdijų, Marijampolės ir Tauragės – išvežta 501 šeima (per 2 tūkst. žmonių).

1947 m. rugsėjo 29 d. SSRS vyriausybė priėmė nutarimą dėl partizanų ir jų rėmėjų šeimų ištrėmimo. Vien gruodžio mėnesį (daugiausia tremta gruodžio 11, 23 ir 31 d.) ištremtos 736 šeimos (2782 žmonės), o 1948 m. sausio–vasario mėnesiais – 284 šeimos (1134 žmonės). Dėl jų ištrėmimo nutarimus priėmė MGB Ypatingasis pasitarimas, kiekvienai paskirdamas po dešimtį metų tremties. Šeimos buvo apgyvendintos Tiumenės, Tomsko srityse ir Komijoje, įdarbintos miško paruošų įmonėse ir kolūkiuose.

Nepilnais duomenimis, 1945–1947 m. iš Lietuvos ištremta beveik 11 tūkst. žmonių, o iki didžiojo 1948 m. gegužės trėmimo – apie 12,5 tūkst. Nors pirmųjų pokario metų trėmimai nebuvo tokie masiniai, kaip vėlesnieji, vykdyti 1948–1949 m., tačiau tais metais ištremtų žmonių lemtis buvo labai sunki. Karo nualintoje Sovietų Sąjungoje pragyvenimo lygis buvo labai žemas, trūko būtiniausių prekių, maisto produktų. Apie 23,7 proc. 1945–1947 m. tremtinių mirė tremties vietose.

Apie kankinimus tardant
Apie varymą į geležinkelio stotį
Apie ištrėmimą ir gyvenimą tremtyje
Iš laiškų

Pokario areštai ir trėmimai (1944–1948 m. pradžia)

ĮvadasGulago lageriuoseTremtyjeIš laiškų ir atsiminimų

Sargybinių lydima kalinių kolona. Inta, Komija, XX a. 6 deš. Iš Seliokų šeimos archyvo

Iš karto po 1940 m. Lietuvos okupacijos kilusias sovietines represijas laikinai sustabdė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas. Per kelias dienas Vokietijos kariuomenė užėmė Lietuvą. Savo valdymą nacistinė Vokietija, taip pat kaip ir bolševikai, tvirtino teroru ir prievarta. Nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1944 m. liepos buvo įkalinta, išvežta į koncentracijos stovyklas 29,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, apie 60 tūkst. išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją, apie 240 tūkst. nužudyta, iš jų apie 200 tūkst. žydų.

1944 m. liepą, vokiečiams traukiantis, Raudonosios armijos daliniai peržengė Lietuvos sieną ir iki spalio vidurio užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Atkuriant sovietų valdžią Lietuvoje kilo spontaniškas antisovietinis pasipriešinimas. Antisovietiniam sąjūdžiui įveikti mobilizuotas visas administracinis aparatas, represinės institucijos, kariuomenė.

NKVD kariuomenės daliniai rengė baudžiamąsias operacijas, vykdė masines kratas, areštus, plėšikavo, degino partizanų rėmimu įtariamų žmonių sodybas ir ištisus kaimus (net su jų gyventojais), žudė pasipriešinimo dalyvius ir civilius. Per karines baudžiamąsias operacijas suimti, dažniausiai rezistentų rėmimu įtariami gyventojai be jokio teismo nuosprendžio buvo vežami į NKVD patikrinimo-filtravimo lagerius. Nepavykus sudaryti bylų, dalis jų po metų ar kelerių sunkaus darbo buvo paleidžiami, kiti nuteisiami. Vien per 1944–1945 metus buvo nužudyta per 12 tūkst. žmonių (iš jų apie 5 tūkst. beginklių civilių), suimta per 54 tūkst., į Raudonąją armiją mobilizuota per 46 tūkst. vyrų.

NKVD (MVD) ir NKGB (MGB) vykdytos karinės baudžiamosios operacijos buvo pagrindinis lietuvių pasipriešinimo slopinimo būdas, tačiau ne vienintelis. Visuose valsčiuose įsteigti NKVD (MVD) ir NKGB (MGB) skyriai uoliai ieškojo sovietinei santvarkai nelojalių žmonių. Buvo suiminėjami ginkluotojo antisovietinio pogrindžio dalyviai, jų ryšininkai ir rėmėjai, pogrindžio organizacijų nariai, asmenys, apkaltinti bendradarbiavimu su vokiečių valdžia (buvę seniūnai, viršaičiai, policininkai, savisaugos batalionų kariai), buvę nepriklausomos Lietuvos pareigūnai. Politiniais nusikaltimais – „tėvynės išdavimu“, „kontrrevoliucine veikla“, „kenkimu“ – galėjo būti apkaltinti ir prievolių neįvykdę ūkininkai, nepalankiai apie sovietų valdžią atsiliepę, sovietinę tvarką ar aukštus valdžios pareigūnus pašiepę žmonės ar tiesiog kitaip mąstantys, įtaką visuomenėje turintys asmenys, nesutikę tapti sovietų valdžios įrankiais: švietimo, kultūros darbuotojai, dvasininkai.

Nepriklausomai nuo to, koks teismas priimdavo sprendimą, jokio teisingumo ar objektyvumo negalėjo būti: teismai buvo totalitarinio režimo sistemos dalis ir paklusnūs jos užduočių vykdytojai. Žiauriais kankinimais, kurie buvo įteisinti ir plačiai naudojami tardant „valstybiniais nusikaltimais“ kaltintus žmones, tardytojai dažniausiai išgaudavo jiems reikalingus prisipažinimus. Kitokių „kaltės“ įrodymų nereikėjo.

Po nuosprendžio paskelbimo nuteistieji buvo vežami į Archangelsko, Magadano, Kolymos, Komijos, Kazachijos, Mordovijos ir daugelio kitų SSRS vietovių lagerius. Dalis jų buvo laikomi ir Lietuvoje įsteigtuose Gulago filialuose. Čia patekdavo už buitinius nusikaltimus, valstybinių mokesčių nemokėjimą, pyliavų nevykdymą nuteisti žmonės.

Skaičiuojama, kad 1944–1947 m. suimta ir į Gulago lagerius išvežta beveik 70 tūkst. žmonių. Apie dalį jų nerasta jokių duomenų. Represuotų asmenų vardyne („Lietuvos gyventojų genocidas“, t. II: 1944–1947 m., Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998¬–2005) įvardyta 48,9 tūkst. dėl politinių motyvų suimtų asmenų, iš kurių į Gulago lagerius išvežta beveik 32 tūkst. (iš jų apie 12,5 proc. mirė). Dar apie 12,5 tūkst. kalinti Lietuvoje, apie 11 tūkst. žmonių, kaip nepatikimi, išvežti į NKVD patikrinimo-filtravimo lagerius. Dalis suimtųjų po tardymų buvo paleisti – net sovietiniams „tyrėjams“ neužteko duomenų bylai sudaryti.

Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo atnaujinti ir trėmimai.

Numatytų ištremti šeimų ir pavienių asmenų sąrašus sudarydavo represinių žinybų apskričių skyriai, naudodamiesi iš vietos valdžios institucijų gautais duomenimis. Jų parengtas kiekvienos šeimos bylas tvirtino LKP(b) apskričių komitetų biurai ir LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras arba jo pavaduotojai. Nuteistųjų „už tėvynės išdavimą“ (partizanų, pogrindžio organizacijų narių ir kt.) šeimos buvo ištremiamos remiantis Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD (nuo 1947 m. – SSRS MGB) nutarimais.

Tremiamai šeimai formaliai buvo leidžiama pasiimti 1000–1500 kg daiktų, tačiau apie tai žinojo tik patys tokių potvarkių rengėjai: tremiamiems žmonėms dažnai neduodavo nei laiko, nei vietos daiktams susidėti. Vietoje likęs tremtinių turtas buvo konfiskuojamas.

1945 m. vasarį į Molotovo (Permės) sritį ištremtos pirmosios šeimos. Tų pačių metų balandį, remiantis SSRS NKVD 1945 m. vasario 7 d. įsakymu, imta tremti Lietuvos vokiečių šeimas, apkaltintas kolaboravimu su nacistine Vokietija. Iš tiesų buvo tremiami visi vokišką pavardę ar vardą, giminių Vokietijoje turėję, liuteronų tikėjimo Lietuvos gyventojai, kaip nors susiję su Vokietija (pavyzdžiui, dėstę vokiečių kalbą gimnazijose, susirašinėję su gyvenusiais Vokietijoje ir pan.). Ištrėmus vokiečių šeimas, iš Lietuvos pradėtos gabenti partizanų ir jų rėmėjų, kitų antisovietinio pogrindžio dalyvių, o nuo 1947 m. pabaigos – ir ūkininkų, vadinamųjų buožių, šeimos.

Nepilnais duomenimis, 1945–1947 m. į Tadžikiją, Komiją, Molotovo, Sverdlovsko, Tiumenės ir Tomsko sritis (beveik tūkstančio iš suregistruotų žmonių tremties vieta nežinoma) ištremta beveik 11 tūkst. žmonių: 41,8 proc. vyrų, 58,2 proc. moterų, 34 proc. vaikų (iki 16 metų); 2557 (23,7 proc.) iš jų mirė, į Lietuvą grįžo per 6 tūkst. Iki didžiojo 1948 m. gegužės 22 d. trėmimo ištremta apie 12,5 tūkst. Lietuvos gyventojų.

1944–1947 m. buvo ypač žiauraus teroro, didžiulių netekčių laikotarpis. Iš viso tais metais suimta, į Gulago lagerius ir tremtį išvežta per 80 tūkst., Lietuvoje nužudyta apie 15,6 tūkst. asmenų (partizanų ir civilių).

 
 
 

Daugiausia 1944–1947 m. į Gulago lagerius išvežtų Lietuvos gyventojų buvo įkalinta Komijos (53,6), Kazachijos (7,2 proc.), Archangelsko sr. (5,2 proc.), Krasnojarsko kr. (3,9 proc.), Magadano sr. (3,5 proc.), Mordovijos (3,0 proc.), po kelis šimtus ar dešimtis ir kituose lageriuose. Nemažos dalies išvežtųjų (5,6 proc.) kalinimo vieta nežinoma.

Dažniausia sovietinių teismų 1944–1947 m. taikyta bausmė – 10 metų pataisos darbų lagerio. Ja nubausti 43,5 proc. teisiamųjų. 28,5 proc. nuteisti penkeriems metams, likusieji – 15 metų lagerio (4 proc.), 15–25 metams katorgos darbų (5,2 proc.) ar mirties bausme (paskirta 971 asmeniui, įvykdyta 557-iems). Prie pagrindinės bausmės dažnai dar būdavo pridedami treji ar penkeri metai tremties, konfiskuojamas turtas.

Kalinimo sąlygos pokario metais buvo labai sunkios. Kaliniai gyveno barakuose (kai kur – ir žeminėse), miegojo ant lentinių gultų (daugumoje lagerių – be patalynės), dažnai taip susigrūdę, kad apsiversti ant kito šono galėjo tik visi kartu, pagal komandą. Pačius sunkiausius, fizinės jėgos ir ištvermės reikalaujančius darbus dirbo politiniai kaliniai. Maisto davinys buvo labai menkas ir nevisavertis, neįvykdžiusiems nustatytos išdirbio normos – dar mažesnis.

Lageriuose buvo kalinama daug merginų ir moterų – partizanų ryšininkių ir rėmėjų, moksleivių, studenčių. Už vaikiška ranka parašytą patriotinį eilėraštį, atsišaukimą, kviečiantį prisiminti Vasario 16-ąją – Nepriklausomybės paskelbimo dieną, ar panašų „nusikaltimą“ nepilnamečiai buvo įkalinami tuose pačiuose lageriuose, kaip ir suaugę. Jaunuoliams ištverti lagerinio gyvenimo kasdienybę – administracijos savivalę, kriminalinių kalinių smurtą, ilgas sekinančio darbo valandas – ir fiziškai, ir psichologiškai buvo ypač sunku.

Dėl sekinančio darbo, nepakeliamų gyvenimo sąlygų, bado, ligų apie 12,5 proc. iš 1944–1947 m. Gulago lageriuose įkalintų Lietuvos gyventojų mirė. Didžiausias mirtingumas buvo Primorės (31,5 proc.), Molotovo (26,4 proc.), Magadano sričių (22,1 proc.) lageriuose.

 
 
 
1945 m. pradžioje, dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietinė valdžia ėmėsi jau pirmaisiais Lietuvos aneksijos metais išbandyto represijų būdo – trėmimų. 1945 m. vasarį į Molotovo sritį ištremtos pirmosios šeimos. Tų pačių metų balandį imta tremti Lietuvos vokiečių šeimas.

Tremiama buvo iš 14 Lietuvos apskričių ir iš Kauno miesto. Kaune suformuotas tremtinių ešelonas išvyko gegužės 3 d. ir po keturių savaičių pasiekė Tadžikiją, Kuibyševską. Nepilnais duomenimis, buvo atgabenti 827 asmenys, tačiau, kai kurių tyrinėtojų ir tremtį išgyvenusių žmonių nuomone, jų buvo gerokai daugiau. Tremtiniai buvo išskirstyti po Vachšo upės slėnio (prie Afganistano sienos) kolūkių medvilnės plantacijas. Dėl sunkaus darbo, neįprasto klimato (vasarą 45°C karščio, žiemą 27°C šalčio), nepakeliamų gyvenimo sąlygų jau pirmaisiais tremties metais daug atvežtųjų mirė (Kuibyševsko rajone – 40 proc.).

1945 m. birželio-rugsėjo mėnesiais surengti dar keli trėmimai, per kuriuos į Molotovo, Sverdlovsko sritis ir Komiją išvežta beveik 5 tūkst. žmonių, daugiausia iš dabartinių Alytaus, Marijampolės, Varėnos, Šakių, Kauno rajonų ir Kauno miesto.

Negalėdamos vien karine jėga ir operatyvinėmis priemonėmis įveikti antisovietinio pasipriešinimo, sovietinės represinės žinybos planavo ir vykdė vis naujus trėmimus. 1946 m. vasario 15 d. Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas pasirašė įsakymą dėl antisovietinio pogrindžio likvidavimo, kuriuo, be kitų priemonių, nurodyta ištremti pogrindžio dalyvių, nepasidavusių valdžios įstaigoms, šeimas. Per 1946 m. vasario 18–21 d. trėmimą į Sverdlovsko sr. iš keturių apskričių – Alytaus, Lazdijų, Marijampolės ir Tauragės – išvežta 501 šeima (per 2 tūkst. žmonių).

1947 m. rugsėjo 29 d. SSRS vyriausybė priėmė nutarimą dėl partizanų ir jų rėmėjų šeimų ištrėmimo. Vien gruodžio mėnesį (daugiausia tremta gruodžio 11, 23 ir 31 d.) ištremtos 736 šeimos (2782 žmonės), o 1948 m. sausio–vasario mėnesiais – 284 šeimos (1134 žmonės). Dėl jų ištrėmimo nutarimus priėmė MGB Ypatingasis pasitarimas, kiekvienai paskirdamas po dešimtį metų tremties. Šeimos buvo apgyvendintos Tiumenės, Tomsko srityse ir Komijoje, įdarbintos miško paruošų įmonėse ir kolūkiuose.

Nepilnais duomenimis, 1945–1947 m. iš Lietuvos ištremta beveik 11 tūkst. žmonių, o iki didžiojo 1948 m. gegužės trėmimo – apie 12,5 tūkst. Nors pirmųjų pokario metų trėmimai nebuvo tokie masiniai, kaip vėlesnieji, vykdyti 1948–1949 m., tačiau tais metais ištremtų žmonių lemtis buvo labai sunki. Karo nualintoje Sovietų Sąjungoje pragyvenimo lygis buvo labai žemas, trūko būtiniausių prekių, maisto produktų. Apie 23,7 proc. 1945–1947 m. tremtinių mirė tremties vietose.

Apie kankinimus tardant
Apie varymą į geležinkelio stotį
Apie ištrėmimą ir gyvenimą tremtyje
Iš laiškų

Home buttonAtgal