ĮvadasPolitinių represijų pradžia1941 m. birželio 14-oji. Į Sibiro tremtįAltajaus krašteKomijoje, Tomsko srityjeJakutijojeGulago „komandiruotėse“

Rešotų lagerio sargybos bokštas. 1989 m. Lietuvos nacionalinis muziejus

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo, vėliau ir aneksavo Lietuvą. Beveik nuo pirmųjų okupacijos dienų, vadovaujant į Lietuvą atsiųstiems Maskvos emisarams, imta registruoti galimus sovietų valdžios oponentus ir rengtis masinėms represijoms. Pradžioje šį darbą atliko dar senosios, komunistais „sustiprintos“ valdžios įstaigos, pirmiausia Valstybės saugumo departamentas ir Vidaus reikalų ministerija. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungą, kraštui nuo vadinamųjų antisovietinių elementų išvalyti buvo pajungtas visas kitų sovietinių respublikų pavyzdžiu pertvarkomas administracinis aparatas. Tiesiogiai šį darbą organizavo 1940 m. rudenį įsteigtas Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (LSSR NKVD), o nuo 1941 m. kovo – ir Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariatas (LSSR NKGB).

Masiniai areštai prasidėjo liepos pirmoje pusėje. Buvo suiminėjami partijų, įvairių visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, valstybės tarnautojai ir kiti, atitikę formalius SSRS NKVD instrukcijose nurodytus socialinės kilmės, profesinės, politinės ar visuomeninės veiklos kriterijus. Iki 1941 m. birželio 6 d. buvo suimti 6606 įvairių tautybių Lietuvos gyventojai.

Nuo 1940 m. rudens, vos tik Lietuva buvo įjungta į SSRS, labai slaptai pradėta rengtis masiniam trėmimui – krašto gyventojų iškeldinimui į nuošalias Sovietų Sąjungos vietoves. Pirmoji masinė trėmimo akcija prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios naktį. Iš NKVD ir NKGB operatyvinių darbuotojų, milicininkų, vietinių valdžios aktyvistų sudarytos trėmėjų grupės pasklido po Lietuvos miestus ir kaimus. Jiems padėjo iš Sovietų Sąjungos komandiruoti operatyvininkai. Į geležinkelio stotis tremtinius lydėjo ir saugojo specialūs NKVD kariuomenės daliniai. Visas tremtinių turtas – pastatai, baldai, gyvuliai, ūkio inventorius ir net smulkūs namų apyvokos daiktai, išskyrus tai, ką sutrikę žmonės spėjo ir kiek jiems buvo leista pasiimti, – buvo konfiskuojamas.

Per birželio 14–19 d. vykusią trėmimo operaciją į ešelonų telkimo stotis suvežtiems „socialiai svetimiems elementams“, – taip tremtiniai buvo įvardijami NKVD dokumentuose, – buvo parengti skirtingi tolesnės kelionės scenarijai. Vieni: nuo šeimų atskirti vyrai, vasaros lauko stovyklose suimti kariškiai – beveik 4 tūkst. žmonių, buvo išvežti į Sovietų Sąjungos kalėjimus ir lagerius, kiti – tarp jų daugiau kaip pusė buvo moterys ir vaikai – vienuolika ešelonų išvežti į tremtį – vadinamąsias specialiąsias NKVD prižiūrimas gyvenvietes Altajaus krašte, Komijoje, Novosibirsko srityje, Krasnojarsko krašte.

Po ilgos, varginančios ir žmogiškąjį orumą žeminančios kelionės iš vagonų išlaipinti tremtiniai po keletą dienų – dažnai po atviru dangumi – laukdavo, kol juos darbui įvairiose pramonės, statybos organizacijose, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose pasiskirstys jų vadovai. Baržomis, sunkvežimiais, jaučių ar arklių traukiamais vežimais, dažnai net pėsčiomis pasiekę nuošalias vietoves, tremtiniai buvo įkurdinami apleistuose lagerių barakuose, laikinose palapinėse, vėjo perpučiamose lūšnose. Po metų, 1942-ųjų birželį, beveik pusė Altajaus krašte apgyvendintų tremtinių (beveik 3 tūkst.) – daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai – buvo išvežti į Jakutijos šiaurę: Lenos upės deltos salas, gyvenvietes prie Laptevų jūros ir Janos upės. Už poliarinio rato išlaipinti žmonės dažniausiai nerasdavo jokio būsto. Patekę į ypač atšiaurias gamtos sąlygas, jie mirė nuo bado, šalčio, ligų. Į Lietuvą po penkiolikos ir daugiau tremties metų grįžo mažiau kaip pusė 1941 metų tremtinių.

Didžioji dalis 1941 m. birželio 14–18 d. į lagerius išvežtų žmonių pateko į Krasnojarsko krašto lagerius (33,5 proc.). Dar apie 2000 buvo išsiųsti į Molotovo (Permės) srities, Vorkutos bei kitus lagerius. Lageriuose atsidūrę vyrai buvo išvežti be jokio teismo nuosprendžio, remiantis NKVD operatyvinių darbuotojų pasirašytais nutarimais. Tik 1941–1942 m. kalinimo vietose jiems buvo sudarytos bylos, pareikšti kaltinimai RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnyje išvardytais nusikaltimais („tėvynės išdavimas“, „kova su revoliuciniu judėjimu“, „dalyvavimas kontrrevoliucinėje organizacijoje“ ir pan.) ir SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo (didžioji dalis), Karo tribunolo, lagerio ar kitokių teismų žmonės būdavo nuteisiami kalėti nuo penkerių iki dvidešimt penkerių metų arba mirties bausme. Iš 1939–1941 m. iš Lietuvos išvežtų politinių kalinių buvo nuteista apie 5000, iš jų 568 buvo sušaudyti. Dalis nuteistųjų mirties bausme žuvo lageriuose, net nesulaukę nuosprendžio įvykdymo. 1941–1945 m. lageriuose ir kalėjimuose mirė 30 proc. visų iš Lietuvos atvežtų kalinių. Iš birželį nuo šeimų atskirtų vyrų lageriuose mirė daugiau kaip pusė – 54,5 proc.

Per pirmuosius okupacijos metus sovietinio teroro aukomis tapo apie 30 tūkst. žmonių, iš kurių apie 21–23 tūkst. iš Lietuvos išvežta: beveik 13 tūkst. į tremtį, apie 8 tūkst. – į Gulago kalėjimus ir lagerius. Dalies išvežtųjų vardai, represavimo būdas ir likimas iki šiol nėra žinomi.

Statistiniai duomenys, informacija apie tremties ir kalinimo vietas paimti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamo leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas: 1939–1941 m.“, t. 1, Vilnius, 1999. Kadangi, kaip pažymi jo leidėjai, represuotųjų skaičiai nėra galutiniai, kai kuriais atvejais juos apvaliname.

Parodoje panaudotos Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Tauragės krašto ir Kauno IX forto muziejų, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos ir privačių asmenų archyvuose saugomos nuotraukos, laiškai ir dokumentai.

Temos:

1. Politinių represijų pradžia

2. 1941 m. birželio 14-oji. Į Sibiro tremtį

2. 1. Altajaus krašte

2. 2. Komijoje, Tomsko srityje

2. 3. Jakutijoje

3. Gulago „komandiruotėse“

 
 

Masiniai Lietuvos gyventojų areštai prasidėjo po Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Sniečkaus liepos 6 d. įsakymo areštuoti „destruktyvų, priešvalstybinį elementą“ ir kitą dieną jo patvirtino nepriklausomos Lietuvos politikos ir valstybės veikėjų likvidavimo plano. Nors planas buvo nukreiptas prieš politinių partijų, veikusių nepriklausomoje Lietuvoje, lyderius, buvo suiminėjami ne tik jie, bet ir įvairių visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, valstybės tarnautojai, t. y. visi, kuriuos Maskva ir jos statytiniai, rengdamiesi liepos 14 d. numatytiems Liaudies seimo rinkimams, laikė pavojingais.

Iki liepos 19 d. buvo suimti 504 asmenys. Tarp jų – buvę žemės ūkio ministrai Jonas Aleksa, Stasys Pūtvis, Juozas Skaisgiris, buvęs ministras pirmininkas Leonas Bistras, buvę vidaus reikalų ministrai generolas Julius Čaplikas ir pulkininkas Silvestras Leonas, Lietuvos kariuomenės štabo 2-ojo skyriaus karininkai pulkininkas Petras Kirlys ir pulkininkas leitenantas Juozas Matusaitis, buvęs Steigiamojo Seimo narys, gydytojas Klemensas Vaitekūnas, Šiaulių apygardos prokuroras Edvardas Vojevodskis, broliai Aleksandras ir Kazimieras Plechavičiai ir kiti. Maskvos emisarams nurodžius, atskiru vidaus reikalų ministro, tuo metu dar vienintelio Lietuvos komunistų partijos nario Liaudies vyriausybėje Mečislovo Gedvilo raštu, pritarus Lietuvos prezidento pareigas einančiam Justui Paleckiui, liepos 17 d. ištremti paskutinio nepriklausomos Lietuvos Ministrų kabineto pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys su šeimomis.

Intensyvėjant Lietuvos sovietizavimo tempams ilgėjo ir priskirtųjų „socialiai pavojingiems“ sąrašai. Į juos pateko visų uždraustų politinių partijų ir organizacijų nariai, karininkai, policininkai, teismų ir prokuratūros darbuotojai, valdininkai, mokytojai, dvasiškiai, ūkininkai, verslininkai. Iki 1941 m. birželio 6 d. buvo įkalinti 6606 įvairių tautybių Lietuvos gyventojai (58,1 proc. lietuvių, 25,2 proc. lenkų, 4 proc. rusų ir kt.). Tarp jų buvo 251 mokytojas, 250 policininkų, per 1000 tarnautojų, beveik 800 ūkininkų, 440 karininkų ir kariškių bei kitų profesijų atstovų. Dauguma jų, apie 3,5 tūkst. žmonių, 1941 m. balandžio–birželio mėnesiais išvežti į Gulago kalėjimus ir lagerius, kiti iki SSRS–Vokietijos karo pradžios dar kalinti Lietuvoje. Dalis jų išsilaisvino ar buvo išlaisvinti Birželio sukilėlių, kiti nužudyti Lietuvoje (Rainiuose, Pravieniškėse) ar už jos ribų (Červenėje, prie Bihosavos geležinkelio stoties ir kitose vietose).

 
 

1941 metų birželio trėmimas Lietuvos žmones užklupo netikėtai. Dauguma jų dirbo įprastus darbus, nenujausdami, kokia lemtinga bus artėjanti birželio 14-osios naktis. Sukrėsti netikėto ginkluotų kareivių įsiveržimo, jų skubinami, nežinodami, nei kur, nei kuriam laikui yra išvežami, kai kurie nepasiimdavo net būtiniausių daiktų, šiltesnių rūbų, maisto. Vertingesnius daiktus dažnai atimdavo ir pasisavindavo trėmėjai. Visas likęs tremtinių turtas – pastatai, baldai, gyvuliai, ūkio inventorius ir net smulkūs namų apyvokos daiktai – buvo konfiskuojamas.

Tremčiai pasmerkti žmonės: tėvai, vaikai, net naujagimiai ir seneliai – buvo išvežti į nuošalias Altajaus krašto – 7232 asmenys (58,6 proc. visų ištremtų), Komijos – 1468 (11,9 proc.), Novosibirsko (Tomsko) srities – 1513 (apie 12,2 proc.) ir kitas Sovietų Sąjungos vietoves ir palikti išgyvenimo egzaminui. 1942-ųjų birželį beveik pusė Altajaus krašte apgyvendintų tremtinių buvo perkelti dar toliau – į Jakutijos šiaurę, už poliarinio rato.

1941 metų tremtiniams teko gyventi ypač atšiauriose, beveik negyvenamose vietose, pirmuosius kelerius metus jiems trūko būtiniausių buities daiktų, už menkiausią nusižengimą grėsė ilgi metai kalėjime ar lageryje. Ketverius penkerius metus jie negalėjo gauti nė menkiausios materialinės paramos iš kitapus fronto linijos likusių ar į Vakarus pasitraukusių artimųjų. Į Lietuvą po penkiolikos ir daugiau tremties metų grįžo mažiau kaip pusė 1941 metų tremtinių.

2. 1. Altajaus krašte

2. 2. Komijoje, Tomsko srityje

2. 3. Jakutijoje

 
 

1941 m. liepą į Altajaus kraštą atvežta per 7 tūkst. Lietuvos gyventojų. Jie išskirstyti po visą kraštą: lygumų ir priekalnių rajonus (dabartinis Altajaus kraštas) bei Oiratų (1948 m. pervadinta į Kalnų Altajaus) autonominę sritį (dabar – Altajaus Respublika). Po 150–600 tremtinių (skaičiuojama iš apytikriai 4,4 tūkst., kurių apgyvendinimo rajonas žinomas) įkurdinta Altajaus kraštui priklausančiose Barnaulo, Troickojės, Smolenskojės, Bijsko, Solonešnojės, Srostkų, Kalmankos, Staraja Bardos rajonuose, po 100–150 tremtinių – Chabarų, Kosichos, Pankrušichos, Talmenkos, Jaminskojės rajonuose. Iš Kalnų Altajaus rajonų daugiausia lietuvių pateko į Ongudajaus (335 asmenys), Ust Kano (200 asmenų), Oirot Tūros (154 asmenys) rajonus (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Archyvinio vardynų skyriaus duomenys). Tremtiniai buvo įdarbinti Bijsko cukraus fabrike, žvyro karjere, nuošaliose miškų kirtavietėse, žemės ūkio ir gyvulininkystės ūkiuose.

Altajaus krašte mirė 17,4 proc. tremtinių, apie pusę ištremtųjų grįžo į Lietuvą, beveik 10 proc. negrįžo, kitų likimas nežinomas.

 
 

Į Komijos autonominę sovietų socialistinę respubliką (dabar – Komijos Respublika) 1941 m. birželį atvežta apie 1,5 tūkst. tremtinių, daugiausia iš Žemaitijos. Vienu ešelonu jie atgabenti iki Kotlaso, tuomet persodinti į baržas ir palaipsniui išlaipinti Vyčegdos upės pakrantėse, apytikriai 400 km jos ruože, nuo jos vidurupio iki aukštupio. Dauguma jų buvo apgyvendinti buvusių lagerių barakuose, darbams išskirstyti po miško kirtavietes prie Vyčegdos ar jos intakų. Daugiausia lietuvių tremtinių įkurdinta Syktyvdinsko rajone (apie 450 žmonių), – Slobodskoi Reide, Dyrnose ir kitose gyvenvietėse aplink Komijos sostinę Syktyvkarą (vėliau jos tapo šio miesto priemiesčiais) ir pačiame Syktyvkare; Ust Kulomo rajone (apie 420 žmonių) – Uljanovo tarybiniame ūkyje, Ust Nemo kaimo apylinkėse, Timšere; Kortkeroso rajone (per 200 žmonių) – daugiausia Ust Lokčime ir Kortkeroso kaimo apylinkėse; Ust Vymės rajone (133 asmenys) – Žešarte, Aikine; Kniažpogosto rajone, Seriogove – apie 50 tremtinių. Dauguma Komijoje įkurdintų tremtinių ruošė ir plukdė medieną, kiti dirbo plytinėse, terpentino, deguto fabrikėliuose, Seriogovo druskos virykloje, žemės ūkyje.

Komijoje, „toje miškų, pelkių ir tundros karalystėje“, kaip ją apibūdino tremtinys Rimvydas Racėnas, mirė 29 proc. tremtinių, į Lietuvą grįžo 45,6 proc., 12,5 proc. negrįžo, kitų likimas nežinomas.

Į tuometinę Novosibirsko sritį ištremta daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių. 1944 m. rugpjūčio mėn. iš jai priklausiusių rajonų sudarius Tomsko sritį, dauguma rajonų, kuriuose buvo apgyvendinti Lietuvos tremtiniai, buvo priskirti šiai sričiai. Daugiausia lietuvių tremtinių apgyvendinta Tomsko srities Parbigo (614 asmenų), Bakčiaro (348 asmenys) rajonuose; kiek daugiau nei po šimtą – Čiajos, Krivošeino rajonuose. Tomsko srityje vidutiniškai mirė apie 15,5 proc. tremtinių, į Lietuvą grįžo 46,3 proc., negrįžo 9,9 proc., 28,9 proc. likimas nežinomas. Novosibirsko srities tremtinių netekčių statistika panaši: 16,7 proc. mirė, į Lietuvą grįžo 38,2 proc., negrįžo 21,1 proc., likimas nežinomas 24 proc.

 
 

Į Jakutiją Lietuvos tremtiniai buvo atgabenti iš Altajaus krašto 1942 m. rugpjūtį–rugsėjį. Dauguma apgyvendinti Lenos deltos salose ir gyvenvietėse prie Laptevų jūros (Trofimovske, Bykove, Muostache, Tit Aruose – Bulūno r.) ir Janos upės (Kuogastache, Krestuose, Kazačėje – Ust Janos r.), keli šimtai buvo išlaipinti pakeliui ir įkurdinti Lensko rajone, Turuktoje (per 100 žmonių), Oliokminsko rajono Beriozovskajos (68 asmenys), Žedajaus (57 asmenys), Sosnovyj Boro ir kitose gyvenvietėse ar miško kirtimo punktuose.

Už poliarinio rato išlaipintiems žmonėms teko kurtis ypač ekstremaliomis sąlygomis. Skubiai susirentę lentinius barakus, žiemai tremtiniai statėsi jurtas iš velėnų, kitur – barakus iš lentų ar plytų. Dauguma jų buvo įdarbinti žvejybos įmonėse. Jakutijoje mirė 18,8 proc. tremtinių, į Lietuvą grįžo 47,3 proc., 8,1 proc. negrįžo, daugiau kaip ketvirtadalio likimas nežinomas.

 
 

Didžioji dalis per 1941 m. birželio 14–18 d. trėmimo akciją nuo šeimų atskirtų vyrų (apie 4 tūkst.) buvo išvežti į Krasnojarsko krašto lagerius (dauguma į Rešotus), kiti išsiųsti į Molotovo (Permės), Archangelsko ir Sverdlovsko sričių, Komijos, Karelijos, Kazachstano ir kitus lagerius, Gorkio ir Sol Ilecko kalėjimus.

Per birželio akciją ir dalis anksčiau suimtų žmonių buvo išvežti be jokio teismo nuosprendžio, remiantis NKVD operatyvinių darbuotojų pasirašytais nutarimais. Jau kalinimo vietose jiems buvo sudarytos bylos, pareikšti kaltinimai RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnyje išvardytais nusikaltimais („tėvynės išdavimas“, „kova su revoliuciniu judėjimu“, „dalyvavimas kontrrevoliucinėje organizacijoje“ ir pan.) ir SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo, Karo tribunolo, lagerio ar kitokių teismų žmonės būdavo nuteisiami kalėti arba mirties bausme. Iš 1939–1941 m. iš Lietuvos išvežtų politinių kalinių buvo nuteista apie 5000, iš jų 568 buvo sušaudyti. Tarp jų daug buvusių nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, ministrų, politinių partijų vadovų ir jokių postų neužėmusių piliečių, gynusių savo valstybę Nepriklausomybės kovų frontuose, dirbusių plėtojant ūkį ir kultūrą, ugdžiusių jaunąją kartą.

1941–1945 m. lageriuose ir kalėjimuose mirė 30 proc. visų iš Lietuvos atvežtų kalinių. Iš 1941 m. birželį nuo šeimų atskirtų vyrų lageriuose mirė daugiau kaip pusė – 54,5 proc.

Pirmieji sovietinio teroro metai (1940–1941)

ĮvadasPolitinių represijų pradžia1941 m. birželio 14-oji. Į Sibiro tremtįAltajaus krašteKomijoje, Tomsko srityjeJakutijojeGulago „komandiruotėse“

Rešotų lagerio sargybos bokštas. 1989 m. Lietuvos nacionalinis muziejus

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo, vėliau ir aneksavo Lietuvą. Beveik nuo pirmųjų okupacijos dienų, vadovaujant į Lietuvą atsiųstiems Maskvos emisarams, imta registruoti galimus sovietų valdžios oponentus ir rengtis masinėms represijoms. Pradžioje šį darbą atliko dar senosios, komunistais „sustiprintos“ valdžios įstaigos, pirmiausia Valstybės saugumo departamentas ir Vidaus reikalų ministerija. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungą, kraštui nuo vadinamųjų antisovietinių elementų išvalyti buvo pajungtas visas kitų sovietinių respublikų pavyzdžiu pertvarkomas administracinis aparatas. Tiesiogiai šį darbą organizavo 1940 m. rudenį įsteigtas Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (LSSR NKVD), o nuo 1941 m. kovo – ir Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariatas (LSSR NKGB).

Masiniai areštai prasidėjo liepos pirmoje pusėje. Buvo suiminėjami partijų, įvairių visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, valstybės tarnautojai ir kiti, atitikę formalius SSRS NKVD instrukcijose nurodytus socialinės kilmės, profesinės, politinės ar visuomeninės veiklos kriterijus. Iki 1941 m. birželio 6 d. buvo suimti 6606 įvairių tautybių Lietuvos gyventojai.

Nuo 1940 m. rudens, vos tik Lietuva buvo įjungta į SSRS, labai slaptai pradėta rengtis masiniam trėmimui – krašto gyventojų iškeldinimui į nuošalias Sovietų Sąjungos vietoves. Pirmoji masinė trėmimo akcija prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios naktį. Iš NKVD ir NKGB operatyvinių darbuotojų, milicininkų, vietinių valdžios aktyvistų sudarytos trėmėjų grupės pasklido po Lietuvos miestus ir kaimus. Jiems padėjo iš Sovietų Sąjungos komandiruoti operatyvininkai. Į geležinkelio stotis tremtinius lydėjo ir saugojo specialūs NKVD kariuomenės daliniai. Visas tremtinių turtas – pastatai, baldai, gyvuliai, ūkio inventorius ir net smulkūs namų apyvokos daiktai, išskyrus tai, ką sutrikę žmonės spėjo ir kiek jiems buvo leista pasiimti, – buvo konfiskuojamas.

Per birželio 14–19 d. vykusią trėmimo operaciją į ešelonų telkimo stotis suvežtiems „socialiai svetimiems elementams“, – taip tremtiniai buvo įvardijami NKVD dokumentuose, – buvo parengti skirtingi tolesnės kelionės scenarijai. Vieni: nuo šeimų atskirti vyrai, vasaros lauko stovyklose suimti kariškiai – beveik 4 tūkst. žmonių, buvo išvežti į Sovietų Sąjungos kalėjimus ir lagerius, kiti – tarp jų daugiau kaip pusė buvo moterys ir vaikai – vienuolika ešelonų išvežti į tremtį – vadinamąsias specialiąsias NKVD prižiūrimas gyvenvietes Altajaus krašte, Komijoje, Novosibirsko srityje, Krasnojarsko krašte.

Po ilgos, varginančios ir žmogiškąjį orumą žeminančios kelionės iš vagonų išlaipinti tremtiniai po keletą dienų – dažnai po atviru dangumi – laukdavo, kol juos darbui įvairiose pramonės, statybos organizacijose, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose pasiskirstys jų vadovai. Baržomis, sunkvežimiais, jaučių ar arklių traukiamais vežimais, dažnai net pėsčiomis pasiekę nuošalias vietoves, tremtiniai buvo įkurdinami apleistuose lagerių barakuose, laikinose palapinėse, vėjo perpučiamose lūšnose. Po metų, 1942-ųjų birželį, beveik pusė Altajaus krašte apgyvendintų tremtinių (beveik 3 tūkst.) – daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai – buvo išvežti į Jakutijos šiaurę: Lenos upės deltos salas, gyvenvietes prie Laptevų jūros ir Janos upės. Už poliarinio rato išlaipinti žmonės dažniausiai nerasdavo jokio būsto. Patekę į ypač atšiaurias gamtos sąlygas, jie mirė nuo bado, šalčio, ligų. Į Lietuvą po penkiolikos ir daugiau tremties metų grįžo mažiau kaip pusė 1941 metų tremtinių.

Didžioji dalis 1941 m. birželio 14–18 d. į lagerius išvežtų žmonių pateko į Krasnojarsko krašto lagerius (33,5 proc.). Dar apie 2000 buvo išsiųsti į Molotovo (Permės) srities, Vorkutos bei kitus lagerius. Lageriuose atsidūrę vyrai buvo išvežti be jokio teismo nuosprendžio, remiantis NKVD operatyvinių darbuotojų pasirašytais nutarimais. Tik 1941–1942 m. kalinimo vietose jiems buvo sudarytos bylos, pareikšti kaltinimai RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnyje išvardytais nusikaltimais („tėvynės išdavimas“, „kova su revoliuciniu judėjimu“, „dalyvavimas kontrrevoliucinėje organizacijoje“ ir pan.) ir SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo (didžioji dalis), Karo tribunolo, lagerio ar kitokių teismų žmonės būdavo nuteisiami kalėti nuo penkerių iki dvidešimt penkerių metų arba mirties bausme. Iš 1939–1941 m. iš Lietuvos išvežtų politinių kalinių buvo nuteista apie 5000, iš jų 568 buvo sušaudyti. Dalis nuteistųjų mirties bausme žuvo lageriuose, net nesulaukę nuosprendžio įvykdymo. 1941–1945 m. lageriuose ir kalėjimuose mirė 30 proc. visų iš Lietuvos atvežtų kalinių. Iš birželį nuo šeimų atskirtų vyrų lageriuose mirė daugiau kaip pusė – 54,5 proc.

Per pirmuosius okupacijos metus sovietinio teroro aukomis tapo apie 30 tūkst. žmonių, iš kurių apie 21–23 tūkst. iš Lietuvos išvežta: beveik 13 tūkst. į tremtį, apie 8 tūkst. – į Gulago kalėjimus ir lagerius. Dalies išvežtųjų vardai, represavimo būdas ir likimas iki šiol nėra žinomi.

Statistiniai duomenys, informacija apie tremties ir kalinimo vietas paimti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamo leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas: 1939–1941 m.“, t. 1, Vilnius, 1999. Kadangi, kaip pažymi jo leidėjai, represuotųjų skaičiai nėra galutiniai, kai kuriais atvejais juos apvaliname.

Parodoje panaudotos Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Tauragės krašto ir Kauno IX forto muziejų, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos ir privačių asmenų archyvuose saugomos nuotraukos, laiškai ir dokumentai.

Temos:

1. Politinių represijų pradžia

2. 1941 m. birželio 14-oji. Į Sibiro tremtį

2. 1. Altajaus krašte

2. 2. Komijoje, Tomsko srityje

2. 3. Jakutijoje

3. Gulago „komandiruotėse“

 
 

Masiniai Lietuvos gyventojų areštai prasidėjo po Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Sniečkaus liepos 6 d. įsakymo areštuoti „destruktyvų, priešvalstybinį elementą“ ir kitą dieną jo patvirtino nepriklausomos Lietuvos politikos ir valstybės veikėjų likvidavimo plano. Nors planas buvo nukreiptas prieš politinių partijų, veikusių nepriklausomoje Lietuvoje, lyderius, buvo suiminėjami ne tik jie, bet ir įvairių visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, valstybės tarnautojai, t. y. visi, kuriuos Maskva ir jos statytiniai, rengdamiesi liepos 14 d. numatytiems Liaudies seimo rinkimams, laikė pavojingais.

Iki liepos 19 d. buvo suimti 504 asmenys. Tarp jų – buvę žemės ūkio ministrai Jonas Aleksa, Stasys Pūtvis, Juozas Skaisgiris, buvęs ministras pirmininkas Leonas Bistras, buvę vidaus reikalų ministrai generolas Julius Čaplikas ir pulkininkas Silvestras Leonas, Lietuvos kariuomenės štabo 2-ojo skyriaus karininkai pulkininkas Petras Kirlys ir pulkininkas leitenantas Juozas Matusaitis, buvęs Steigiamojo Seimo narys, gydytojas Klemensas Vaitekūnas, Šiaulių apygardos prokuroras Edvardas Vojevodskis, broliai Aleksandras ir Kazimieras Plechavičiai ir kiti. Maskvos emisarams nurodžius, atskiru vidaus reikalų ministro, tuo metu dar vienintelio Lietuvos komunistų partijos nario Liaudies vyriausybėje Mečislovo Gedvilo raštu, pritarus Lietuvos prezidento pareigas einančiam Justui Paleckiui, liepos 17 d. ištremti paskutinio nepriklausomos Lietuvos Ministrų kabineto pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys su šeimomis.

Intensyvėjant Lietuvos sovietizavimo tempams ilgėjo ir priskirtųjų „socialiai pavojingiems“ sąrašai. Į juos pateko visų uždraustų politinių partijų ir organizacijų nariai, karininkai, policininkai, teismų ir prokuratūros darbuotojai, valdininkai, mokytojai, dvasiškiai, ūkininkai, verslininkai. Iki 1941 m. birželio 6 d. buvo įkalinti 6606 įvairių tautybių Lietuvos gyventojai (58,1 proc. lietuvių, 25,2 proc. lenkų, 4 proc. rusų ir kt.). Tarp jų buvo 251 mokytojas, 250 policininkų, per 1000 tarnautojų, beveik 800 ūkininkų, 440 karininkų ir kariškių bei kitų profesijų atstovų. Dauguma jų, apie 3,5 tūkst. žmonių, 1941 m. balandžio–birželio mėnesiais išvežti į Gulago kalėjimus ir lagerius, kiti iki SSRS–Vokietijos karo pradžios dar kalinti Lietuvoje. Dalis jų išsilaisvino ar buvo išlaisvinti Birželio sukilėlių, kiti nužudyti Lietuvoje (Rainiuose, Pravieniškėse) ar už jos ribų (Červenėje, prie Bihosavos geležinkelio stoties ir kitose vietose).

 
 

1941 metų birželio trėmimas Lietuvos žmones užklupo netikėtai. Dauguma jų dirbo įprastus darbus, nenujausdami, kokia lemtinga bus artėjanti birželio 14-osios naktis. Sukrėsti netikėto ginkluotų kareivių įsiveržimo, jų skubinami, nežinodami, nei kur, nei kuriam laikui yra išvežami, kai kurie nepasiimdavo net būtiniausių daiktų, šiltesnių rūbų, maisto. Vertingesnius daiktus dažnai atimdavo ir pasisavindavo trėmėjai. Visas likęs tremtinių turtas – pastatai, baldai, gyvuliai, ūkio inventorius ir net smulkūs namų apyvokos daiktai – buvo konfiskuojamas.

Tremčiai pasmerkti žmonės: tėvai, vaikai, net naujagimiai ir seneliai – buvo išvežti į nuošalias Altajaus krašto – 7232 asmenys (58,6 proc. visų ištremtų), Komijos – 1468 (11,9 proc.), Novosibirsko (Tomsko) srities – 1513 (apie 12,2 proc.) ir kitas Sovietų Sąjungos vietoves ir palikti išgyvenimo egzaminui. 1942-ųjų birželį beveik pusė Altajaus krašte apgyvendintų tremtinių buvo perkelti dar toliau – į Jakutijos šiaurę, už poliarinio rato.

1941 metų tremtiniams teko gyventi ypač atšiauriose, beveik negyvenamose vietose, pirmuosius kelerius metus jiems trūko būtiniausių buities daiktų, už menkiausią nusižengimą grėsė ilgi metai kalėjime ar lageryje. Ketverius penkerius metus jie negalėjo gauti nė menkiausios materialinės paramos iš kitapus fronto linijos likusių ar į Vakarus pasitraukusių artimųjų. Į Lietuvą po penkiolikos ir daugiau tremties metų grįžo mažiau kaip pusė 1941 metų tremtinių.

2. 1. Altajaus krašte

2. 2. Komijoje, Tomsko srityje

2. 3. Jakutijoje

 
 

1941 m. liepą į Altajaus kraštą atvežta per 7 tūkst. Lietuvos gyventojų. Jie išskirstyti po visą kraštą: lygumų ir priekalnių rajonus (dabartinis Altajaus kraštas) bei Oiratų (1948 m. pervadinta į Kalnų Altajaus) autonominę sritį (dabar – Altajaus Respublika). Po 150–600 tremtinių (skaičiuojama iš apytikriai 4,4 tūkst., kurių apgyvendinimo rajonas žinomas) įkurdinta Altajaus kraštui priklausančiose Barnaulo, Troickojės, Smolenskojės, Bijsko, Solonešnojės, Srostkų, Kalmankos, Staraja Bardos rajonuose, po 100–150 tremtinių – Chabarų, Kosichos, Pankrušichos, Talmenkos, Jaminskojės rajonuose. Iš Kalnų Altajaus rajonų daugiausia lietuvių pateko į Ongudajaus (335 asmenys), Ust Kano (200 asmenų), Oirot Tūros (154 asmenys) rajonus (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Archyvinio vardynų skyriaus duomenys). Tremtiniai buvo įdarbinti Bijsko cukraus fabrike, žvyro karjere, nuošaliose miškų kirtavietėse, žemės ūkio ir gyvulininkystės ūkiuose.

Altajaus krašte mirė 17,4 proc. tremtinių, apie pusę ištremtųjų grįžo į Lietuvą, beveik 10 proc. negrįžo, kitų likimas nežinomas.

 
 

Į Komijos autonominę sovietų socialistinę respubliką (dabar – Komijos Respublika) 1941 m. birželį atvežta apie 1,5 tūkst. tremtinių, daugiausia iš Žemaitijos. Vienu ešelonu jie atgabenti iki Kotlaso, tuomet persodinti į baržas ir palaipsniui išlaipinti Vyčegdos upės pakrantėse, apytikriai 400 km jos ruože, nuo jos vidurupio iki aukštupio. Dauguma jų buvo apgyvendinti buvusių lagerių barakuose, darbams išskirstyti po miško kirtavietes prie Vyčegdos ar jos intakų. Daugiausia lietuvių tremtinių įkurdinta Syktyvdinsko rajone (apie 450 žmonių), – Slobodskoi Reide, Dyrnose ir kitose gyvenvietėse aplink Komijos sostinę Syktyvkarą (vėliau jos tapo šio miesto priemiesčiais) ir pačiame Syktyvkare; Ust Kulomo rajone (apie 420 žmonių) – Uljanovo tarybiniame ūkyje, Ust Nemo kaimo apylinkėse, Timšere; Kortkeroso rajone (per 200 žmonių) – daugiausia Ust Lokčime ir Kortkeroso kaimo apylinkėse; Ust Vymės rajone (133 asmenys) – Žešarte, Aikine; Kniažpogosto rajone, Seriogove – apie 50 tremtinių. Dauguma Komijoje įkurdintų tremtinių ruošė ir plukdė medieną, kiti dirbo plytinėse, terpentino, deguto fabrikėliuose, Seriogovo druskos virykloje, žemės ūkyje.

Komijoje, „toje miškų, pelkių ir tundros karalystėje“, kaip ją apibūdino tremtinys Rimvydas Racėnas, mirė 29 proc. tremtinių, į Lietuvą grįžo 45,6 proc., 12,5 proc. negrįžo, kitų likimas nežinomas.

Į tuometinę Novosibirsko sritį ištremta daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių. 1944 m. rugpjūčio mėn. iš jai priklausiusių rajonų sudarius Tomsko sritį, dauguma rajonų, kuriuose buvo apgyvendinti Lietuvos tremtiniai, buvo priskirti šiai sričiai. Daugiausia lietuvių tremtinių apgyvendinta Tomsko srities Parbigo (614 asmenų), Bakčiaro (348 asmenys) rajonuose; kiek daugiau nei po šimtą – Čiajos, Krivošeino rajonuose. Tomsko srityje vidutiniškai mirė apie 15,5 proc. tremtinių, į Lietuvą grįžo 46,3 proc., negrįžo 9,9 proc., 28,9 proc. likimas nežinomas. Novosibirsko srities tremtinių netekčių statistika panaši: 16,7 proc. mirė, į Lietuvą grįžo 38,2 proc., negrįžo 21,1 proc., likimas nežinomas 24 proc.

 
 

Į Jakutiją Lietuvos tremtiniai buvo atgabenti iš Altajaus krašto 1942 m. rugpjūtį–rugsėjį. Dauguma apgyvendinti Lenos deltos salose ir gyvenvietėse prie Laptevų jūros (Trofimovske, Bykove, Muostache, Tit Aruose – Bulūno r.) ir Janos upės (Kuogastache, Krestuose, Kazačėje – Ust Janos r.), keli šimtai buvo išlaipinti pakeliui ir įkurdinti Lensko rajone, Turuktoje (per 100 žmonių), Oliokminsko rajono Beriozovskajos (68 asmenys), Žedajaus (57 asmenys), Sosnovyj Boro ir kitose gyvenvietėse ar miško kirtimo punktuose.

Už poliarinio rato išlaipintiems žmonėms teko kurtis ypač ekstremaliomis sąlygomis. Skubiai susirentę lentinius barakus, žiemai tremtiniai statėsi jurtas iš velėnų, kitur – barakus iš lentų ar plytų. Dauguma jų buvo įdarbinti žvejybos įmonėse. Jakutijoje mirė 18,8 proc. tremtinių, į Lietuvą grįžo 47,3 proc., 8,1 proc. negrįžo, daugiau kaip ketvirtadalio likimas nežinomas.

 
 

Didžioji dalis per 1941 m. birželio 14–18 d. trėmimo akciją nuo šeimų atskirtų vyrų (apie 4 tūkst.) buvo išvežti į Krasnojarsko krašto lagerius (dauguma į Rešotus), kiti išsiųsti į Molotovo (Permės), Archangelsko ir Sverdlovsko sričių, Komijos, Karelijos, Kazachstano ir kitus lagerius, Gorkio ir Sol Ilecko kalėjimus.

Per birželio akciją ir dalis anksčiau suimtų žmonių buvo išvežti be jokio teismo nuosprendžio, remiantis NKVD operatyvinių darbuotojų pasirašytais nutarimais. Jau kalinimo vietose jiems buvo sudarytos bylos, pareikšti kaltinimai RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnyje išvardytais nusikaltimais („tėvynės išdavimas“, „kova su revoliuciniu judėjimu“, „dalyvavimas kontrrevoliucinėje organizacijoje“ ir pan.) ir SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo, Karo tribunolo, lagerio ar kitokių teismų žmonės būdavo nuteisiami kalėti arba mirties bausme. Iš 1939–1941 m. iš Lietuvos išvežtų politinių kalinių buvo nuteista apie 5000, iš jų 568 buvo sušaudyti. Tarp jų daug buvusių nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, ministrų, politinių partijų vadovų ir jokių postų neužėmusių piliečių, gynusių savo valstybę Nepriklausomybės kovų frontuose, dirbusių plėtojant ūkį ir kultūrą, ugdžiusių jaunąją kartą.

1941–1945 m. lageriuose ir kalėjimuose mirė 30 proc. visų iš Lietuvos atvežtų kalinių. Iš 1941 m. birželį nuo šeimų atskirtų vyrų lageriuose mirė daugiau kaip pusė – 54,5 proc.

birželio 29, 2017

Home buttonAtgal