Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

2014 m. gruodžio 11 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1), atidaryta paroda „Nežinomas žinomas architektas“, skirta šviesaus atminimo architekto Romualdo Šilinsko 80-osioms gimimo metinėms.
Į parodą susirinkę architekto artimieji, jį pažinoję bendražygiai R. Šilinską prisiminė kaip drąsią, kupiną begalinės jėgos ir gaivališkos prigimties asmenybę, o jo kūryboje įžvelgė ir garsiojo ispanų architekto A. Gaudžio įtaką.

Būsimasis architektas gimė 1934 m. Utenoje. 1960 m. baigęs architektūros studijas Valstybiniame dailės institute, R. Šilinskas visuomenei tapo gerai žinomas savo netradiciniais architektūriniais projektais, tarp kurių – „Palangos“ restoranas Vilniuje (su Algimantu Zaviša, 1965), Vilniaus geležinkelio stoties interjeras (1965), sanatorija „Gintaras“ Palangoje (1975), didžioji 200 vonių fizioterapijos gydykla Druskininkuose (1981), už kurią jam suteiktas nusipelniusio architekto vardas ir valstybinis SSRS Ministrų Tarybos apdovanojimas, ir kt.

R. Šilinskas atsiskleidė ne tik svariais architektūriniais darbais. Dar studijų metais jis buvo vienas iš geriausių kurso piešėjų, bendrakursiai jį prisimena nepaleidus iš rankų bloknoto ir pieštuko, tiesa, vėliau užgriuvę darbai prislopino didžiulį norą tapyti. Tad parodoje „Nežinomas žinomas architektas“ norima atskleisti daug kam netikėtą šios neeilinės asmenybės pusę – aistrą tapybai. Jai, daugelį metų tramdytai savyje, vėliau paskatintas antrosios žmonos Aušros skyrė kone visą savo laisvalaikį. Mūsų dienas pasiekė šimtai per 15 metų nutapytų paveikslų, daugiau nei tūkstantis piešinių ir nesuskaičiuojama galybė eskizų.

Kūrybos pradžioje R. Šilinskas mokėsi iš žymiausių ir jam labiausiai imponavusių menininkų: S. Dali, M. Chagallo, A. Modigliani, J. Miró. Daug dėmesio skyrė Renesanso ir primityviosios dailės studijoms. Tyrinėdamas naivųjį meną domėjosi ne tik žymiaisiais H. Rousseau ir N. Pirosmani darbais, slovakų primityvistais, bet ir vaikų kūryba. Ši jam itin patiko, todėl kviesdavosi kartu piešti mažuosius giminaičius ar draugų vaikus ir iš jų mokėsi. O pasak R. Šilinsko bendražygių, visada vienas didžiausių jo autoritetų buvo tapytojas L. Gutauskas.

Palengva tobulindamas savo braižą, R. Šilinskas išbandė daug skirtingų stilistikų ir stengėsi laikytis architektūros bei erdvės proporcijų, aiškios kompozicijos, piešinio naivumo ir neišbaigtumo, perspektyvos ir jos išraiškos, kontrastų, aiškios jų dermės. R. Šilinsko tapyboje visada ryškus buvo miesto siužetas. Mėgstamiausiu tapybos objektu tapo Vilnius – jį tapė iš natūros, iš laikraščiuose spausdintų fotografijų, atvirukų.

Vieną iš pirmųjų etapų, kuriame skleidžiasi individualus autoriaus braižas, galima pavadinti „Baltuoju“ periodu: čia dominuoja baltas fonas, judrios linijos, miesto architektūriniai elementai gana tikslūs, objektai lengvai atpažįstami, o žmonės, medžiai, automobiliai – abstrahuoti, ekspresyvesni. Su metais miesto peizažuose lieka vis mažiau detalių, o esamos stilizuojamos. Atskirai grupei priskirtini 1986–1988 metais sukurti „Rausvojo“, arba „Pastelinio“, periodo kūriniai, pasižymintys lakonišku piešiniu, supaprastintais elementais, švelniu koloritu. Vėliausiai tapyti kūriniai – gana abstraktūs Vilniaus fragmentai, vyrauja tamsios, lokalios spalvos, atrodytų, nerūpestingas, bet labai intensyvus potėpis. Paskutiniuose savo piešiniuose kūrėjas leidosi į laisvą miesto interpretavimą, čia išsiskleidė per visus tuos metus išgrynintas autoriaus stilius.

Šioje parodoje lankytojai gali išvysti R. Šilinsko ypač mėgtą tapyti ir piešti Vilnių, jo netikėtas metamorfozes, peržiūrėti architekto projektus, pastatų nuotraukas ir net išgirsti jo paties balsą. Informaciniame terminale, kur stebime vėliausius apie 1990–1991 m. kurtus piešinius, pateikiamas ir garso įrašas, kuriame R. Šilinskas įgarsina savo, kaip tikėjosi, būsimų piešinių kompozicijas. Pastaroji dalis itin jautri, nes paskutinius eskizus R. Šilinskas atliko jau akdamas, o garsinius įrašus architektas darė nuo sunkios ligos netekęs regėjimo, bet vildamasis pasveikti ir kurti toliau. R. Šilinskas mirė 1995 m. Parodoje eksponuojami šeimai priklausantys tapybos darbai, keli brėžiniai iš Vilniaus apskrities archyvo, nuotraukos ir brėžiniai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių.

„Nežinomas žinomas architektas“

 

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

2014 m. gruodžio 11 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1), atidaryta paroda „Nežinomas žinomas architektas“, skirta šviesaus atminimo architekto Romualdo Šilinsko 80-osioms gimimo metinėms.
Į parodą susirinkę architekto artimieji, jį pažinoję bendražygiai R. Šilinską prisiminė kaip drąsią, kupiną begalinės jėgos ir gaivališkos prigimties asmenybę, o jo kūryboje įžvelgė ir garsiojo ispanų architekto A. Gaudžio įtaką.

Būsimasis architektas gimė 1934 m. Utenoje. 1960 m. baigęs architektūros studijas Valstybiniame dailės institute, R. Šilinskas visuomenei tapo gerai žinomas savo netradiciniais architektūriniais projektais, tarp kurių – „Palangos“ restoranas Vilniuje (su Algimantu Zaviša, 1965), Vilniaus geležinkelio stoties interjeras (1965), sanatorija „Gintaras“ Palangoje (1975), didžioji 200 vonių fizioterapijos gydykla Druskininkuose (1981), už kurią jam suteiktas nusipelniusio architekto vardas ir valstybinis SSRS Ministrų Tarybos apdovanojimas, ir kt.

R. Šilinskas atsiskleidė ne tik svariais architektūriniais darbais. Dar studijų metais jis buvo vienas iš geriausių kurso piešėjų, bendrakursiai jį prisimena nepaleidus iš rankų bloknoto ir pieštuko, tiesa, vėliau užgriuvę darbai prislopino didžiulį norą tapyti. Tad parodoje „Nežinomas žinomas architektas“ norima atskleisti daug kam netikėtą šios neeilinės asmenybės pusę – aistrą tapybai. Jai, daugelį metų tramdytai savyje, vėliau paskatintas antrosios žmonos Aušros skyrė kone visą savo laisvalaikį. Mūsų dienas pasiekė šimtai per 15 metų nutapytų paveikslų, daugiau nei tūkstantis piešinių ir nesuskaičiuojama galybė eskizų.

Kūrybos pradžioje R. Šilinskas mokėsi iš žymiausių ir jam labiausiai imponavusių menininkų: S. Dali, M. Chagallo, A. Modigliani, J. Miró. Daug dėmesio skyrė Renesanso ir primityviosios dailės studijoms. Tyrinėdamas naivųjį meną domėjosi ne tik žymiaisiais H. Rousseau ir N. Pirosmani darbais, slovakų primityvistais, bet ir vaikų kūryba. Ši jam itin patiko, todėl kviesdavosi kartu piešti mažuosius giminaičius ar draugų vaikus ir iš jų mokėsi. O pasak R. Šilinsko bendražygių, visada vienas didžiausių jo autoritetų buvo tapytojas L. Gutauskas.

Palengva tobulindamas savo braižą, R. Šilinskas išbandė daug skirtingų stilistikų ir stengėsi laikytis architektūros bei erdvės proporcijų, aiškios kompozicijos, piešinio naivumo ir neišbaigtumo, perspektyvos ir jos išraiškos, kontrastų, aiškios jų dermės. R. Šilinsko tapyboje visada ryškus buvo miesto siužetas. Mėgstamiausiu tapybos objektu tapo Vilnius – jį tapė iš natūros, iš laikraščiuose spausdintų fotografijų, atvirukų.

Vieną iš pirmųjų etapų, kuriame skleidžiasi individualus autoriaus braižas, galima pavadinti „Baltuoju“ periodu: čia dominuoja baltas fonas, judrios linijos, miesto architektūriniai elementai gana tikslūs, objektai lengvai atpažįstami, o žmonės, medžiai, automobiliai – abstrahuoti, ekspresyvesni. Su metais miesto peizažuose lieka vis mažiau detalių, o esamos stilizuojamos. Atskirai grupei priskirtini 1986–1988 metais sukurti „Rausvojo“, arba „Pastelinio“, periodo kūriniai, pasižymintys lakonišku piešiniu, supaprastintais elementais, švelniu koloritu. Vėliausiai tapyti kūriniai – gana abstraktūs Vilniaus fragmentai, vyrauja tamsios, lokalios spalvos, atrodytų, nerūpestingas, bet labai intensyvus potėpis. Paskutiniuose savo piešiniuose kūrėjas leidosi į laisvą miesto interpretavimą, čia išsiskleidė per visus tuos metus išgrynintas autoriaus stilius.

Šioje parodoje lankytojai gali išvysti R. Šilinsko ypač mėgtą tapyti ir piešti Vilnių, jo netikėtas metamorfozes, peržiūrėti architekto projektus, pastatų nuotraukas ir net išgirsti jo paties balsą. Informaciniame terminale, kur stebime vėliausius apie 1990–1991 m. kurtus piešinius, pateikiamas ir garso įrašas, kuriame R. Šilinskas įgarsina savo, kaip tikėjosi, būsimų piešinių kompozicijas. Pastaroji dalis itin jautri, nes paskutinius eskizus R. Šilinskas atliko jau akdamas, o garsinius įrašus architektas darė nuo sunkios ligos netekęs regėjimo, bet vildamasis pasveikti ir kurti toliau. R. Šilinskas mirė 1995 m. Parodoje eksponuojami šeimai priklausantys tapybos darbai, keli brėžiniai iš Vilniaus apskrities archyvo, nuotraukos ir brėžiniai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių.

gruodžio 11, 2014 | Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1


Kitos naujienos

Home buttonAtgal