2009 m. rugsėjo 17 d. muziejuje atidaryta paroda „Senoji Lietuva“. Paroda veiks iki 2009 m. lapkričio 23 d.
Paroda „Senoji Lietuva“ pratęsia parodų ciklą „Lituanistika užsienio šalių saugyklose“, supažindina su Rusijos etnografijos muziejuje sukaupta lietuvių etnografijos kolekcija.
Rusijos etnografijos muziejaus lietuviškoje kolekcijoje saugomi 2428 eksponatai, gausus ikonografinės ir aprašomosios medžiagos fondas. Kolekcijos formavimo istorijoje išskirtini trys tarpsniai.
Pirmasis tarpsnis, apimantis 1909–1912 metus, susijęs su Rusijos mokslininkų, etnografinės medžiagos rinkimo ir tradicinės kultūros tyrinėjimo pradininkų Eduardo Volterio ir Aleksandro Seržputovskio vardais. Aleksandras Seržputovskis 1909–1912 metais fiksavo lietuvių valstiečių – dzūkų ir aukštaičių – tradicinę gyvenseną Švenčionių, Varėnos, Ignalinos apylinkių kaimuose. Marcinkonių kaime surinkta kolekcija iki šiol išlieka konkrečios vietos istorinio-etnografinio tyrimo pavyzdžiu. Surinkti eksponatai atspindi ХIХ a.–ХХ a. pradžios lietuvių valstiečių ūkinę veiklą, amatus, namų apyvoką, aprangą. A. Seržputovskio Lietuvoje pradėtų etnografinių ekspedicijų geografines ribas išplėtė Sankt Peterburgo universiteto profesorius Eduardas Volteris. Jis 1910–1912 metais rinko etnografinę medžiagą Vilniaus, Suvalkų, Kauno gubernijose, Mažojoje Lietuvoje ir lietuviškąją kolekciją papildė liaudiškomis medžio skulptūromis, muzikos instrumentais, drabužiais, juostomis. E. Volteris ne tik rinko eksponatus, fotografavo, bet ir užrašinėjo tautosaką, domėjosi mitologija, raštijos istorija, archeologijos paminklais. Jo pagalbininkai šiame darbe buvo knygnešys Juozapas Rimša iš Pilviškių, kunigas Juozas Žiogas, būsimasis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Ignas Končius ir kiti.
1912–1940 metais lietuviškoji kolekcija nebuvo papildyta.
Antrasis kolekcijos pildymo tarpsnis aprėpia 1940–1953 metus. Ypač vertinga kolekcijos dalis perimta iš buvusio SSRS tautų muziejaus, į kurį po Spalio revoliucijos buvo perduoti Daškovo etnografijos muziejuje saugoti Pirmosios Rusijos imperijos tautų etnografijos parodos, vykusios 1867 metais, lietuviški eksponatai. Šiai parodai lietuvių tradicinę kultūrą atspindinčius eksponatus siuntė į parodos organizavimo komiteto raginimą atsiliepę įvairių sluoksnių atstovai: kunigaikščiai V. Čerkaskis, R. Giedraitis, grafas E. Tiškevičius, dvarininkai, valdininkai. 1953 metais buvo gauti eksponatai iš parodos „SSSR tautų dovanos Stalinui“ – daugiausia Dailės kombinato autoriniai darbai.
1956–1986 metai – trečiasis kolekcijos formavimo tarpsnis, kuomet Rusijos etnografijos muziejaus specialistai sukaupė nemažai liaudies meistrų dirbinių, fiksavo to meto šventes. Rinkinys buvo papildytas XX a. pradžios lietuvių tradicinės kultūros objektais.
Siekdami supažindinti Lietuvos visuomenę su šia iš esmės netyrinėta ir nepublikuota medžiaga, Lietuvos nacionalinis muziejus ir Rusijos etnografijos muziejus surengė parodą ir paruošė leidinį „Senoji Lietuva“, kuriame pristatyta seniausia kolekcijos dalis – drabužiai ir ikonografijos rinkinys iš 1867 metų visos Rusijos etnografijos parodos, A. Seržputovskio ir E. Volterio ekspedicijų medžiaga.

Paroda „Senoji Lietuva“


Paroda „Senoji Lietuva“

2009 m. rugsėjo 17 d. muziejuje atidaryta paroda „Senoji Lietuva“. Paroda veiks iki 2009 m. lapkričio 23 d.
Paroda „Senoji Lietuva“ pratęsia parodų ciklą „Lituanistika užsienio šalių saugyklose“, supažindina su Rusijos etnografijos muziejuje sukaupta lietuvių etnografijos kolekcija.
Rusijos etnografijos muziejaus lietuviškoje kolekcijoje saugomi 2428 eksponatai, gausus ikonografinės ir aprašomosios medžiagos fondas. Kolekcijos formavimo istorijoje išskirtini trys tarpsniai.
Pirmasis tarpsnis, apimantis 1909–1912 metus, susijęs su Rusijos mokslininkų, etnografinės medžiagos rinkimo ir tradicinės kultūros tyrinėjimo pradininkų Eduardo Volterio ir Aleksandro Seržputovskio vardais. Aleksandras Seržputovskis 1909–1912 metais fiksavo lietuvių valstiečių – dzūkų ir aukštaičių – tradicinę gyvenseną Švenčionių, Varėnos, Ignalinos apylinkių kaimuose. Marcinkonių kaime surinkta kolekcija iki šiol išlieka konkrečios vietos istorinio-etnografinio tyrimo pavyzdžiu. Surinkti eksponatai atspindi ХIХ a.–ХХ a. pradžios lietuvių valstiečių ūkinę veiklą, amatus, namų apyvoką, aprangą. A. Seržputovskio Lietuvoje pradėtų etnografinių ekspedicijų geografines ribas išplėtė Sankt Peterburgo universiteto profesorius Eduardas Volteris. Jis 1910–1912 metais rinko etnografinę medžiagą Vilniaus, Suvalkų, Kauno gubernijose, Mažojoje Lietuvoje ir lietuviškąją kolekciją papildė liaudiškomis medžio skulptūromis, muzikos instrumentais, drabužiais, juostomis. E. Volteris ne tik rinko eksponatus, fotografavo, bet ir užrašinėjo tautosaką, domėjosi mitologija, raštijos istorija, archeologijos paminklais. Jo pagalbininkai šiame darbe buvo knygnešys Juozapas Rimša iš Pilviškių, kunigas Juozas Žiogas, būsimasis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Ignas Končius ir kiti.
1912–1940 metais lietuviškoji kolekcija nebuvo papildyta.
Antrasis kolekcijos pildymo tarpsnis aprėpia 1940–1953 metus. Ypač vertinga kolekcijos dalis perimta iš buvusio SSRS tautų muziejaus, į kurį po Spalio revoliucijos buvo perduoti Daškovo etnografijos muziejuje saugoti Pirmosios Rusijos imperijos tautų etnografijos parodos, vykusios 1867 metais, lietuviški eksponatai. Šiai parodai lietuvių tradicinę kultūrą atspindinčius eksponatus siuntė į parodos organizavimo komiteto raginimą atsiliepę įvairių sluoksnių atstovai: kunigaikščiai V. Čerkaskis, R. Giedraitis, grafas E. Tiškevičius, dvarininkai, valdininkai. 1953 metais buvo gauti eksponatai iš parodos „SSSR tautų dovanos Stalinui“ – daugiausia Dailės kombinato autoriniai darbai.
1956–1986 metai – trečiasis kolekcijos formavimo tarpsnis, kuomet Rusijos etnografijos muziejaus specialistai sukaupė nemažai liaudies meistrų dirbinių, fiksavo to meto šventes. Rinkinys buvo papildytas XX a. pradžios lietuvių tradicinės kultūros objektais.
Siekdami supažindinti Lietuvos visuomenę su šia iš esmės netyrinėta ir nepublikuota medžiaga, Lietuvos nacionalinis muziejus ir Rusijos etnografijos muziejus surengė parodą ir paruošė leidinį „Senoji Lietuva“, kuriame pristatyta seniausia kolekcijos dalis – drabužiai ir ikonografijos rinkinys iš 1867 metų visos Rusijos etnografijos parodos, A. Seržputovskio ir E. Volterio ekspedicijų medžiaga.

rugsėjo 17, 2009 | Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1


Kitos naujienos

Home buttonAtgal