Nuo 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Arsenalo g. 1, Lietuvių buities kultūros ekspoziciją papildė tradicinių žaislų rinkinys. Lietuvos nacionalinio muziejaus tradicinių žaislų rinkinys yra didžiausias Lietuvoje. Jį sudaro XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus viduryje daryti žaislai. Jie skirstomi pagal siužetus: lėlės, baldai, gyvūnai ir paukščiai, namų apyvokos daiktai, darbo įrankiai, ginklai, judėjimo priemonės ir malūnai.

Nuo kūdikystės vaikai žaisdavo su paukšteliais ir gyvūnėliais. Mažiausiems virš lopšio kabindavo paukštelius iš balanėlių, šiaudų ar nendrių. Pačius primityviausius žaislus vaikai pasidarydavo patys: iš bulvės ar buroko išpjaustydavo žmogeliukus, gyvūnėlius. Iš nendrių ar ajerų stiebelių darydavosi antis ir plukdydavo balose po lietaus. Žaisdavo ir juos supusios aplinkos daiktais: pagaliukais, kaladėlėmis ar akmenukais. Išdžiovindavo žąsies stemplę, į vidų įberdavo žirnių, sunerdavo galus ir turėdavo barškutį. Iš žąsies krūtinkaulio padarydavo ožiuką, iš sparno kaulo – švilpynę, iš kiaulės kojos kauliuko – brūzgulį, iš išdžiovintos šlapimo pūslės – sviedinį su žirniais viduje.

Pagrindiniai mergaičių žaislai būdavo lėlės, siūtos iš skiaučių, prikimštos pakulų ar samanų ir aprengtos valstietiškais drabužėliais. Kartais mergaitės turėdavo ir žaislinių baldų – iš lentučių sukaltą lovelę, stalą, kėdę, spintą, ratelius lėlėms vežioti ar sūpynes joms sūpuoti.

Vienais žaislais žaisdavo lauke, kitais – patalpoje, dalis žaislų būdavo sezoniniai. Žiemą lauke važinėdavosi rogutėmis, čiuoždavo slidėmis, pačiūžomis.

Pavasarį įsirengdavo sūpynes. Vasarą mažesni vaikai važinėdavosi žaisliniais vežimėliais, didesni – dviratukais. Visoje Lietuvoje buvo paplitę kojūkai. Berniukai „medžiodavo“ arba „kariaudavo“ žaisliniais ginklais – laidynėmis, lankais, šautuvais. Vėjuotą dieną leisdavo aitvarus.

Žaislai ir žaidimai skatino kūrybinę vaikų fantaziją, kai kurie lavino protinius sugebėjimus – tokie buvo kryžiokėliai iš tam tikra tvarka sunarstytų tašelių.

Nemaža dalis žaislų ugdė pirmuosius savarankiško darbo daigus. Kad žaisdamas vaikas nepastebimai pasirengtų savarankiškam darbui, tėvai padarydavo mažesnių, vaiko jėgoms pritaikytų darbo įrankių: grėblių, arklų, žagrių, akėčių, sėtuvių, lengvų spragiliukų, mažų dalgelių ir šakių, vėtyklių, staklelių, mestuvų. Rinkinyje yra ir nemažai sumažintų dydžių namų apyvokos daiktų: geldelių, krepšelių, kočėtuvių, kultuvių, rėtis, sviestamušė.

Atskirą grupę sudaro įvairūs žmogaus arba vėjo srovės sukami malūnai ir panašiai veikiantys žaislai su judančiomis, dažnai kokį nors veiksmą atliekančiomis figūromis: lentpjoviai – pritvirtinti prie stačiakampio rėmo žmogeliukai su pjūklu tarp rankų, sportininkas – ant skersinio besivartantis žmogeliukas, kareivėliai – ant susiglaudžiančių ir išsiskleidžiančių balanėlių persirikiuojančios figūrėlės. Kartais kruopštūs amatininkai padarydavo labai sudėtingos konstrukcijos malūnų. Toks išskirtinis yra raseiniškio liaudies meistro Vinco Žičkaus malūnas su daugybe medinių figūrėlių, kurios sukant malūną dirba įvairiausius darbus: pjauna ir skaldo malkas, pjauna lentas, skobia klumpes, plaka dalgį, šienauja, joja arkliu, pučia dumples, stato namą, mala rankinėmis girnomis, irstosi valtele.