Įvadas Kelionė į tremtį Krasnojarsko krašteIrkutsko srityje BuriatijojeIš laiškų ir atsiminimų

Tremtinė Agota Valeikaitė-Bajoriūnienė lietuvių tremtinių kapinėse. Čelanas, Buriatija, 1953 m. Lietuvos nacionalinis muziejus

 

Didžiausias XX a. vidurio trėmimas užklupo Lietuvą 1948 m. gegužės 22 d. Jis surengtas remiantis SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimu, kuriuo vadovaudamasi Lietuvos SSR Ministrų Taryba ir Lietuvos KP(b) Centro komitetas 1948 m. gegužės 18 d. priėmė savo visiškai slaptą nutarimą „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“. Akcijai jau buvo iš anksto ir labai slaptai rengiamasi. Bendru sutarimu buvo suplanuota iš Lietuvos ištremti ne mažiau kaip 12 tūkst. šeimų. Į tremiamųjų sąrašus – pagrindinį ir rezervinį (toks pradėtas rengti nuo 1948-ųjų) – pirmiausia buvo įrašomos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, vengusių stoti į kolektyvinius ūkius ar kitaip „nusikaltusių“ sovietų valdžiai, šeimos. Taip siekta palaužti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, pašalinti kliūtis žemės ūkio kolektyvizavimui, įbauginti tautą, priversti ją susitaikyti su nepriklausomybės netekimu ir krašto sovietizavimu. Be to, tremtiniai buvo pigi darbo jėga, kurios nuošaliose Sibiro vietovėse labai trūko.

1948 m. gegužės trėmimo akcijai, represinių struktūrų susirašinėjime užkoduotai nieko grėsmingo nežadančiu „Vesna“ (Pavasaris) pavadinimu, sutelkta per 41 tūkst. baudėjų: MGB kariuomenės kareivių ir karininkų, stribų, operatyvinių darbuotojų (2,5 tūkst. jų atsiųsta iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų ir sričių), milicininkų, partinių ir sovietinių aktyvistų. Visai operacijai vadovavo SSRS valstybės saugumo ministro pavaduotojas generolas leitenantas Sergejus Ogolcovas.

Gegužės 22–23 d. buvo išvežti 40 002 Lietuvos žmonės – 11 365 šeimos, iš jų beveik 12 tūkst. vaikų, apie 5 tūkst. asmenų, vyresnių nei 60 metų. Nors apie 1200 šeimų ir nemažai pavienių asmenų nuo trėmėjų pasislėpė, trūkumo išvengta ištremiant šeimas iš rezervinio sąrašo. Dauguma tremtinių apgyvendinta Krasnojarsko krašte – per 22 tūkst., apie 11,5 tūkst. – Irkutsko srityje, per 4 tūkst. – Buriatijos-Mongolijos ASSR. Kaip ir ankstesniais metais, tremtiniai įkurdinti senuose barakuose, klubuose, sandėliuose ar kitose gyventi netinkamose patalpose.

Iš Lietuvos už poliaračio ar į Sibiro taigą atvežtiems žmonėms nebuvo lengva prisitaikyti prie gamtos ir klimato, neįprastų gyvenimo sąlygų. Daug fizinių jėgų ir pastangų reikėjo apsirūpinant malkomis, geriamuoju vandeniu. Žiemą – šaltis, pūgos, užpustyti keliai ir namai. Sibiro taigoje, beveik atkirsti nuo pasaulio, tremtiniai laiku negaudavo medicinos pagalbos, vaikams bekele, per pusnynus tekdavo įveikti dešimtis kilometrų iki mokyklos.

Tremtiniams trūko maisto, drabužių, būtiniausių namų apyvokos daiktų. Nors oficialiai per 1948 m. gegužės trėmimą buvo leidžiama pasiimti iki 1000 kg (1949 m. ir vėliau – iki 1500 kg svorio daiktų), iš tikrųjų retas tiek pasiėmė. Trėmėjai skubindavo, neleisdavo pasiimti vertingesnių ar daug vietos užimančių daiktų: vieni tikėjosi iš jų pasipelnyti, kiti – iš priešiškumo tremiamiesiems ar noro pademonstruoti savo valdžią. Kita vertus, per keletą sovietinės valdžios metų net ir stipresnieji ūkininkai buvo nuskurdinti.

Dauguma 1948 metų Lietuvos tremtinių buvo įdarbinti miško pramonės ūkiuose. Ir vyrams, ir moterims, net vyresniems vaikams teko kirsti medžius, vasarą plukdyti rąstus upėmis, rišti sielius, lydėti sielių karavanus, valyti upes nuo rąstų sangrūdų, tiesti kelius. Nors 1947 m. pabaigoje kortelių sistema Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta, produktai ir toliau buvo normuojami, nes jų trūko. Gyvenimas vis dar priminė žūtbūtinę kovą už išlikimą. Jos baigtis priklausė nuo daugelio dalykų: šeimos narių amžiaus, darbingumo, tremties vietos, nuo to, ką ir kiek suspėta pasiimti iš Lietuvos, būdo savybių, nuo šalia esančiųjų ir Lietuvoje likusių artimųjų paramos, kartais – tiesiog nuo sėkmės. Pokario metais tremiamos šeimos nebebuvo išskiriamos, tačiau ir tuomet Sibiro taigoje ar Užpoliarėje už savo ir vaikų gyvenimus dažnai grūmėsi vienos moterys, nes jų vyrai jau anksčiau buvo suimti, įkalinti ar žuvę. Šeimos, kuriose buvo daugiau vaikų ar dėl senatvės negalinčių dirbti, tiesiog badavo. Dėl sekinančio darbo, sunkių gyvenimo sąlygų, prasto ir menko maisto, ligų per 5 tūkst. 1948 metų tremtinių, iš jų beveik tūkstantis vaikų, mirė tremtyje.

Šiemet sukanka 69-eri metai nuo didžiausio Lietuvos gyventojų trėmimo. Primindami šią liūdną sukaktį, atnaujinome 2013 m. rengtą virtualią parodą: dalį šeimų nuotraukų pakeitėme naujai gautomis, nepublikuotomis, papildėme atsiminimų ir laiškų ištraukomis.

Parodoje panaudota Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, Lietuvos centriniame valstybės ir Lietuvos ypatingajame archyvuose, privačių asmenų archyvuose saugoma medžiaga. Statistiniai duomenys paimti iš leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas“, t. III: 1948 m., Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007–2009.

 
 
 

1948 m. gegužės 22-ąją, šeštadienį, karinės-operatyvinės grupės į gyventojų butus miestuose ėmė belstis vidurnaktį, į sodybas kaimuose – 4 valandą ryto. Daiktams susikrauti buvo skiriamos viena dvi valandos. Trėmėjai, kaip ir per ankstesnes akcijas, skubindavo, kai kurie neleisdavo krautis daug vietos užimančių daiktų; retas kuris išgąsdintiems, sutrikusiems žmonėms duodavo praktiškų patarimų. Nors Lietuvos žmonės jau turėjo nemenką trėmimų patirtį, ne kiekvienas galėjo ramiai ir apgalvotai rengtis prievartinei kelionei, kurios maršrutas ir ištrėmimo terminas nebuvo žinomi.

Tremtiniai į vagonus buvo įsodinami 44 geležinkelio stotyse, vėliau vežami į didesnes – ešelonų formavimo stotis. Paskutiniai sąstatai išvyko gegužės 24-ąją. Viename ešelone buvo vežama apytikriai po 1000–1600 žmonių: dviašiuose vagonuose (pagal instrukcijas) – po 28–30, keturašiuose – po 56–60 žmonių. Tačiau šių normų ne visada būdavo laikomasi. Kelionėje nepritaikytuose tvankiuose vagonuose be medikų pagalbos, antisanitarinėmis, žmogiškąjį orumą žeminančiomis sąlygomis tremtiniai praleisdavo keletą savaičių. Kūdikiai (28 gimė kelionėje) ir senyvo amžiaus žmonės neištverdavo ilgos ir alinančios kelionės. Kiekviename ešelone vidutiniškai mirdavo po 1–5 žmones, jų kūnai buvo tiesiog paliekami pakelės stotelėse. Artimieji niekada nesužinodavo, kur jie būdavo užkasami.

Paskyrimo punkto nepasiekė ir dalis ešelono, išvykusio iš Viduklės geležinkelio stoties, tremtinių: oficialiais duomenimis, 1948 m. birželio 1 d. 19 žmonių žuvo, 35 buvo sužeisti prie Jumatovo geležinkelio stoties ešelonui susidūrus su kitu traukiniu. Sužeistieji, kurių, liudininkų teigimu, buvo kur kas daugiau, nei skelbta, buvo išvežti gydyti į ligonines, tačiau kai kurių artimieji grįžtant taip ir nesulaukė.

Numatytose geležinkelio stotyse išlaipinti tremtiniai į nuolatines apgyvendinimo vietas buvo gabenami baržomis, sunkvežimiais, traktorių tempiamomis priekabomis, kartais ir pėsčiomis. Laukiant transporto, tremtiniams neretai atvirame lauke tekdavo praleisti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.

 
 
 

Daugiau kaip pusė 1948 m. gegužę iš Lietuvos ištremtų žmonių buvo išskirstyti po Krasnojarsko kraštą – Centriniame ir Rytų Sibire esančią Rusijos teritoriją, besitęsiančią nuo Arkties vandenyno beveik iki Mongolijos sienos. Apie 4 tūkst. žmonių – daugiausia ūkininkai iš buvusių Ukmergės, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Jurbarko, Raseinių apskričių, buvo atvežti į Igarką, už poliarinio rato. Tremtiniai buvo sausakimšai sugrūsti barakuose, mokyklose, bendrabučiuose. Vienoje patalpoje, kurioje buvo miegama, ilsimasi, verdamas valgis, džiovinami šlapi darbo rūbai, gyveno 4–9 šeimos. Vėliau lietuviai buvo perkelti į atskirus namelius (kas išgalėjo, statėsi nuosavus) kompaktiškoje teritorijoje, kuriai prigijo „lietuvių miestelio“ vardas (rus. litovskij gorodok). Tremtiniai buvo įdarbinti Igarkos miško pramonės kombinato lentpjūvėse, rąstų ir lentų sandėliuose, stalių dirbtuvėse, statybose, garažuose, fermose, arklidėje, pagalbiniame ūkyje. Žmonės badavo, kentė šaltį ir pūgas, neįprastą poliarinių dienų ir naktų kaitą. Neištvėrę atšiaurių gamtos sąlygų ir nepriteklių apie 15 proc. tremtinių, daugiausia 1948–1949 metais, Igarkoje mirė. Ypač daug mirė vaikų.

Kiti į Krasnojarsko kraštą atvežti lietuviai buvo apgyvendinti piečiau esančiuose krašto rajonuose. Daugiausia jų apgyvendinta Manos (3402 asmenys), Nižnij Ingašo (2723), Partizanskojės (1410) ir Sovetskio (1245), Jeniseisko (1243), Kazačinskojės (1167), Taštypo (1310) rajonuose. Darbams jie buvo išskirstyti po Manos upės baseino miško pramonės ūkius (Badžėjaus, Kolbinskio, Unguto (Manos r.), Partizanskojės, Sovetsko, Manos miško plukdymo kontorą), po 300 šeimų įdarbinta Lebiažės, Zavodovkos, Kliučių ir Ilanskio miško chemijos ūkiuose (Nižnij Ingašo ir Ilanskio r.), 800 šeimų – Chakasijos autonominės srities (tuo metu įėjo į Krasnojarsko kraštą) miško pramonės ūkiuose.

Iš 1948 metais į Krasnojarsko kraštą ištremtų 22 225 žmonių 3083 mirė, 268 gelbėjosi bėgdami, iš jų 117 buvo vėl suimti.

 
 
 

Irkutsko sritis plyti Rytų Sibiro pietuose, Angaros, Lenos ir Žemutinės Tunguskos upių baseinuose. Į šį iškasenų turtingą, tačiau civilizacijos menkai paliestą kraštą po Antrojo pasaulinio karo pradėti vežti lietuviai politiniai kaliniai, 1948–1951 metais – ir tremtiniai.

1948 m. birželio 6–10 d. į Irkutsko sritį devyniais ešelonais iš Lietuvos atgabenta per 11,5 tūkst. žmonių, daugiausia iš Vakarų Lietuvos, – dabartinių Mažeikių, Šiaulių, Radviliškio, Tauragės, Šilalės, Akmenės, Kelmės, Kretingos, Šilutės, Raseinių rajonų, taip pat Kauno, Prienų, Biržų, Anykščių, Kupiškio, Alytaus, Varėnos, Švenčionių, Utenos ir kai kurių kitų Lietuvos rajonų. Tremtiniai apgyvendinti pietvakariniuose Irkutsko srities rajonuose: Taišeto rajone įkurdinta 3318 asmenų, Irkutsko – 2208, Zimos – 2128, Usolės – 1326. Po 300–800 asmenis apgyvendinta Golumetės, Čeremchovo, Alzamajaus, Nižneudinsko, Zalarių rajonuose.

Vienu ešelonu atvežti kraštiečiai pakliūdavo į vieną ar gretimus rajonus. Tauragiškių daugiausia apgyvendinta Zimos rajone, alytiškių – Alzamajaus ir Čeremchovo rajonuose, biržiečių – Golumetės rajone, Usolės rajone daugiausia įkurdinti Kauno ir Prienų rajonų gyventojai.

Tremtiniai, kaip pripažino patys represinių struktūrų vadovai, buvo apgyvendinti visiškai nepritaikytose patalpose – barakuose, vasaros tipo daržinėse, palapinėse, klubuose ir mokyklose. Kai kurie ūkiai net tokių patalpų neturėjo, todėl teko keisti ankstesnį tremtinių paskirstymo ir įdarbinimo planą: du ešelonus tremtinių išlaipinti ne Kanske, kaip buvo suplanuota, bet Taišeto ir Zimos stotyse. Maisto tiekimas, kaip pripažino MVD Irkutsko srities valdybos viršininkas ir į sritį atsiųstas SSRS MVD atstovas, buvo visiškai nepatenkinami.

Lietuviai buvo įdarbinti Zulumajaus, Voznesenkos, Talcų, Bolšaja Rečkos, Zimos ir kituose miško pramonės ūkiuose, po kelis šimtus pakliuvo į tresto „Kirovugol“ anglies kasyklas bei į Usolės druskos kasyklą.

Irkutsko srityje mirė 1548 didžiojo trėmimo metais išvežti žmonės.

 
 
 

Į kalnuotąją Buriatiją Rytų Sibiro pietuose, prie Mongolijos sienos, per 1948 m. gegužės trėmimą iš Lietuvos trimis ešelonais atvežta per 4 tūkst. žmonių. Daugiausia iš Panevėžio (1037 žmonės), Plungės (961), Pasvalio (590), Šiaulių (457), kiek mažiau iš Telšių (150), po keliasdešimt ar po keletą žmonių iš kitų rajonų. Tremtiniai buvo išlaipinami Transsibiro geležinkelio stotelėse – Ilkoje, Onochojuje, Čelutajuje, po to išvežiojami po Buriatijos teritoriją. Dauguma Lietuvos tremtinių (iš tų, kurių pavardės žinomos) – 3588 žmonės, išskirstyti po Zaigrajevo rajono ūkius, gerokai mažiau (351) – Chorinsko, keliasdešimt šeimų apgyvendinta Ulan Udės ir kituose rajonuose. Iš pradžių apgyvendino buvusiuose karo belaisvių lageriuose, žeminėse ar pas vietos žmones. Vėliau tremtiniai statėsi barakus kirtavietėse, į kurias buvo atkelti dirbti. Iškirtus mišką, su visais barakais buvo išgabenami į naują vietą. Kirtėjams išsikėlus, tokios gyvenvietės sunykdavo.

Apytikriais skaičiavimais (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Vardynų skyriaus duomenys), iš 1948 m. gegužę į Buriatijos-Mongolijos ASSR ištremtų Lietuvos gyventojų 48 proc. įdarbinti miško pramonėje, 24 proc. – žemės ūkio, 11 proc. – kalnakasybos (anglių, aukso, vario, žėručio, druskos ir kitose šachtose ir kasyklose), 7 proc. – kitose pramonės įmonėse, 4 proc. – statybose, 3 proc. – įstaigose (mokyklose, ligoninėse, parduotuvėse ir t. t.), po 1 proc. – transporto, žvejybos ir kitokio pobūdžio įmonėse.

Iš 4067 į Buriatiją 1948 metais atvežtų Lietuvos gyventojų 566 žmonės mirė tremtyje.

Iš Leokadijos Gžimailaitės 1948 m. birželio 15 d. atvirlaiškio Zofijai Aleksandravičiūtei
Jadvyga Dirvanskienė, Nuojauta pasitvirtino, „Ešelonų sesės“
Iš Teodoros Gedminienės 1949 m. gruodžio 6 d. laiško dukrai Onai
š Jeronimo Jasevičiaus 1948 m. spalio 19 d. laiško dukroms
Iš Juzės Gruzdytės-Voldemarienės prisiminimų