Pirmoje ciklo paskaitoje – dvi temos: iki šiol netyrinėto Kupiškio piliakalnio archeologinių tyrimų ir sėlių genties aprangos rekonstrukcijos pristatymas.

Archeologė Andra Simniškytė-Strimaitienė papasakos apie metus laiko trukusius Sėlos žemėje stūksančio Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnio archeologinius tyrimus. Jie atlikti dviem etapais: pirmiausia vyko geoarcheologiniai ir geofizikiniai žvalgymai, vėliau – archeologiniai tyrimai.

Kasinėjimų metu aptikta įvairių laikotarpių archeologinės medžiagos nuo I tūkst. pr. Kr. 2 ketvirčio iki XVI–XVII amžiaus. A. Simniškytės-Strimaitienės teigimu, tyrimų rezultatai papildė ir pakoregavo suformuotas prielaidas dėl piliakalnio raidos ir vaidmens Sėlos krašto apgyvendinimui priešistoriniu laikotarpiu.

Logiškai pagrindžiama meninė rekonstrukcija

Antrąjį vakaro pranešimą skaitys dr. Daiva Steponavičienė. Archeologė pristatys rekonstruotą vėlyvojo geležies amžiaus sėlių genties aprangą. Atkurti septynis moterų ir penkis vyrų apdarus, pasak D. Steponavičienės, truko pusantrų metų, visa dvylikos apdarų ir papuošalų rekonstrukcija – rankų darbas.

Paklausta, kokiu mastu sėlių aprangos rekonstrukcija galėtų atitikti tikrovę, archeologė pripažįsta, kad tai – meninė rekonstrukcija, tačiau ji logiškai pagrindžiama ir paaiškinama.

„Atliekant šį darbą svarbu neprasilenkti su laikotarpiu, atkreipti dėmesį į teritoriją, kurioje toji apranga buvo nešiojama. Tyrinėjau tai, ką archeologams pavyko rasti kapavietėse sėlių gyventoje teritorijoje: Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Panevėžio, Zarasų apylinkėse, rekonstravau ir Latvijos kapavietėse rastas aprangos detales“, – pasakoja D. Steponavičienė.

D. Steponavičienė daugiau kaip dvidešimt metų rekonstruoja įvairių Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių aprangą. Ji yra atkūrusi I–XIII amžių lietuvių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, jotvingių, aukštaičių genčių apdarus, viduramžių ir Renesanso laikotarpio LDK kostiumus.

Pasak archeologės, atkurtą aprangą galima panaudoti įvairiai: kaip sceninį rūbą, renginių vedėjams pasipuošti, pristatyti istorijos ir karybos festivaliuose. D. Steponavičienė viliasi, kad politikai ir diplomatai taip pat atkreips dėmesį į šias rekonstrukcijas, naudingas reprezentuojant mūsų šalį užsienyje.

Vasario 27 d. pranešimus skaitys dr. Agnė Čivilytė („Medžiagų perdirbimo archeologija: nuo daiktų gamybos iki antrinio panaudojimo“) ir dr. Rasa Banytė-Rowell („Tado Daugirdo archeologiniai dienoraščiai kaip laikmečio ir profesionalumo liudytojai“).Medžiagų perdirbimas yra viena seniausių žmogaus elgesio formų; išmokęs pasigaminti sau reikalingus daiktus, žmogus netrukus suprato galįs prailginti jų naudojimo laiką, juos vienaip ar kitaip perdirbdamas į naujus. Senovės žmogus bet kuriame pasaulio krašte elgėsi panašiai, pavyzdžiui, nulūžus kauliniam ar titnaginiam strėlės antgaliui, jį vėl pagaląsdavo ir pritaikydavo tolesniam naudojimui. Archeologė dr. Agnė Čivilytė bandys atsakyti į klausimus, kodėl pirmykščiai žmonės daiktų neišmesdavo, o stengdavosi juos perdirbti. Ar jie tai darė taupumo sumetimais, ar buvo ir kitų priežasčių? Paskaitoje taip pat bus pristatyti įvairūs archeologijos moksle taikomi metodai, parodantys, kad daiktai buvo perdirbti arba pagaminti iš antrinių žaliavų.

Dr. Rasa Banytė-Rowell pristatys dar mažai tyrinėtus dailininko ir archeologo Tado Daugirdo (1852–1919) dienoraščius. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi du šio Lietuvos archeologijos pirmeivio dienoraščiai – tai ne tik liudijimas apie to laikmečio žmogų, bet ir apie kruopščiai jo atliktus archeologinius tyrimus. Mokslininkė tikina, kad T. Daugirdas buvo „žmogus orkestras“, tad klausantis pranešimo tikrai bus dėl ko nustebti.

Pirmąjį šio vakaro pranešimą skaitys Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas. Pasak pranešėjo, 2018 metų archeologiniai tyrimai Bedugnės kaime prie Senųjų Trakų (Trakų r.) atvertė naują ankstyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos puslapį.

Bedugnės kapinynas – išskirtinis, didelę mokslinę ir kultūrinę vertę turintis ikikrikščioniškojo Lietuvos valstybės laikotarpio laidojimo paminklas. Jį tyrinėdami archeologai aptiko sudegintų mirusiųjų palaikų ir daugiau nei 300 XIV amžiaus degintinių kapų įkapių: kario ginkluotės elementų, šarvų detalių, puošnių žirgo kamanų apkalų, svarstyklių svarelių ir daug kitų radinių. Pasak vakaro pranešėjo dr. G. Petrausko, Bedugnės kapinyno kapuose aptikti ginkluotės, šarvuotės, raitelio ir žirgo ekipuotės radiniai leidžia šią vietą laikyti aukšto socialinio statuso atstovų – karių raitelių – laidojimo vieta, o nedidelis atstumas iki Senųjų Trakų atkreipia dėmesį į kapinyno ir piliavietės sąsajas.

Antrąjį vakaro pranešimą skaitys archeologas Justinas Račas. Vienerius metus J. Račas tyrinėjo Zapyškio bažnyčią ir jos aplinką.

Archeologo teigimu, Zapyškio bažnyčia yra viena iš pirmųjų bažnyčių Lietuvos teritorijoje. Jos statybas fundavo Sapiegų šeima. Tyrinėjimų metu aptikti radiniai datuojami XVI–XVIII amžiumi. Labiausiai archeologų grupę nustebino tai, kad šioje vietoje rasta palyginti daug monetų – daugiau nei 1500. J. Račas pasakoja, kad buvo tirta ne tik bažnyčia, bet ir miesto kultūrinis sluoksnis, kuriame daugiausia rasta keramikos, koklių dalių.

Pasakojama, kad pirmąją Zapyškio bažnyčią pastatė Vytautas Didysis. Ar tai tiesa, pranešėjas atsakys vakaro metu.

Dr. Povilas Blaževičius, dr. Giedrė Piličiauskienė
„Vilniaus šunys zooarcheologinių ir istorinių tyrimų duomenimis“

Doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė, dr. Giedrė Piličiauskienė, dr. Justina Kozakaitė, Rūta Brindzaitė
„Vilniaus universiteto osteologinė kolekcija: istorinis palikimas ar reprezentatyvi bioarcheologinių tyrimų medžiaga?“