„Vilniaus Didžioji sinagoga nebuvo tik vienas pastatas. Tai visas kompleksas, kurį sudarė Didžioji sinagoga, kelios mažesnės sinagogos, pirčių pastatas, biblioteka, net mažas kalėjimas“, – teigia archeologas Justinas Račas, ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatysiantis naujausius atradimus, užfiksuotus tiriant teritoriją, kur stovėjo Vilniaus Didžioji sinagoga.

Ypatingos reikšmės statinys

Šią vasarą, dirbant kartu su tarptautine archeologų komanda, buvusioje Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje J. Račui pavyko aptikti nemažai radinių.

„Karo metais sinagoga buvo sudeginta vokiečių, po to keturiolikai metų ji buvo palikta likimo valiai. Dar vėliau visi aplinkiniai pastatai buvo sulyginti su žeme ir galiausiai jos vietoje buvo pastatytas vaikų darželis. Ankstesnių archeologinių tyrimų metu buvo tyrinėta erdvė, esanti po žeme šalia darželio pastato. O šią vasarą atlikome archeologinius tyrimus po pačiu vaikų darželiu. Apsidžiaugėme aptikę išlikusius bimos (centrinės pakylos, nuo kurios skaitoma Tora) fragmentus ir sinagogos grindis. Taip pat radome grindinio tarp sinagogos ir pirčių komplekso dalį. Per beveik mėnesį trukusius archeologinius tyrinėjimus baigėme tirti pirčių komplekse esančią mikvą – baseiną, skirtą ritualiniam apsiplovimui“, – pasakoja archeologas.

J. Račo teigimu, Vilniaus Didžioji sinagoga žydų gyvenime buvo išskirtinė visą jos gyvavimo laiką, tai buvo edukacijos, švietimo centras, tikinčiųjų susibūrimo vieta. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Didžioji sinagoga dydžiu ir puošnumu pranoko visus Abiejų Tautų Respublikoje pastatytus žydų maldos namus. Minima ir tai, kad į sinagogą galėjo tilpti nuo 3000 iki 5000 žmonių, tačiau J. Račas po atliktų archeologinių tyrimų atskleidžia kitus skaičius: „Didžioji sinagoga buvo vienaaukštė, joje buvo bendra didžiulė erdvė, tačiau iš išorės ji atrodė tarsi trijų ar keturių aukštų pastatas, galėjęs sutalpinti nuo 500 iki 600 žmonių. Į šią sinagogą iš skirtingų šalių traukė daugybė tikinčiųjų, visi joje jautėsi saugūs ir laukiami, nepaisant socialinio statuso“, – detales atskleidė archeologas.

Vilniaus Didžioji sinagoga ir jos teritorija per pastaruosius metus kasinėta keletą kartų: 2011, 2015–2017 m. ir 2018-ųjų vasarą. Naujausius archeologinių tyrimų duomenis lapkričio 15 d. archeologas J. Račas pristatys Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Šiame ketvirtadienio kultūros istorijos vakare tą pačią teritoriją – dvarelį Žygimantų g. 12 ir aplinką šalia šio pastato – pristatys du skirtingų sričių specialistai – archeologas Robertas Žukovskis ir architektūrologė, Vilniaus urbanistinės raidos tyrinėtoja Jūratė Markevičienė.

Archeologas Robertas Žukovskis pristatys dvarelio Žygimantų g. 12A detaliuosius archeologinius tyrimus. Tyrimų metu buvo atkastos trijų 2017 m. nugriautų pastatų pamatinės dalys, iškuopti griuvenomis ir buitinėmis šiukšlėmis užversti rūsiai. Pastatų pamatai datuotini XIX a. II puse–XX a. pradžia. Sklypo teritorijoje aptikta XVII–XIX a. archeologinių radinių: buitinės keramikos, plokštinių koklių, metalinių dirbinių fragmentai, monetos.

Šiaurinėje sklypo dalyje atkasti akmenų grindinio fragmentai. Virš jų rasta XVII–XIX a. radinių. Tikėtina, jog iš smulkių akmenų suplūktas grindinys yra rytų–vakarų kryptimi, nuo Žemutinės pilies Žaliojo tilto link XVII ar XVIII a. nutiesto kelio liekanos.

Pranešėjas sudarys galimybę apžiūrėti ir pačiupinėti keramikos ir koklių radinius.

Architektūrologė Jūratė Markevičienė ketvirtadienio kultūros istorijos vakare plačiau papasakos apie vietovę, kurioje įsikūręs šis dvarelis, atskleis, kuo ji reikšminga ir išskirtinė senojo Vilniaus kontekste, pristatys Vilniaus priemiesčių dvarelių tradicijas.

Architektė Violeta Bruzgelevičiūtė skaitys paskaitą „Ligoninės prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios istorijos vingiais“. O apie tai, kas pastaruoju metu vyksta šioje teritorijoje, plačiau papasakos visuomenininkė Rasa Kalinauskaitė.

Kultūros paveldo centro Urbanizuotų vietovių poskyrio vedėja architektė V. Bruzgelevičiūtė pateiks trumpą Lukiškių priemiesčio istorijos apžvalgą nuo XVI a. iki XIX a. pradžios, aptars viešos Šv. Jokūbo ligoninės įsteigimą ir raidą, atskleis ligoninės ir dominikonų vienuolyno sąsajas nuo XVIII a. iki XXI a. pradžios. Architektė kalbės apie ligoninės svarbą gyventojams, medicinos mokslui, pristatys žymiausius gydytojus, dirbusius Šv. Jokūbo ligoninėje.

Antroje vakaro dalyje pasisakys Lietuvos Respublikos Seimo nario Naglio Puteikio padėjėja-sekretorė ir asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė Rasa Kalinauskaitė, kuriai verslininkai buvo iškėlę 50 000 eurų ieškinį dėl kritiškos nuomonės apie dabartinę paveldo apsaugos sistemą ir projektą, planuotą įgyvendinti prie Lukiškių dominikonų ansamblio su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, bet vėliau patys to ieškinio atsisakė.

R. Kalinauskaitė pasidalins mintimis apie tai, kokius klausimus kelia ši istorija. Ko iš jos galime pasimokyti? Ką ji sako apie mus visus – visuomenininkus, verslininkus, atsakingus valstybės ir savivaldos institucijų tarnautojus? Kodėl Vilnių tenka ginti nuo savęs pačių? Kokios yra urbanistinio karo priežastys? Ką daryti, kad išsaugotume miesto unikalumą? Ar tai įmanoma, jei kalbėsimės tik su bendraminčiais? Kokios sąlygos būtinos, kad miesto ateitį kurtų skirtingai mąstančių žmonių pokalbis, o ne iš jėgos pozicijų nulemtų valdžia ir pinigai? Ko norėtume palinkėti Lukiškių dominikonų ansambliui jo 400 metų sukakčiai, kurios nemažai iš mūsų dar galime sulaukti, jei skaičiuotume nuo 1642 m., kai Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius skyrė lėšų bažnyčios ir vienuolyno statybai Lukiškių kapinėse?

Architektūrologė Jūratė Markevičienė skaitys paskaitą apie Misionierių vienuolyną ant Išganytojo kalvos Vilniuje. Architektūrologė pristatys unikalaus ansamblio istoriją, misionierių ir Gailestingųjų seserų (šaričių) veiklą ir likimą.Anot J. Markevičienės, Misionierių pastatų ansamblio kompozicija iki šiol priminė skrendantį paukštį: centrinėje ašyje išlaki dominantė bažnyčia bei už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų skleidžiasi du ilgi žemi sparnai (vienaukščiai fligeliai prie Subačiaus gatvės ir sodai), palaikantys tarsi skrydžiui kylančią bažnyčią su bene liekniausiais Europoje baroko bokštais.

Tačiau šiandien šis unikalusis ansamblis panėšėja į paukštį nukirstu sparnu – vienoje pusėje, sodų vietoje, statomi penki daugiabučiai keliaaukščiai gyvenamieji namai.

Paskaitoje bus kalbama apie šio barokinio ansamblio meninę vertę Vilniaus istoriniam kraštovaizdžiui. Taip pat klausytojai susipažins su nepagrįstai nutylima arba klaidingai aiškinama misionierių ir šaričių istorija Vilniuje.

Menkai nušviesta misionierių ir šaričių veikla

Misionierių ansamblis neatsiejamas nuo jį kūrusios misionierių vienuolijos, ypač nusipelniusios Vilniaus menui, dvasingumui ir kultūrai. Misionieriai garsėjo švietimu, jų vienuolyne veikė kunigų seminarija ir viena didžiausių bibliotekų iš visų Vilniaus vienuolynų.

Tačiau svarbiausia misionierių veiklos sritis buvo steigti ir valdyti ligonines, kuriomis rūpinosi moteriškoji Šv. Vincento kongregacija – šaritės, garsėjusios savo slauga. Vilniuje jos turėjo ketverius namus-ligonines, tarp jų Savičiaus, Vaikelio Jėzaus prie misionierių vienuolyno, Šv. Pilypo ir Jokūbo buvusiame dominikonų vienuolyne.

Bendros misionierių ir šaričių tarnystės paskirtis – rūpintis vargstančiais, priglobti ir šviesti. Vienuolijos kūrė didelius kompleksus, ištisus miestelius, teikiančius prieglobstį visiems skurstantiems, neįgaliems, pamestiems.

Ši misionierių ir šaričių bendrystė, labdaringa ir švietėjiška veikla, gyvenimo tradicijos Vilniuje, pasak J. Markevičienės, menkai nušviestos.

Kaip susiklostė šaričių likimas po 1831–1832 ir 1863–1864 metų sukilimų? Kas nutiko su misionieriais? Kokios negandos užklupo sovietmečiu? Paskaitoje architektūrologė J. Markevičienė kalbės apie unikalios istorinės atminties saugojimą, apie tikruosius istorinius faktus ir apie tai, kaip svarbu, saugant paveldą, nemanipuliuoti istorija ir remtis išsamiais moksliniais tyrimais, kurie vieninteliai gali atskleisti mums tikrąsias Vilniaus gyvenimo istorijas.

„Įtampos tikrai buvo. Dirbome ir kai lijo, ir kai snigo, ir kai gruntas čiuožė. Dirbom tikrai ekstremaliomis sąlygomis. Kartais tyrimus tekdavo stabdyti dėl saugos reikalavimų“, – pasakoja archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė, ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje skaitysianti paskaitą apie Gedimino kalno šlaituose vykdytus archeologinius tyrimus.Kol viena archeologų grupė kasinėjo Gedimino kalno aikštelę, kurioje buvo rasti 1863 metų sukilimo dalyvių palaikai, kita tyrinėjo kalno šlaitus. Tyrimai užtruko daugiau nei metus ir nebuvo lengvi, prisipažįsta archeologė D. Baltramiejūnaitė.

„Gedimino kalno šlaitai labai statūs. Bendravome su laipiotojais, jie pamokė, kaip tinkamai ir saugiai naudotis virvėmis. Kiekvienas archeologinis objektas turi savitą tyrimų specifiką, o ši tikrai buvo išskirtinė. Pavyzdžiui, gyvenvietę ar kapinyną tyrinėtume visai kitaip. O čia – nestabilūs šlaitai, kuriuose gali susidaryti nuošliaužos. Įtampos tikrai buvo“, – įspūdžiais dalijosi archeologė.

Tyrimus vykdė dviem etapais

Gedimino kalnas yra kultūros paveldo objektas, todėl vykdant darbus, kurių metu yra kasama žemė, turi dalyvauti ir archeologai.

„Tyrimų eigą diktavo nuošliaužos. Susidarius naujai nuošliaužai ar jai jau nuslinkus, turėdavome būti toje vietoje dar prieš pasirodant darbininkams arba kartu su jais. Juk iš tikrųjų nežinome, kas glūdi po žeme. Paviršiuje atrodo, kad nieko nėra išlikę, bet gal ten slypi kultūrinių sluoksnių likučiai, mūrai ar kiti archeologijai vertingi objektai, radiniai. Juk ne visi Vilniaus miesto planai, ne visi rašytiniai šaltiniai rodo, kas skirtingais amžiais galėjo būti ant Gedimino kalno. Archeologams buvo privalu prižiūrėti, kad nebūtų pažeista kas nors vertingo“, – pasakoja D. Baltramiejūnaitė.

Archeologiniai tyrimai Gedimino kalno aikštelėje vyko dviem etapais: vieni buvo vykdomi šlaituose, o kiti – specialioje grunto saugojimo aikštelėje, į kurią vežė nuošliaužų gruntą. „Aikštelėje gruntą sijojome, tikrinome metalo ieškikliu. Pirminiais duomenimis, pertikrinome apie 6 tūkst. kubinių metrų grunto“, – skaičius pateikia archeologė.

Radinių įvairovė

Po metus trukusių tyrimų dabar D. Baltramiejūnaitė gali pasakyti, kad ne visi kalno šlaitai buvo turtingi radinių. Kai kurie šlaitai pažeisti laiko ir nepalankių gamtos sąlygų, kiti – nuošliaužų.

„Tyrinėdami pastebėjome, kad kai kurie šlaitai stipriai pažeisti nuolatinės erozijos, – toks yra pietrytinis šlaitas, geologiniai paviršiai čia – visai negiliai, pietiniame šlaite esančioje įgriuvoje greičiausiai susikaupę pietinio bokšto griuvenų sluoksniai. Daugiausia radinių pateikė šiaurės vakarų šlaitas, ten aptikome ilgos Gedimino kalno istorijos pėdsakų. Apskritai visi archeologiniai radiniai labai pasiskirstę laike ir datuojami nuo V iki XX amžiaus“, – pasakojo archeologė.

Tarp ankstyviausių radinių – klajoklių genčių strėlių trisparniai antgaliai; archeologams pavyko rasti ir viduramžius bei kovas su kryžiuočiais menančių radinių: lanko ir arbaleto strėlių antgalių, sviedinių. Bene didžiausią visų radinių dalį sudaro gilzės, šoviniai, šovinių degikliai, kulkos. Kaip unikalų radinį archeologė įvardija XIII amžiaus pradžia datuojamą centrinėje Prancūzijoje buvusiose Limožo dirbtuvėse pagamintą relikvijoriaus apkalą.

Šlaituose rado ir mūrų fragmentų, ir žmonių kapaviečių

„Šlaituose radome ir skirtingo laikotarpio žmonių palaidojimų. Pagrindinė rastų kapų dalis siejama su XVII amžiaus viduriu, kuomet vyko karai su Maskva. Antropologai nustatė, kad tai 20–40 metų vyrai. Iš tų kapų, kurie išliko nepažeisti, matyti, kad žmonės palaidoti tvarkingai, tačiau be įkapių. Tik prie kelių iš jų rastos karstų vinys. Prie vieno rasta moneta. Vis dėlto prie palaikų aptikti radiniai nebūtinai su jais susiję, dėl nuošliaužų kai kas galėjo ir susimaišyti. Radome ir vieną vaiko kapą, greičiausiai jis buvo laidotas sėdom. Dar neišsiaiškinome, kokiam laikotarpiui priskirti šiuos palaikus“, – įsimintiniausius atradimus apibūdino archeologė.

D. Baltramiejūnaitė išskiria ir kitą radinių grupę – mūrų liekanas. Vieni iš jų – pietrytiniame šlaite – galėtų būti Algirdo laikų (XIV amžius), o kiti – šiauriniame šlaite – Vytauto laikų (XV amžius).

Archeologės teigimu, Gedimino kalno raida yra labai ilga ir sudėtinga, apima laikotarpius tarp I tūkstantmečio prieš Kristų iki pat šių dienų, ir turimi šaltiniai dar neatskleidžia visų istorinių periodų. Pavyzdžiui, negalima tvirtai teigti, kad kalnas buvo naudojamas VIII–XII amžiuje, taip pat nėra galutinai aišku, kada statyti ir kaip atrodė pirmieji kalno mūrai. Tyrinėti dar tikrai yra ką.

Sausio 24 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje istorikė habil. dr. Aldona Prašmantaitė skaitys paskaitą apie vieną itin retą muziejuje saugomą ir lankytojams rodomą eksponatą – 1862 metų plakatą su perlaužtu kryžiumi.

Istorikė pasakoja, kad Žemaitijoje, Šiaulių–Raseinių apylinkėse, 1862 metų pavasarį vienur kitur pasirodę spalvoti, ranka piešti plakatai su perlaužto kryžiaus piešiniu ir spausdintomis raidėmis išrašytu lietuvišku tekstu, kviečiančiu ginti katalikų tikėjimą nuo „maskolių“, sukėlė nemenką sumaištį visoje Vilniaus generalgubernatoriui pavaldžioje teritorijoje ir tapo galvos skausmu Rusijos imperijos pareigūnams nuo apskrities policijos viršininko iki vidaus reikalų ministro.

„Plakatai Žemaitijoje platinti priklijuojant juos prie bažnyčios pagrindinių durų ar sienų iš lauko pusės prieš prasidedant pamaldoms, matyt, viliantis, kad juos pastebės kuo daugiau žmonių. Plakatų platinimo akcija truko penketą mėnesių – nuo 1862 metų kovo pradžios iki liepos antrosios pusės. Dabartiniame tyrimo etape turimomis žiniomis, ant 10 bažnyčių sienų ar durų buvo išklijuota 11 plakatų“, – teigia A. Prašmantaitė.

Rusijos imperijos valdžia žemaitiškus plakatus vertino kaip antivyriausybinės veiklos apraišką. Patys plakatai tapo daiktiniu nusikalstamos veikos įrodymu. Plakatus vietos žandarai nuimdavo iš karto, kai tik juos patys pastebėdavo arba gaudavo žinią apie jų pasirodymą. Apie įvykdytą nusikaltimą nedelsiant būdavo informuojamas Kauno gubernatorius. Pastarasis savo ruožtu pranešdavo aukštesnėms imperijos instancijoms.

A. Prašmantaitė pasakoja, kad Kauno gubernatoriaus ir Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu plakatai buvo kopijuojami (kryžiaus atvaizdai litografuoti, lietuviški tekstai versti į rusų kalbą) ir medžiaga siunčiama į Sankt Peterburgą aukščiausiajai valdžiai su lydraščiu, paprastai turinčiu grifą „slaptai“.

Nuo pat pradžių dėtos pastangos išaiškinti plakatus piešusius ir juos platinusius asmenis. Taip susikaupė nemažai dokumentų, dabar teikiančių duomenų gilesniam 1863 metų sukilimo istorijos pažinimui. Istorikė paradoksu vadina tai, kad imperijos pareigūnų plakatams suteiktas daiktinio nusikalstamos veikos įkalčio statusas prisidėjo prie to, jog dalis jų išliko iki mūsų dienų. Vienas iš tokių 1862 metais Žemaitijoje platintų plakatų yra Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis plakatas atsirado? Kas buvo jo autorius ar autoriai? Kada ir kas pasirūpino jį išsaugoti? Kada šis plakatas, nūnai tyrėjų siejamas su lietuviško plakato ištakomis, tapo eksponatu? Remdamasi istoriografija ir pirminiais šaltiniais istorikė A. Prašmantaitė pristatys istorinį tyrimą, virtusį tikru detektyvu.

Pranešėjas pristatys, kiek geologinių tyrimų iki šiol yra atlikta, vertins, ar jų pakanka, apžvelgs Gedimino kalne darytų geologinių gręžinių duomenis. Paskaitoje bus kalbama apie požeminio vandens įtaką nuošliaužų formavimuisi, keliamas klausimas: kas šlaituose susidaro – nuošliaužos ar nuoslankos, pateikta žinių apie rytiniame šlaite trykštantį šaltinėlį. Klausytojai išgirs, kokie darbai atlikti siekiant suvaldyti 2016–2017 metais susidariusią ekstremaliąją padėtį, kaip dabar stebimi kalno šlaitų ir statinių judesiai. Vakaro metu bus galima pamatyti giluminės kalno sandaros pavyzdžių.

Interviu su pranešėju galima skaityti adresu: spausti čia (nuoroda)

Vasario 14 d. archeologas Ignas Sadauskas skaitys paskaitą apie archeologinius tyrimus, atliktus vietovėje, kur kadaise Vilniuje stovėjo Radvilų rūmai.

Archeologai teritoriją tarp Radvilų, Tilto ir Žygimantų gatvių tyrinėjo beveik metus, nuo 2017 metų gegužės iki 2018 metų balandžio. Didelės apimties detaliesiems archeologiniams tyrimams vadovavęs Ignas Sadauskas teigia, kad buvo siekta tiksliai lokalizuoti Radvilų rezidencijos ir rūmų statinių liekanų vietas.

Archeologų komanda tyrinėtoje vietoje aptiko daug archeologinių radinių, datuojamų nuo XV iki XX amžiaus: buitinės keramikos šukių, įvairių koklių fragmentų, dekoro detalių, įvairių metalinių dirbinių, artilerijos sviedinių, stalo įrankių, sagų, molinių pypkių dalių ir monetų. Nemažą dalį šių radinių galima sieti su Radvilų rūmų gyvenimu ir kasdienybe.

Anot Igno Sadausko, bene svarbiausias atradimas – atidengti XVII a. pradžioje Jonušo Radvilos statytų reprezentacinių rūmų pirmo aukšto fragmentai – pamatų, sienų, dviejų krosnių, kolonų apatinės dalys bei plytų grindys. Šie fragmentai atrasti ir tyrinėti pirmą kartą.

Tyrimų metu nustatyta, kad Radvilų rūmų pirmą aukštą sudarė bent 4–5 patalpos. Į šiaurę nuo aptiktų rūmų liekanų atidengti XVII a. pirmos pusės vidinio rezidencijos kiemo akmenų grindinio – kelio fragmentai. Minimos teritorijos centrinėje dalyje rasta iki šiol Vilniaus miesto archeologinėje medžiagoje neužfiksuota kapavietė – aptikti penkių asmenų palaikai. Be Radvilų rezidencijos laikotarpio radinių, taip pat aptikta ir XIX a. pabaigos – XX a. vidurio užstatymo liekanų.

Istoriniai duomenys

Teritorija už Vilnios vagos šalia Neries nuo XV a. pabaigos priklausė Radviloms. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose šis Radvilų dvaras paminėtas XVI a. pradžioje, steigiant Šv. Jurgio karmelitų bažnyčią. Rūmai paminėti vėliau, 1546 metais, kai netoliese Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas sumanė statytis arklides. Rūmų statytojas Vilniaus kaštelionas Jurgis Radvila, vadinamas Herakliu, tuo metu jau buvo miręs, rūmai priklausė jo sūnui Mikalojui Radvilai Rudajam, juose apsistodavusi ir dukra Barbora Radvilaitė. Nuo to laiko dvaras priklausė Biržų-Dubingių kunigaikščių Radvilų giminei.

Kristupo Radvilos Perkūno testamente, surašytame 1599 metais, rūmai apibūdinti jau kaip mūriniai ir apsupti pastatų komplekso. XVII a. pradžioje Vilniaus kaštelionas Jonušas Radvila arba Lietuvos didysis etmonas Kristupas II Radvila perstatė rūmus ir išplėtė aplinkinę teritoriją.

Reprezentacinių rūmų fasadai galėjo būti manierizmo stiliaus, o netoliese stovėjo antri, senesni, kryžminio plano rūmai, arklidės, svirnas, bravoras, kiti ūkiniai pastatai, buvo užveistas didelis itališko tipo sodas su gėlynais apsuptais keturiais tvenkiniais. Radvilų rūmai stipriai nukentėjo 1655 metais per karą su Maskva, bet Boguslavo Radvilos ir jo dukters Liudvikos Karolinos Radvilaitės buvo atstatyti. Matyt, rūmai atrodė gana gerai, nes 1694 m. rugpjūčio 19 d. LDK pakancleris Karolis Stanislovas Radvila juos jėga užgrobė. Šiaurės karo metais rūmai vėl buvo apleisti, o apie 1829 metus parduoti statybinėms medžiagoms ir išardyti. Nuo 1939 iki 2013 metų šioje teritorijoje veikė Raudonojo Kryžiaus ligoninė.