Praslinkus dešimtmečiui, mus vėl nudžiugino Dalios Mataitienės darbų paroda. Ankstesnė ekspozicija, išsiskleidusi 2007 m. liepos 20 d. Teatro, muzikos ir kino muziejuje, aprėpė platų scenografės darbų akiratį, kuriame atsivėrė dailininkės vaizduotėje gimusių operų bei dramos veikalų pasauliai. Taip pat čia išvydome estampų grupes, koliažus bei kitokio žanro dailės kūrinius. Dabar gi, 2017 m. birželio 8 d., žiūrovus, apsilankiusius Lietuvos nacionaliniame muziejuje, pasitiko ir šilti rūmų šeimininkų žodžiai, ir įtaigi, laikinai atgaivinto etnografinio Mataičių teatro[1] eksponatų erdvė, kurioje stovėjo nebylūs plastmasiniai manekenai, aptaisyti Dalios Mataitienės sukurtais rūbais. Ir štai, šie rūbai kartu su įvairia aprangos atributika, išpuoselėta žemdirbio kasdienybės patirties, pažadina figūras iš tylaus sąstingio. Jos – tarsi atgiję Mataičių teatro personažai be garsiai ištartų žodžių grupuojasi, bendrauja su renginio dalyviais. Jie jau ne eksponatai, o mūsų pasąmonėje išlikę apeigų giedotojai; jie – tai nuolat mumyse gyvos etninės vertybės, lietuvio savastis, jo tapatybės išraiška.

Tokia nuotaika apėmė visus, pakilusius laiptais į parodos salę. Renginio pradžioje kalbėjo asmenys, susiję su šventinio įvykio turiniu, su originalaus etnografinio reiškinio istorija. Sujaudino Povilo Mataičio tartas žodis, nuoširdus ir giliai prasmingas. Jis prisiminė savo kolektyvo narius, dirbusius su pasišventimu; ypatingą padėką išreiškė Daliai Mataitienei, savo talento galias paaukojusiai bendram tikslui, kuris tapo nepakartojamo kultūros reiškinio tikrove. Jaudinamai nuskambėjo kuklus Dalios Mataitienės žodis, trumpai ir esmingai nusakantis salėje eksponuojamus kūrinius, vingiuotą jų atsiradimo kelią. Klausantis Dalios ir Povilo Mataičių kalbų, ryškėjo abipusė pagarba ir minčių santara, lėmusi galingą kūrybos proveržį, tikrovėje išsiskleidusį kaip nepakartojama dviejų stiprių, lygiaverčių ir drąsių asmenybių išsakyta tiesa. Ją pažinęs, iškilusis mūsų poetas tarė: Nėra su kuo palyginti. Autentiška, unikalu. Po šio teatro spektaklių net kalbėtis kurį laiką nesinorėdavo – širdyje būdavo gera, pilna…[2]

Parodos erdvę ribojančios sienos taip pat prabilo: sukabinti kostiumų eskizai, senieji spektaklių skelbimai (plakatai), jų fragmentų nuotraukos bylojo apie buvusias stebuklingas akimirkas, įsiliejančias į bendrą eksponatų ir žiūrovų šurmulį, kad visa tai, kas išliko jų sapnų vizijose, vėl – nors laikinai – taptų naujos čia ir dabar nušvitusios tikrovės epizodu. Atrodo, kad visa tai esu matęs, girdėjęs, o gal sapnavęs. Tarsi tie žmonės scenoje būtų sūpavę lopšį su liaudies daina, muzika, kalba, drabužiais, papuošalais… Iš  to lopšio išlipome ir, žiūrėdami vieną ar kitą Folkloro teatro spektaklį, tarytum dalyvavome praėjusių amžių bendruomenės dvasios kūryboje, papročių, ritualų, apeigų sakralizacijoje, tautinio tapatumo ugdyme.[3] Tai mūsų Justino žodžiai, veik prieš dešimtmetį išsakyti. Jautri poeto širdis pajuto, apie ką godoja jo tauta.

Puiku, kad parodos išvakarėse pasirodė knyga Mataičių teatras. Turime padėkoti Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei, kuri pasirūpino, kad gausiai iliustruotas leidinys pasirodytų laiku. Knygoje išspausdintos autorių, tarusių svarų žodį, tekstų apie teatrą ištraukos; jos sugulė į leidinį, kuris taps pradiniu šaltiniu mūsų kultūros istorijos tyrinėtojams.

[1] Lietuvių folkloro teatras, šiandien vadinamas trumpai – Mataičių teatru. Toks įvardijimas išreiškia didžią tautos pagarbą jo kūrėjams. Pavadinimas tapo nepakartojamo sceninio fenomeno metafora.

[2] Just. Marcinkevičius. Nėra su kuo palyginti // Mataičių teatras. – Lietuvos nacionalinis muziejus, 2017, p. 19; Naujoji Romuva, 2008, Nr. 2, p. 2.

[3] Ten pat.

Tekstas publikuotas leidinyje “Naujoji Romuva” 2017 m. Nr. 2. Parodą Naujajame arsenale galima aplankyti iki spalio 15 d. Plačiau skaityti galima čia.