Muziejaus padaliniai

Naujasis arsenalas

Naujasis arsenalas

Pirmadienis Nedirbame Papildoma informacija
Antradienis 10.00 – 18.00 Naujojo arsenalo ekspozicija valstybinių švenčių išvakarėse dirba valanda trumpiau.
Trečiadienis 10.00 – 18.00
Ketvirtadienis 10.00 – 18.00
Penktadienis 10.00 – 18.00
Šeštadienis 10.00 – 18.00
Sekmadienis 10.00 – 18.00

Ekskursijos ir ekskursijų vadovai

Gido paslaugas galima užsakyti telefonu ar elektroniniu paštu.

tel. +370 (5) 262 94 26
el. paštas edukacija@lnm.lt

Ekskursijos vedamos lietuvių, rusų kalbomis. Ekskursijos vadovo paslaugos užsienio kalba užsakomos iš anksto telefonu arba elektroniniu paštu.
Muziejuje ekskursijas gali vesti tik muziejaus arba institucijos, su kuria muziejus yra sudaręs sutartį, ekskursijų vadovai.

Pirmasis Naujojo arsenalo aukštas pritaikytas neįgaliesiems.

naujasis_arsenalasNaujasis arsenalas – vienas seniausių Vilniaus pilių komplekso statinių. Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad XIV a. šioje vietoje stovėjo gotikinis mūrinis pastatas, kurio išorinė siena buvo kartu ir pilies gynybinė siena. 1545 m. Franco Hogenbergo Vilniaus plane dabartinio pastato vietoje matome ilgą vieno aukšto mūrinį pastatą, rytiniame gale užbaigtą aukštu bokštu – „švyturiu“, turėjusiu šviesti Nerimi plaukiančioms baržoms. Paties pastato paskirtis nenurodyta. Vėlyvesniame, 1737 m. Fiurstenhofo plane šioje vietoje vaizduojamas pastatas, sujungtas skersiniu pastatu su kitais dviem lygiagrečiai stovinčiais pastatais. Visas šis sudėtingas ansamblis sudarė didžiojo kunigaikščio dvaro tarnautojų namus ir ūkinius pastatus. Spėjama, jog šiame pastate 1648–1794 m. buvo įsikūręs Pilies jurisdikcijos teismas ir administracija.

XVIII a. antroje pusėje LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio potvarkiu šis pastatas buvo rekonstruotas į kareivines ir pavadintas Naujuoju arsenalu. Po rekonstrukcijos pasikeitusi išorinė pastato išvaizda išliko iki mūsų dienų.

XIX a. pradžioje fasado centre pristatytas masyvių kolonų portikas. 1960–1965 m. pastatas iš esmės suremontuotas, 1968 m. pritaikytas Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoms.

Suaugusiesiems 2,00 €
Lengvatinis bilietas* 1,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos lietuvių kalba grupei iki 15 žmonių 6,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos lietuvių kalba grupei nuo 16 iki 25 žmonių 8,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos užsienio kalba grupei iki 5 žmonių 6,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos užsienio kalba grupei nuo 6 iki 25 žmonių 15,00 €
Audiogidas 3,00 €
Edukacinio užsiėmimo kaina mokiniui 0,50 €

LocationArsenalo g. 1, LT-01143 Vilnius
Phonetel. +370 (5) 262 94 26
Senasis arsenalas

Senasis arsenalas

Pirmadienis Nedirbame Papildoma informacija
Antradienis 10.00 – 18.00 Senojo arsenalo ekspozicija valstybinių švenčių išvakarėse dirba valanda trumpiau.
Trečiadienis 10.00 – 18.00
Ketvirtadienis 10.00 – 18.00
Penktadienis 10.00 – 18.00
Šeštadienis 10.00 – 18.00
Sekmadienis 10.00 – 18.00

Ekskursijos ir ekskursijų vadovai

Gido paslaugas galima užsakyti telefonu ar elektroniniu paštu.

tel. +370 (5) 262 94 26
el. paštas edukacija@lnm.lt

Ekskursijos vedamos lietuvių, rusų kalbomis. Ekskursijos vadovo paslaugos užsienio kalba užsakomos iš anksto telefonu arba elektroniniu paštu.
Muziejuje ekskursijas gali vesti tik muziejaus arba institucijos, su kuria muziejus yra sudaręs sutartį, ekskursijų vadovai.

Ekspozicinės Senojo arsenalo patalpos pritaikytos neįgaliesiems.

senasis_arsenalasRemiantis archeologiniais tyrinėjimais manoma, kad šioje vietoje pilies arsenalas stovėjo jau XV a., Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Kazimiero laikais. Vėliau arsenalas sunyko, pradėtas atstatyti 1507 m., Žygimantui Senajam tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Statybai vadovavo Vilniaus pilininkas Ulrichas Hoizijus. Valdant Žygimantui Augustui arsenalo statybą tęsė Vilniaus pilininkas, inžinierius ir architektas Jokūbas Brefusas. Arsenalo rytinis korpusas pastatytas XVI a. pradžioje panaudojant dalį senosios gynybinės sienos, XVI a. viduryje – XVII a. pradžioje pastatyti šiaurinis ir vakarinis arsenalo korpusai. Apie to meto Vilniaus pilies arsenalo dydį galime spręsti iš 1560 m. Venecijos pasiuntinio pranešimo, kad Žygimantas Augustas Vilniuje turįs 180 sunkiųjų patrankų ir daugybę mažesnių, kurių daugelis gražiai papuoštos.

XVIII a. arsenalas imtas vadinti Senuoju. Arsenalo pastatų išvaizda mažai tesikeitė iki 1834 m., kai jie buvo Rusijos karinio štabo inžinierių inventorizuoti ir pertvarkyti. Senojo arsenalo rytinis korpusas pritaikytas caro armijos artilerijos sandėliui, šiaurinis – kareivinėms ir sandėliui, vakarinis – karininkų butams. Senasis arsenalas buvo perstatytas XX a. pradžioje, didžioji dalis sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą.

1987 m. atkurtas Senojo arsenalo rytinis korpusas buvo pritaikytas Dailės muziejaus reikmėms, 1997 m. atkurti Senojo arsenalo šiaurinis ir vakarinis korpusai – Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Suaugusiesiems 2,00 €
Lengvatinis bilietas* 1,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos lietuvių kalba grupei iki 15 žmonių 6,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos lietuvių kalba grupei nuo 16 iki 25 žmonių 8,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos užsienio kalba grupei iki 5 žmonių 6,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos užsienio kalba grupei nuo 6 iki 25 žmonių 15,00 €
Edukacinio užsiėmimo kaina mokiniui 0,50 €

 


LocationArsenalo g. 3, LT-01143 Vilnius
Phonetel. +370 (5) 262 94 26
Gedimino pilies bokštas

Gedimino pilies bokštas

Nuo 2016 m. gruodžio 24 d. Gedimino pilies kalno teritorija lankytojams laikinai uždaroma, nes vyksta kalno tvarkymo darbai.

Keltuvas į kalną šiuo metu neveikia.Gedimino pilies bokštas uždarytas.

Maloniai kviečiame lankyti kitus muziejaus padalinius!

Nuo 2016 m. gruodžio 24 d. Gedimino pilies kalno teritorija lankytojams laikinai uždaroma, nes vyksta kalno tvarkymo darbai.

Keltuvas į kalną šiuo metu neveikia.Gedimino pilies bokštas uždarytas.

Maloniai kviečiame lankyti kitus muziejaus padalinius!

gedimino pilis fot baltenasPilies kalnas, apsuptas upių, buvo patogi vieta piliai statyti ir didesnei gyvenvietei kurtis. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, Pilies kalne dar neolite buvusi gyvenvietė. IX amžiuje kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI–XIII amžiuje čia jau stovėjusi medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi ir su paties miesto kūrimosi istorija.

Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius jau žinomas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o 1323 m. Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu pirmąkart paminėta ir Vilniaus pilis. Dažnai Aukštutinė pilis ir vadinama Gedimino pilimi. Valdant pirmiesiems Gediminaičių dinastijos valdovams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, bet kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Gaisrui sunaikinus medinę pilį, XV a. pradžioje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko ligi šiol.

Ilgainiui keičiantis valstybės padėčiai, pilis prarado savo paskirtį, o gaisrai ir karai, po kurių ji nebuvo remontuojama, pilį niokojo. 1610–1613 m. pilies rūsiuose veikė kalėjimas, o Aukštutine pilimi kaip gynybine tvirtove paskutinį kartą buvo pasinaudota 1655–1661 m. kare. Joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė. Nuo tada pilis buvo visiškai apleista ir pamažu nyko ir iro.

Pilies gynybinės funkcijos buvo prisimintos XIX a., kai Vilniaus pilių teritorijoje Rusijos caro įsakymu 1831 m. buvo įkurta tvirtovė. Imta rūpintis ir Aukštutinės pilies griuvėsiais: buvo nugriautos Aukštutinės pilies pietinio ir šiaurinio bokštų liekanos, vakarinė ir šiaurinė sienos, konservuoti pilies mūrai, sutvirtintas slenkantis Pilies kalnas. 1838 m. ant vakarinio bokšto buvo pastatytas dviaukštis medinis optinio telegrafo antstatas. Pilių teritorijoje likvidavus tvirtovę, 1896 m. Pilies kalno šlaite buvo nutiestas naujas kelias, kalno šlaitai apsodinti medžiais, vakariniame bokšte įrengta kavinė. Tarpukaryje buvo tęsiami konservavimo darbai.

1918 m. Lietuvai atkūrus valstybę, 1919 m. sausio 1 d. pirmą kartą Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Lietuvos vėliava. Deja, neilgam. Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, ir tik 1939 m. spalio 29 d. pilies bokšte vėl suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Antrojo pasaulinio karo metais gerokai nukentėjo vakarinis pilies bokštas.

Po karo, nors Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, bokštas buvo atstatytas ir, 1960 m. sutvarkius kalno teritoriją, konservavus kitų pilies statinių fragmentus, vakariniame bokšte buvo atidarytas Pilies muziejus, kuris nuo 1968 m. tapo Lietuvos nacionalinio (tuo metu Istorijos ir etnografijos) muziejaus padaliniu. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, 1988 m. spalio 7 d. pilies bokšte vėl iškelta Lietuvos vėliava, o 1995 m. suremontavus pilies bokštą, duris atvėrė atnaujinta ekspozicija. Nuo bokšto viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabi Lietuvos sostinės panorama. Pilies bokštas su Lietuvos valstybės vėliava tapo tautos kovų už nepriklausomybę ir valstybingumą simboliu.

Keltuvas į Gedimino kalną šiuo metu neveikia.

Nuo 2016 m. gruodžio 24 d. Gedimino pilies kalno teritorija lankytojams laikinai uždaroma, nes vyksta kalno tvarkymo darbai.

Keltuvas į kalną šiuo metu neveikia.Gedimino pilies bokštas uždarytas.

Maloniai kviečiame lankyti kitus muziejaus padalinius!


LocationArsenalo g. 5, LT-01143 Vilnius
Phonetel. +370 (5) 261 74 53
Vilniaus gynybinės sienos bastėja

Vilniaus gynybinės sienos bastėja

Pirmadienis Nedirbame Papildoma informacija
Antradienis 10.00 – 18.00

Vilniaus gynybinės sienos bastėjos ekspozicija valstybinių švenčių išvakarėse dirba valanda trumpiau.

 

Trečiadienis 10.00 – 18.00
Ketvirtadienis 10.00 – 18.00
Penktadienis 10.00 – 18.00
Šeštadienis 10.00 – 18.00
Sekmadienis 10.00 – 18.00

Ekskursijos ir ekskursijų vadovai

Gido paslaugas galima užsakyti telefonu ar elektroniniu paštu.

tel. +370 (5) 212 26 17 arba +370 (5) 261 21 49
el. paštas basteja@lnm.lt

Ekskursijos vedamos lietuvių, anglų, rusų kalbomis.  Ekskursijos vadovo paslaugos užsakomos iš anksto telefonu arba elektroniniu paštu.
Muziejuje ekskursijas gali vesti tik muziejaus arba institucijos, su kuria muziejus yra sudaręs sutartį, ekskursijų vadovai.

Pagrindinės Vilniaus gynybinės sienos bastėjos ekspozicinės patalpos pritaikytos neįgaliesiems.

padaliniai bastejaVilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija nuo seno buvo gerai įtvirtinta. Tačiau miestas augo, plėtėsi jo teritorija ir miestiečių apsaugai nebeužteko vien tik pilies. Po 1410 m. įvykusio Žalgirio mūšio Vilniaus miestui pavojai nebegrėsė iki pat XVI a. pradžios, per tą laiką miestas dar labiau išsiplėtė už pilių teritorijos ribų.

XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje besikurianti centralizuota Rusijos valstybė ėmė kelti grėsmę Lietuvai. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. privilegija liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Sieną statyti privalėjo visi miesto gyventojai, o kurie negalėjo statyti mūrinės, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nužymėjo sienos ribas. 1522 m. gynybinės sienos statyba buvo baigta. Joje buvo įrengti penkeri vartai, bet jau XVII a. pradžioje sienoje buvo dešimt vartų ir du gynybiniai bokštai. XVII a. pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne, buvo pastatyta bastėja.

Bastėja – įtvirtintas žemių ir mūro gynybinis fortifikacinis statinys, susidedantis iš bokšto, pasaginės dalies, skirtos artilerijai, ir juos jungiančio tunelio. Manoma, kad ją suprojektavo karo inžinierius Fridrichas Getkantas. Tikslių žinių, kada buvo pastatyta bastėja, nėra. Matyt, ją statyti buvo nutarta po dramatiškų XVI–XVII a. politinių ir karinių įvykių. Tai, jog bastėja pastatyta vėliau negu gynybinė siena, patvirtina archeologiniai tyrimai, raštijos šaltiniai ir įvairaus laikotarpio Vilniaus miesto planai. Kad XVII a. pradžioje bastėja jau stovėjo, liudija 1627 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus vaivadijos atstovo Jono Jundilo dokumentas. Tada buvo apžiūrėta miesto gynybinė siena, tikrinta jos techninė būklė. Šiame dokumente minima bastėja, bet apie jos būklę nieko nepasakyta, matyt, šis fortifikacinis įrenginys buvo neseniai pastatytas.

Per 1654–1667 m. vykusį karą su Maskvos caru Aleksejumi Michailovičiumi Vilnius 1655–1661 m. buvo okupuotas rusų kariuomenės. Smarkiai nukentėjo miesto gynybinė siena bei bastėja. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei 1661 m. atsiėmus Vilnių, per karą nukentėję miesto gynybiniai įtvirtinimai buvo tvarkomi ir remontuojami. Tačiau Šiaurės karo (1700–1721) metu Vilnius vėl nukentėjo nuo svetimų šalių kariuomenių.

Bėgant laikui bastėja neteko savo gynybinės funkcijos. XVIII a. viduryje ji dar buvo žemės paviršiuje, nes aiškiai pažymėta Fiurstenhofo plane (1753 m.). Vėlesniuose (1793–1862) miesto planuose jau nepažymėti net jos pėdsakai (išskyrus bokštą 1793 m. plane). Carinės administracijos pastangomis XIX a. pradžioje buvo nugriauti beveik visi miesto gynybiniai įtvirtinimai, bastėjos teritorija paversta miesto šiukšlynu, grioviai ir mūrai užpilti.

1966 m. buvo pradėti archeologiniai ir architektūriniai tyrimai bei bastėjos atstatymo darbai: atstatytas ir uždengtas stogu bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis.

1987 m. bastėjoje įrengtas muziejus.

Suaugusiesiems 4,00 €
Lengvatinis bilietas* 2,00 €
Edukacinio užsiėmimo kaina dalyviui 1,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos lietuvių kalba grupei iki 20 žmonių 10,00 €
Ekskursijų vadovo paslaugos užsienio kalba grupei iki 20 žmonių 15,00 €
Audiogidas 3,00 €

 


LocationBokšto g. 20/18, LT-01126 Vilnius
Phonetel. +370 (5) 261 21 49
Kazio Varnelio namai-muziejus

Kazio Varnelio namai-muziejus

Pirmadienis Nedirbame Papildoma informacija
Antradienis 10.00 – 17.00 Lankymas tik su gidu iš anksto susitarus telefonu arba elektroniniu paštu.
Trečiadienis 10.00 – 17.00
Ketvirtadienis 10.00 – 17.00
Penktadienis 10.00 – 17.00
Šeštadienis 10.00 – 17.00
Sekmadienis 10.00 – 15.00

Ekskursijos ir ekskursijų vadovai

Lankymas iš anksto susitarus telefonu arba elektroniniu paštu.

tel. +370 (5) 279 16 44
el. paštas k.varnelio.muziejus@lnm.lt

Ekskursijos vedamos lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Ekskursijos vadovo paslaugos užsienio kalba užsakomos iš anksto telefonu arba elektroniniu paštu.
Muziejuje ekskursijas gali vesti tik muziejaus arba institucijos, su kuria muziejus yra sudaręs sutartį, ekskursijų vadovai.

Ekspozicinės Kazio Varnelio namų-muziejaus patalpos nepritaikytos neįgaliesiems.

kazio-varnelio-muzKazio Varnelio namai-muziejus įsikūręs Didžiojoje gatvėje, vienuose iš seniausių Rotušės aikštėje išlikusių mūrinių pastatų – Mažosios gildijos ir Masalskio namuose. Tai puikūs Vilniaus gotikos pavyzdžiai, menantys XV amžiaus pradžią. Įspūdingi rūsiai perdengti gotikiniais kryžminiais ir cilindriniais skliautais, dekoruotais XVIII amžiaus tapyba. Pirmojo aukšto skliautai taip pat gotikiniai, itin gausu autentiškų senosios architektūros detalių – nišų, langų bei durų angų.

Mažosios gildijos namas ilgą laiką priklausė pirklių Mamoničių giminei, nuo 1608 m. – Vilniaus miesto pirklių brolijai. Pastate buvo prekių sandėliai, amatininkų dirbtuvėlės, užeigos, vaistinė. Pastatas buvo ne kartą rekonstruojamas, pristatomos papildomos patalpos. Antrojo pasaulinio karo metais gerokai nukentėjo, 1957 m. atstatytas, čia veikė parduotuvė, buvo įrengti butai.

Greta esantis vadinamas Masalskio namas stovi XVI amžiuje susiformavusiame kvartale, 1645 m. priklausė Masalskių giminei, vėliau – kitiems savininkams. Pastatas gerokai nukentėjo per 1749 m. didįjį Vilniaus gaisrą. Čia taip pat veikė parduotuvėlės, buvo įrengti butai. Šiame name yra išlikusi ypač reta Vilniuje gotikinė virtuvės patalpa su atviru ugniakuru.

Nuo 1985 metų buvo vykdoma šių dviejų pastatų rekonstrukcija stengiantis atidengti senosios architektūros detales, atkurti autentišką pastatų vaizdą. 1993 m. Vilniaus miesto taryba pastatus skyrė Kazio Varnelio muziejui.

Ekskursija grupei iki 2 žmonių 5,00 €
Ekskursija grupei nuo 3 iki 10 žmonių 10,00 €

LocationDidžioji g. 26, LT-01128 Vilnius
Phonetel. +370 (5) 279 16 44
Signatarų namai

Signatarų namai

Pirmadienis Nedirbame Papildoma informacija
Antradienis 10.00 – 17.00 Signatarų namų ekspozicija valstybinių švenčių išvakarėse dirba valanda trumpiau.

Signatarų namai lankytojams bus uždaryti nuo kovo 1 d. dėl ekspozicijos keitimo. Signatarų namų salėje renginiai vyks numatytu grafiku. Apie ekspozicijos atidarymą informuosime.

Trečiadienis 10.00 – 17.00
Ketvirtadienis 10.00 – 17.00
Penktadienis 10.00 – 17.00
Šeštadienis 10.00 – 17.00
Sekmadienis Nedirbame

Ekskursijos ir ekskursijų vadovai

Signatarų namai lankytojams bus uždaryti nuo kovo 1 d. dėl ekspozicijos keitimo. Signatarų namų salėje renginiai vyks numatytu grafiku. Apie ekspozicijos atidarymą informuosime.

Gido paslaugas galima užsakyti telefonu ar elektroniniu paštu.

tel., faks. +370 (5) 231 44 37
el. paštas signataru.namai@lnm.lt

Ekskursijos vedamos lietuvių, anglų, rusų kalbomis. Ekskursijos vadovo paslaugos užsienio kalba užsakomos iš anksto telefonu arba elektroniniu paštu.
*Muziejuje ekskursijas gali vesti tik muziejaus arba institucijos, su kuria muziejus yra sudaręs sutartį, ekskursijų vadovai.

signataru-namai112Signatarų namai – istorijos ir architektūros paminklas, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimo Aktas.

Vilniuje, Pilies gatvėje stovintis 26-uoju numeriu pažymėtas namas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1645 m. balandžio 18 d. – karališkojoje privilegijoje Vilniaus burmistrui. XVII a. pabaigos – XVIII a. registruose minimi įvairūs namo savininkai. Po 1748 m. ir 1749 m. Vilnių siaubusių gaisrų namas atstatytas, pristatytas trečias aukštas. Iki 1789 m. priklausė Bažnyčiai. Vėliau pastatas atiteko pasauliečiams: jame buvo auksakalio dirbtuvė, plataus asortimento parduotuvė, veikė smuklė. XIX a. antroje pusėje namą įsigijo Karlas ir Juzefa Štraliai.

XIX a. pabaigoje pagal architekto Aleksejaus Polozovo projektą pastatas buvo rekonstruotas: įgijo neorenesanso formas, kiemas tapo uždaras. Po tėvo mirties namą paveldėjo Kazimieras Štralis, trečios kategorijos pirklys. K. Štralio dukros valdė namą iki 1940 m. nacionalizacijos. Pastate veikė kavinė, buvo nuomojami butai amatininkams, pirkliams, mokytojams. 1914 m. rugsėjį butą trečiame aukšte išnuomojo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Šiose patalpose 1918 m. vasario 16 d. į istorinį posėdį susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Lenkijai užėmus Vilnių čia įsikūrė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklos perėmėja – Lietuvos labdarybės draugija. 1928 m. šiame bute apsigyveno pedagogas, kultūros ir visuomenės veikėjas Povilas Karazija. 1931 m. į butą atsikraustė Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas Antanas Krutulys, daug nusipelnęs Vilniaus krašto kultūrai. Kurį laiką jame gyveno būsimasis kultūros istorikas, muziejininkas, tuo metu Vilniaus universiteto studentas Vincas Žilėnas. Po Antrojo pasaulinio karo Akto pasirašymo kambaryje buvo įrengtas vieno kambario butas.

Pirmoji atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto Taryba 1992 m. priėmė nutarimą šiame pastate įkurti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų namus. 1998 m. Vilniaus savivaldybė pastatą perdavė Kultūros ministerijai, nuo 2003 m. Signatarų namai – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. Atidaryta nuolat papildoma ekspozicija, skirta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams. Signatarų namų salėje vyksta su Lietuvos valstybingumo istorija susiję renginiai.

Signatarų namai lankytojams bus uždaryti nuo kovo 1 d. dėl ekspozicijos keitimo. Signatarų namų salėje renginiai vyks numatytu grafiku. Apie ekspozicijos atidarymą informuosime.

Bilieto kaina 1-2 asmenims 2,00 €
Bilieto kaina 3-10 asmenų grupei 6,00 €

LocationPilies g. 26, LT-01123 Vilnius
Phonetel., faks. +370 (5) 231 44 37
Jono Basanavičiaus gimtinė

Jono Basanavičiaus gimtinė

Darbo laikas Gegužė – rugsėjis Spalis – balandis Papildoma informacija
Pirmadienis 9.00 – 18.00 9.00 – 17.00 Jono Basanavičiaus gimtinės ekspozicija valstybinių švenčių išvakarėse dirba valanda trumpiau.
Antradienis 9.00 – 18.00 9.00 – 17.00
Trečiadienis 9.00 – 18.00 9.00 – 17.00
Ketvirtadienis 9.00 – 18.00 9.00 – 17.00
Penktadienis 9.00 – 18.00 9.00 – 17.00
Šeštadienis 10.00 – 18.00 10.00 – 17.00
Sekmadienis 10.00 – 15.00 Nedirbame

Ekskursijos ir ekskursijų vadovai

Gido paslaugas galima užsakyti telefonu ar elektroniniu paštu.

tel. +370 (342) 6 93 65
el. paštas j.basanaviciaus.gimtine@lnm.lt

Ekskursijos vedamos lietuvių, rusų kalbomis. Ekskursijos vadovo paslaugos užsienio kalba užsakomos iš anksto telefonu arba elektroniniu paštu.
Muziejuje ekskursijas gali vesti tik muziejaus arba institucijos, su kuria muziejus yra sudaręs sutartį, ekskursijų vadovai.

Ekspozicinės Jono Basanavičiaus gimtinės patalpos nepritaikytos neįgaliesiems.

gimtine

Kaip savo autobiografijoje rašo pats Jonas Basanavičius, gyvenamasis Basanavičių namas buvo pastatytas 1832 metais. Didžiulį kiemą iš keturių pusių supo medinė gyvenamoji stuba, senos architektūros kluonas su erdviomis palėpėmis, medinė dviejų dalių klėtis, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau – medinė jauja linams džiovinti, kurioje buvo įrengta ir pirtis. Visi pastatai iš pradžių buvo dengti šiaudais, vėliau ūkiniai trobesiai perdengti skiedromis. Jono Basanavičiaus tėvai, turėję 40 margų (33 ha) žemės, ūkininkavo, augino vaismedžių sodą, aliejinėje spaudė linų sėmenų aliejų apylinkių gyventojams. Po tėvų mirties ūkį paveldėjo sūnus Vincas, vėliau – jo vaikai.

Deja, dėl pasikartojančių gaisrų sodyba nyko. Dar Jonui būnant gimnazistu, jo užrašuose pažymėta, kad 1867 m. birželio 29 d. sudegė tėviškės gyvenamoji troba, kuri vėliau buvo atstatyta. Autobiografijoje daktaras trumpai užsimena ir apie dar vieną gaisrą tėviškėje, kuris kilo 1921 m. balandžio 3 dieną. Tuomet sudegė visi pastatai, išskyrus gyvenamąjį namą. Jonas Basanavičius kiek galėdamas padėjo brolio vaikams atstatyti tėviškę.

Iš Jono Basanavičiaus brolio Vinco dukters Konstancijos Šmulkštienės prašymo prezidento Antano Smetonos kanceliarijai – padėti suremontuoti Jono Basanavičiaus sodybą – matyti, kad 1939 m. sodyba buvo labai apleista: namo stogo konstrukcijos ir sienos supuvusios, sugraužtos kinivarpų, pamatai nusėdę, perdengimo sijos įgriuvusios, paremtos ramsčiais. Buvo planuojama atstatyti visiškai naują namą pagal senojo pavyzdį, tačiau darbai taip ir nepradėti – užgriuvo karas, vokiečių ir sovietų okupacijos. 1944 m. Ožkabalių apylinkėmis ėjo fronto linija, sudegė daugelis kaimo trobesių, tarp jų ir visi mediniai Basanavičių sodybos pastatai. 1975 m. sodyboje dar gyveno K. Šmulkštienė, kuriai kaimynai buvo įrengę mažytę patalpėlę, uždengę stogą ant apirusių molinių kiaulidės sienų. Po dešimties metų sodyboje nebeliko nei vieno statinio.

1986–1987 metais, vėl atgimstant tautinei savimonei ir vaduojantis iš sovietinių gniaužtų, Jono Basanavičiaus gimtinės kieme buvo pastatytas koplytstulpis. 1989 m. sausio 9 d. Bartninkuose susirinkusi iniciatyvių vilniečių grupė aptarė, kokie darbai laukia atstatant Jono Basanavičiaus sodybą ir įrengiant joje memorialinį muziejų. Greta sodybos buvo sutarta sodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyną. Per tris balandžio mėnesio savaitgalius ąžuolais buvo užsodintas 30 hektarų plotas. Prasidėjo istorinių duomenų apie sodybą paieškos, Ožkabalių ir Bartninkų apylinkėse rinkti seni buities daiktai ir rakandai – sodybos eksponatai. Architektei Živilei Mačionienei parengus sodybos atkūrimo projektą, pradėti atstatymo darbai. 1991 m. buvo atstatyti gyvenamasis namas ir klėtis, parengta Jono Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą atspindinti ekspozicija.

Atstatoma sodyba rūpinosi Vilkaviškio rajono savivaldybė. Vėliau sodyba ir greta augantis ąžuolynas perėjo Vilkaviškio krašto muziejaus žinion, sodyboje dirbo ir gyveno Romanas Raulynaitis su šeima.

1995 m. atkurtas dar vienas sodybos pastatas – karvidė, o 1996-aisiais, atstačius sodybos kluoną ir rūsį, Jono Basanavičiaus gimtinė ir Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas buvo įtrauki į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tais pačiais metais dirbti ir gyventi į sodybą atsikėlė Vilmos ir Antano Klimų šeima. 1998 m. atstačius kiaulidę, Jono Basanavičiaus sodybai ir Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynui buvo suteiktas kultūros paminklo statusas. Liko neatstatyti du sodybos pastatai – aliejinė ir jauja.

2006 m. pavasarį sodyba ir ąžuolynas tapo savarankiška biudžetine įstaiga, pavaldžia Marijampolės apskrities administracijai ir pavadinta „Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus“. Pradėtas vykdyti sodybos pastatų kapitalinis remontas, labai suaktyvėjo jos kultūrinė veikla: rengiamos parodos, organizuojami įvairūs renginiai, vykdomos edukacinės programos, kultūriniai projektai, pradėtas muziejaus ekspozicijų atnaujinimas.

2010 m. liepos 1 d. Jono Basanavičiaus memorialinė sodyba-muziejus prijungtas prie Lietuvos nacionalinio muziejaus. Šis muziejaus padalinys dabar vadinasi Jono Basanavičiaus gimtinė.

Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas

b03Nacionalinio atgimimo banga sukvietė tautą į daugiatūkstantinius mitingus, subrandino daug istorinės atminties iniciatyvų. 1988 m. rudenį inžinierius Vitalius Stepulis, pedagogas Algimantas Kepežėnas, ekonomistas Vygandas Čaplikas, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, geografas Rimantas Krupickas, žemės ūkio specialistas Vladas Markauskas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila iškėlė idėją pasodinti ąžuolyną Sūduvos krašte, tautinio atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje. 1989 m. balandžio 1, 8 ir 15 dienomis buvo užsodintas 30 hektarų plotas. Kasmet ąžuolynas didėjo, dabar 40 hektarų plote auga apie 8000 ąžuolų. Pagal architektės Živilės Mačionienės projektą buvo atkurta gimtoji Jono Basanavičiaus sodyba. 1998 m. Lietuvos Vyriausybė Tautinio atgimimo ąžuolynui ir Jono Basanavičiaus gimtinei suteikė kultūros paminklo statusą. Nuo 2010 m. Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas ir Jono Basanavičiaus gimtinė – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.

Aukščiausioje ąžuolyno vietoje – Aukuro kalnas, tampantis besiformuojančių tradicijų ir atmintinų tautos datų pagerbimo vieta. Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne pasodinta 13 giraičių svarbiausioms valstybės istorijos datoms atminti.

2014 m. balandžio 26 d. pasodintas pirmasis 25 ąžuolų guotas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti. 2018-uosius pasitiks šimto ąžuolų giraitė.

Tautos atminties giraitėje žaliuoja ąžuoliukai išskirtinėms tautos asmenybėms: dr. Jonui Basanavičiui, Simonui Daukantui, Antanui Poškai, Vydūnui, Lietuvos Respublikos Prezidentams, kitiems žymiems žmonėms.

Vasario 16-osios Akto signatarų giraitės ąžuoliukai pasodinti 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams atminti ir pagerbti.

Represijų aukų giraitė skirta lietuvių tautos žmonėms, patyrusiems represijas ir genocidą.

Vilkaviškiečių giraitė skirta garbiems krašto, kuriame auga ąžuolynas, žmonėms.

Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų giraitėje kasmet pasodinamas ąžuoliukas Valstybinės premijos laureatui, apdovanotam už pozityvią kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros baruose, pagerbti.

Tautos vienybės giraitės ąžuolai visiems Lietuvos žmonėms primena: stiprybė – vienybėje.

Jaunimo giraitė simbolizuoja kartų perimamumą valstybės kūrimo darbuose, saugojant tautos vertybes ir nepriklausomybę.

Pasaulio lietuvių giraitė primena, kad ketvirtadalis mūsų tautiečių gyvena svečiose šalyse.

Knygnešių giraitės centre – iš knygnešių tėviškių sugabentų akmenų aukuras. Knygnešių giraitėje auga apie 150 ąžuoliukų, 115 iš jų – vardiniai. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, 1864–1904 metais, gabendami lietuviškus spaudinius iš Prūsijos, knygnešiai padėjo išsaugoti gimtąją kalbą.

Sąjūdžio Seimo beržų žiedas. 1991 m. pavasarį 35 metrų skersmens žiede pasodinti berželiai 1988 m. spalio 22–23 d. vykusio Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams pagerbti.

Baltų giraitė skirta mūsų protėviams atminti. Seniausios rašytinės žinios apie baltus siekia V amžių pr. Kr. XII amžiuje minimos baltų gentys: prūsai, galindai, skalviai, jotvingiai, sūduviai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, lietuviai ir Dniepro baltai. Šiandien išlikusios dvi baltų tautos – latviai ir lietuviai.

Kovo 11-osios Akto signatarų giraitėje pasodinti vardiniai ąžuoliukai 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarams atminti ir pagerbti.

Kovo 11-osios giraitė. 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika. Penkiasdešimt metų trukusi okupacija baigėsi neįtikėtinai drąsiu ir taikiu nepriklausomybės atkūrimu. Vienuolika giraitės ąžuolų auga apie aukščiausią apylinkėse kalvą, į pietvakarius nuo Jono Basanavičiaus gimtosios sodybos.

Visiems 1,00 €
Ekskursija po Jono Basanavičiaus gimtinės sodybą 6,00 €
Ekskursija po Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną 8,00 €
Ekskursija po Bartninkų seniūnijos istorines vietas 15,00 €
Edukacinė programa moksleiviams (grupei iki 25 asmenų) 8,00 €
Edukacinė programa suaugusiajam (grupė iki 20 asmenų) 2,00 €
Filmavimas ir fotografavimas Jono Basanavičiaus gimtinės sodyboje 8,00 €

 


LocationGimtinės g. 17, Ožkabalių I k., LT-70329 Vilkaviškio r.
Phonetel. +370 (342) 6 93 65
Jono Šliūpo memorialinė sodyba

Jono Šliūpo memorialinė sodyba

Darbo laikas Gegužė – rugpjūtis Rugsėjis – balandis Papildoma informacija
Pirmadienis Nedirbame Nedirbame Jono Šliūpo memorialinės sodybos ekspozicija valstybinių švenčių išvakarėse dirba valanda trumpiau.
Antradienis 11.00 – 18.00 11.00 – 17.00
Trečiadienis 11.00 – 18.00 11.00 – 17.00
Ketvirtadienis 11.00 – 18.00 11.00 – 17.00
Penktadienis 11.00 – 18.00 11.00 – 17.00
Šeštadienis 11.00 – 18.00 11.00 – 17.00
Sekmadienis 11.00 – 18.00 Nedirbame

Ekskursijos ir ekskursijų vadovai

Gido paslaugas galima užsakyti telefonu ar elektroniniu paštu.

tel. +370 (460) 5 45 59
el. paštas j.sliupo.sodyba@lnm.lt

Ekskursijos vedamos lietuvių, rusų kalbomis. Ekskursijos vadovo paslaugos užsakomos iš anksto telefonu arba elektroniniu paštu.
Muziejuje ekskursijas gali vesti tik muziejaus arba institucijos, su kuria muziejus yra sudaręs sutartį, ekskursijų vadovai.

Ekspozicinės Jono Šliūpo memorialinės sodybos patalpos nepritaikytos neįgaliesiems.

jonas_sliupasJonas Šliūpas – lietuvių tautinio judėjimo veikėjas, gydytojas, aktyvus nepriklausomos Lietuvos idėjos propaguotojas JAV politiniuose sluoksniuose, publicistas, laisvamaniškų idėjų skleidėjas. Gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžių kaime, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje, ūkininkų Roko ir Onos Šliūpų šeimoje. 1880 m. baigė Mintaujos gimnaziją, įstojo į Maskvos universitetą, 1882 m. perėjo į Peterburgo universitetą. Už dalyvavimą studentų riaušėse suimtas ir parsiųstas į gimtinę. Vengdamas šaukimo į kariuomenę slapta išvyko į Šveicariją, iš kur 1883 m. vasarą Martyno Jankaus buvo pakviestas į Bitėnus redaguoti Aušrą. Socialistinė, laisvamaniška laikraščio kryptis, visuomeninė Jono Šliūpo veikla Mažojoje Lietuvoje kėlė valdžios nepasitenkinimą.

Persekiojamas Rusijos ir Prūsijos valdžios, 1884 m. gegužę išvyko į JAV. Čia pradėjo aktyvią veiklą Amerikos lietuvių bendruomenėje: prisidėjo steigiant lietuviškas parapijas, įkūrė Lietuvos mylėtojų draugiją (1885), Lietuvių mokslo draugystę (1889), iki 1905 m. dalyvavo socialistiniame judėjime, buvo vienas Susivienijimo lietuvių Amerikoje organizatorių (1886), Lietuvių laisvamanių susivienijimo steigėjų (1900), JAV lietuvių seimų (1914–1918), kėlusių Lietuvos autonomijos, vėliau nepriklausomybės reikalavimus, veikėjas. Pirmojo pasaulinio karo metais lietuviška J. Šliūpo veikla virto diplomatine kova už Lietuvos laisvę.

1921 m. J. Šliūpas grįžo į Lietuvą. Likęs valstybės politinio gyvenimo nuošalyje, 1922–1923 m. dirbo mokytoju Biržų ir Šiaulių gimnazijose, 1924–1930 m. Kauno universitete skaitė medicinos istorijos paskaitas. Rūpinosi krašto ūkio kėlimu – JAV sukauptą kapitalą investavo į bendroves Lietuvoje, tačiau visko neteko 1927 m. bankrutavus Prekybos ir pramonės bankui. 1928 m. mirus pirmajai žmonai Liudvikai Malinauskaitei-Šliūpienei, 1929 m. J. Šliūpas vedė palangiškę Grasildą Grauslytę. 1930 m. persikėlė gyventi į Palangą. Palangai suteikus miesto teises, 1933 m. tapo pirmuoju burmistru. J. Šliūpas domėjosi Lietuvos valstybėje vykstančiais procesais, pastebėjimus, pasiūlymus ir protestus ne kartą išdėstė memorandumuose valdžiai. Artėjant antrajai sovietų okupacijai 1944 m. su šeima pasitraukė į Austriją. Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne, palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje.

Visiems 1,00 €

 


LocationVytauto g. 23a, LT-00135 Palanga
Phonetel. +370 (460) 5 45 59
Vinco Kudirkos muziejus

Vinco Kudirkos muziejus

Darbo laikas Gegužė – rugsėjis Spalis – balandis Papildoma informacija
Pirmadienis Nedirbame Nedirbame Vinco Kudirkos muziejaus ekspozicija valstybinių švenčių išvakarėse dirba valanda trumpiau.
Antradienis 10.00 – 17.00 10.00 – 17.00
Trečiadienis 10.00 – 17.00 10.00 – 17.00
Ketvirtadienis 10.00 – 17.00 10.00 – 17.00
Penktadienis 10.00 – 17.00 10.00 – 17.00
Šeštadienis 10.00 – 17.00 10.00 – 17.00
Sekmadienis 10.00 – 15.00 Nedirbame

Ekskursijos ir ekskursijų vadovai

tel. +370 (345) 5 74 51
el. paštas v.kudirkos.muziejus@lnm.lt

Ekskursijos vedamos lietuvių kalba.

Informacija neįgaliesiems: Vinco Kudirkos muziejaus patalpos pritaikytos neįgaliesiems.

vinco_kudirkos_muziejus2Vinco Kudirkos muziejaus pradžia – Kudirkos Naumiesčio vidurinėje mokykloje, kurioje nuo XX a. 6 deš. pabaigos veikė jaunųjų istorikų būrelis. 1998 m., per keletą veiklos dešimtmečių sukaupus daug medžiagos, Vinco Kudirkos fondo iniciatyva pastatytas naujas Vinco Kudirkos muziejus. Muziejaus pastatą projektavo 2016 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Audrius Ambrasas. Pastatas pastatytas namo, kuriame gyvendamas Vincas Kudirka 1898 m. sukūrė Lietuvos himną – „Tautišką giesmę“, vietoje.

1998 m. rugsėjo 14 d. kultūros ministro įsakymu Vinco Kudirkos muziejus tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu, o tų pačių metų gruodžio 5 d., minint „Tautiškos giesmės“ sukūrimo 100-ąsias ir Vinco Kudirkos gimimo 140-ąsias metines, įvyko iškilmingas muziejaus atidarymas.

2015–2016 m. pastatas kapitaliai remontuotas. 2017 m. vasario 10 d. atidaryta nauja muziejaus ekspozicija.

Visiems 1,00 €

 


LocationV. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, LT-71317 Šakių r.
Phonetel. +370 (345) 5 74 51
Home buttonAtgal
WordPress Image Lightbox Plugin