2016 m. rugsėjo 5 d. Raseinių krašto istorijos muziejuje atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta paroda „Marijos atvaizdai tradicinėje liaudies skulptūroje“. Paroda veiks iki spalio 15 d.

Marijos garbinimas yra vienas iš svarbiausių lietuvių etninės kultūros požymių. Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardas Lietuvoje suskambo kartu su Lietuvos krikštu 1387 metais. Pamaldumą jai skatino Lietuvoje įsikūrusios pranciškonų, marijonų vienuolijos ir Vytautas Didysis, statęs jos garbei bažnyčias. Pagarbos Marijai išraiška yra ir jos vaizdavimas liaudiškoje skulptūroje. Jos skulptūrėlės talpintos į koplytėles, koplytstulpius, koplyčias – kad stebėtų šeimos gyvenimą, prižiūrėtų ir globotų namus ir juose gyvenančius žmones.

Kurdami Marijos atvaizdus dievadirbiai perteikė savitą santykį su pasirinktu siužetu, neretai savaip traktuodavo ikonografiją.

Tradicinėje skulptūroje Marijos vaikystę primena tik viena kompozicija „Ona moko Mariją“. Tai auklėjimo scena, kur mergaitė Marija stovi prie savo motinos Onos, laikančios rankose maldaknygę ir mokančios ją skaityti. Lietuvoje šis siužetas buvo įgavęs tautinį atspalvį ir sutapatintas su lietuve motina, slapčia mokiusia vaikus lietuviškos spaudos draudimo metais.

Lietuvių valstiečių pamėgtas buvo siužetas „Nekaltai Pradėta Švč. Mergelė Marija“. Jame Marija vaizduojama jauna, apsivilkusi baltu (tyrumo ir tiesos spalvos) drabužiu, apsigobusi dangišku mėlynu apsiaustu, stovinti ant pusmėnulio, rankas susidėjusi maldai. Šį tradicinį Marijos vaizdavimą XIX amžiaus antroje pusėje dievadirbiai perėmė iš ispanų tapytojo Bartalomės Estebano Murilijo (1607–1682) paveikslo „Nekaltas Prasidėjimas“. Tuo pačiu laikotarpiu iš Prancūzijos (po 1858 metais Lurde įvykusio stebuklingo Marijos apsireiškimo) atėjo paprotys statyti statinėlius „lurdus“ su Nekaltai Pradėtos Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlėmis pavienėms ir bendruomeninėms maldoms; prie jų melstasi ir per gegužines pamaldas.

Vienas iš populiariausių tradicinėje skulptūroje buvo siužetas „Švč. Mergelė Marija Maloningoji“. Dideliais vėduokliniais spinduliais, sklindančiais iš Marijos delnų, išreikšta malonių idėja. Tikėta, jog Mergelė Marija visiems prašantiems dalijanti malones, gydanti dvasios žaizdas ir teikianti stiprybės sunkią valandą.

Dieviškąją motinystę atskleidžiantis siužetas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu“ buvo retesnis. Dievo Motina vaizduota su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Motinystės garbinimo idėja plėtota ir siužetinėje kompozicijoje „Šventoji šeima“, kurioje jauna motina Marija ir įtėvis Juozapas už rankų veda vaikelį Jėzų.

Kenčiančios Marijos, liaudyje maloniai vadintos „Skausmų motinėle“, paveikslas perteikiamas dviem siužetais. „Švč. Mergelė Marija Skausmingoji“ – kenčiančios Dievo Motinos vaizdinys, simbolizuojantis išgyventą skausmą, kurį pabrėžia Marijos širdyje įsmigę kalavijai ir skruostais riedančios ašaros. Širdis šiame siužete simbolizuoja ne tik begalinį skausmą, bet ir gailestingumą. Skausmo ir liūdesio siužetas „Pieta“ – labiausiai išplėtota ikonografinė Marijos tema. Šiame siužete Marija laiko ant kelių nuo kryžiaus nuimtą sūnų. Marija didinga, vilkinti raudona suknia, apsigobusi mėlynu apsiaustu, dažniausiai su karūna arba žvaigždžių nimbu. Jos žvilgsnis nukreiptas į nukankinto Jėzaus kūną, o į širdį įsmeigti kalavijai – begalinio skausmo išraiška. Kartais kompoziciją papildo du angelai su žvakėmis, simbolizuojančiomis mirtį ir prisikėlimą, stovintys abipus Marijos arba skrendantys, liaudies meistro pritvirtinti ant vielinių strypelių.

„Švč. Mergelė Marija Dangaus Karalienė“ primena, jog užbaigusi savo žemišką gyvenimą Marija pirmoji iš žmonių buvusi prikelta iš numirusių, su kūnu ir siela paimta į dangų. Liaudies skulptūroje vaizduojama stovinti su karališka karūna, po kojomis pamynusi žaltį, maldai sudėjusi rankas, žvilgsnį nukreipusi į žemę lyg stebėtų pasaulį. Būdama danguje, šalia Sūnaus, ji iškyla kaip tarpininkė – globėja, užtarėja ir gailestingumo motina, kuri saugo ir gelbsti.

Tradicinė skulptūra liaudies kūrybiniame palikime užima reikšmingą vietą. Tautos pagarbą tautos kultūroje Marijai siekta vaizduoti originaliu siužetų perteikimu, atspindinčiu etninę lietuvių savimonę, moralę ir pažiūras, tautos meilę ir pagarbą Lietuvos globėjai Švč. Mergelei Marijai. Dievadirbiai vaizdavo ją savaip, lietuviškai, priartindami prie Lietuvos žemės ir žmonių pasaulėžiūros – kad būtų kiekvienam sava, artima, kiekvieno ir visų.

Šiluva neatskiriama nuo pamaldumo Marijai ir garsėja kaip Dievo Motinos šventovė. Apsireiškusi Marija čia palietė kojomis Lietuvos žemę ir kalbėjo su lietuviais piemenėliais.

Ši Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidams Šiluvoje skirta paroda surengta iš Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomų tradicinės skulptūros ir etnografinės ikonografijos rinkinių. Parodai parinktos skulptūrėlės iš Žemaitijos regiono – Kelmės, Kretingos, Mažeikių, Raseinių, Plungės, Skuodo, Šilalės, Šilutės, žinomi tik kai kurių skulptūrėlių autoriai – Augustinas Potockis, Ignas Audiejus, Pranas Kazlauskas ir Izidorius Paulius. Nuotraukose užfiksuoti XIX–XX amžiaus pradžioje Žemaitijoje stovėję paminklai su Marijos skulptūrėlėmis.

Parodos kuratorė Elvyda Lazauskaitė.


Marijos atvaizdai tradicinėje liaudies skulptūroje


Marijos atvaizdai tradicinėje liaudies skulptūroje

2016 m. rugsėjo 5 d. Raseinių krašto istorijos muziejuje atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta paroda „Marijos atvaizdai tradicinėje liaudies skulptūroje“. Paroda veiks iki spalio 15 d.

Marijos garbinimas yra vienas iš svarbiausių lietuvių etninės kultūros požymių. Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardas Lietuvoje suskambo kartu su Lietuvos krikštu 1387 metais. Pamaldumą jai skatino Lietuvoje įsikūrusios pranciškonų, marijonų vienuolijos ir Vytautas Didysis, statęs jos garbei bažnyčias. Pagarbos Marijai išraiška yra ir jos vaizdavimas liaudiškoje skulptūroje. Jos skulptūrėlės talpintos į koplytėles, koplytstulpius, koplyčias – kad stebėtų šeimos gyvenimą, prižiūrėtų ir globotų namus ir juose gyvenančius žmones.

Kurdami Marijos atvaizdus dievadirbiai perteikė savitą santykį su pasirinktu siužetu, neretai savaip traktuodavo ikonografiją.

Tradicinėje skulptūroje Marijos vaikystę primena tik viena kompozicija „Ona moko Mariją“. Tai auklėjimo scena, kur mergaitė Marija stovi prie savo motinos Onos, laikančios rankose maldaknygę ir mokančios ją skaityti. Lietuvoje šis siužetas buvo įgavęs tautinį atspalvį ir sutapatintas su lietuve motina, slapčia mokiusia vaikus lietuviškos spaudos draudimo metais.

Lietuvių valstiečių pamėgtas buvo siužetas „Nekaltai Pradėta Švč. Mergelė Marija“. Jame Marija vaizduojama jauna, apsivilkusi baltu (tyrumo ir tiesos spalvos) drabužiu, apsigobusi dangišku mėlynu apsiaustu, stovinti ant pusmėnulio, rankas susidėjusi maldai. Šį tradicinį Marijos vaizdavimą XIX amžiaus antroje pusėje dievadirbiai perėmė iš ispanų tapytojo Bartalomės Estebano Murilijo (1607–1682) paveikslo „Nekaltas Prasidėjimas“. Tuo pačiu laikotarpiu iš Prancūzijos (po 1858 metais Lurde įvykusio stebuklingo Marijos apsireiškimo) atėjo paprotys statyti statinėlius „lurdus“ su Nekaltai Pradėtos Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlėmis pavienėms ir bendruomeninėms maldoms; prie jų melstasi ir per gegužines pamaldas.

Vienas iš populiariausių tradicinėje skulptūroje buvo siužetas „Švč. Mergelė Marija Maloningoji“. Dideliais vėduokliniais spinduliais, sklindančiais iš Marijos delnų, išreikšta malonių idėja. Tikėta, jog Mergelė Marija visiems prašantiems dalijanti malones, gydanti dvasios žaizdas ir teikianti stiprybės sunkią valandą.

Dieviškąją motinystę atskleidžiantis siužetas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu“ buvo retesnis. Dievo Motina vaizduota su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Motinystės garbinimo idėja plėtota ir siužetinėje kompozicijoje „Šventoji šeima“, kurioje jauna motina Marija ir įtėvis Juozapas už rankų veda vaikelį Jėzų.

Kenčiančios Marijos, liaudyje maloniai vadintos „Skausmų motinėle“, paveikslas perteikiamas dviem siužetais. „Švč. Mergelė Marija Skausmingoji“ – kenčiančios Dievo Motinos vaizdinys, simbolizuojantis išgyventą skausmą, kurį pabrėžia Marijos širdyje įsmigę kalavijai ir skruostais riedančios ašaros. Širdis šiame siužete simbolizuoja ne tik begalinį skausmą, bet ir gailestingumą. Skausmo ir liūdesio siužetas „Pieta“ – labiausiai išplėtota ikonografinė Marijos tema. Šiame siužete Marija laiko ant kelių nuo kryžiaus nuimtą sūnų. Marija didinga, vilkinti raudona suknia, apsigobusi mėlynu apsiaustu, dažniausiai su karūna arba žvaigždžių nimbu. Jos žvilgsnis nukreiptas į nukankinto Jėzaus kūną, o į širdį įsmeigti kalavijai – begalinio skausmo išraiška. Kartais kompoziciją papildo du angelai su žvakėmis, simbolizuojančiomis mirtį ir prisikėlimą, stovintys abipus Marijos arba skrendantys, liaudies meistro pritvirtinti ant vielinių strypelių.

„Švč. Mergelė Marija Dangaus Karalienė“ primena, jog užbaigusi savo žemišką gyvenimą Marija pirmoji iš žmonių buvusi prikelta iš numirusių, su kūnu ir siela paimta į dangų. Liaudies skulptūroje vaizduojama stovinti su karališka karūna, po kojomis pamynusi žaltį, maldai sudėjusi rankas, žvilgsnį nukreipusi į žemę lyg stebėtų pasaulį. Būdama danguje, šalia Sūnaus, ji iškyla kaip tarpininkė – globėja, užtarėja ir gailestingumo motina, kuri saugo ir gelbsti.

Tradicinė skulptūra liaudies kūrybiniame palikime užima reikšmingą vietą. Tautos pagarbą tautos kultūroje Marijai siekta vaizduoti originaliu siužetų perteikimu, atspindinčiu etninę lietuvių savimonę, moralę ir pažiūras, tautos meilę ir pagarbą Lietuvos globėjai Švč. Mergelei Marijai. Dievadirbiai vaizdavo ją savaip, lietuviškai, priartindami prie Lietuvos žemės ir žmonių pasaulėžiūros – kad būtų kiekvienam sava, artima, kiekvieno ir visų.

Šiluva neatskiriama nuo pamaldumo Marijai ir garsėja kaip Dievo Motinos šventovė. Apsireiškusi Marija čia palietė kojomis Lietuvos žemę ir kalbėjo su lietuviais piemenėliais.

Ši Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidams Šiluvoje skirta paroda surengta iš Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomų tradicinės skulptūros ir etnografinės ikonografijos rinkinių. Parodai parinktos skulptūrėlės iš Žemaitijos regiono – Kelmės, Kretingos, Mažeikių, Raseinių, Plungės, Skuodo, Šilalės, Šilutės, žinomi tik kai kurių skulptūrėlių autoriai – Augustinas Potockis, Ignas Audiejus, Pranas Kazlauskas ir Izidorius Paulius. Nuotraukose užfiksuoti XIX–XX amžiaus pradžioje Žemaitijoje stovėję paminklai su Marijos skulptūrėlėmis.

Parodos kuratorė Elvyda Lazauskaitė.


rugsėjo 5, 2016 - spalio 15, 2016 | Raseinių krašto istorijos muziejus


Kitos naujienos

Home buttonAtgal