Prieš beveik devyniolika metų Rasa Banytė-Rowell pirmą kartą pamatė išlikusį archeologo Tado Daugirdo (1852–1919) dviejų tomų dienoraštį. Trumpa pažintis laikui bėgant išvirto į nuodugnų ir nemažai laiko pareikalavusį tyrimą apie Lietuvos archeologijos pirmeivį. Ką dienoraštyje ir tarp jo eilučių pavyko išskaityti, archeologė R. Banytė-Rowell visuomenei pristatys vasario 27 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Ariogalos bajorų šeimoje gimusį ir per gyvenimą įvairiose mokslo ir meno srityse pasižymėjusį T. Daugirdą tyrėja vadina „žmogumi orkestru“. Pradinį išsilavinimą gavęs namuose, toliau mokytis jis išvyko į Rygą, po to – į Vilnių. Čia 1869 m. įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą. Jo draugais tapo dailininkai Eduardas ir Alfredas Riomeriai. Nenuostabu, kad apsuptas tokių asmenybių T. Daugirdas netrukus išvažiavo studijuoti menų į Sankt Peterburgą, vėliau – ir Miuncheną. Galiausiai 1877 m. atvyko į Varšuvą, kurioje apsistojo ilgesniam laikui ir atidarė savo studiją. Tarp menininkų T. Daugirdas žinomas kaip dailininkas, o štai archeologai Lietuvoje jį vadina archeologijos pionieriumi.

Pirmą kartą T. Daugirdo rašytus du dienoraščio tomus archeologė Rasa Banytė-Rowell pamatė prieš devyniolika metų. Jie iki šiol saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Dienoraštis parašytas lenkų kalba. Pirmasis tomas aprėpia archeologinių tyrinėjimų laikotarpį nuo 1881 iki 1888 metų, o antrasis – nuo 1888 iki 1911 metų. Tyrėja sako, kad perskaičius abu dienoraščio tomus nesunku susidaryti įspūdį, koks buvo T. Daugirdo charakteris ir koks jis buvo archeologas.

„Kasinėdamas jis fiksuoja radinių pozicijas dar prieš išimant juos iš žemės, iš karto juos aprašo ir sistemina. Šie dienoraščiai – tai ne lauko užrašai, o švarraštis. T. Daugirdas taiko tam laikui pažangius tyrimų metodus, dirba kruopščiai ir pagarbiai elgiasi su tyrinėjama archeologine vieta. Dienoraštis taip pat atspindi įvairius jo socialinius ryšius, kurie buvo itin svarbūs kaupiant asmeninį archeologinį rinkinį, kurį iki 1907 metų sudarė beveik 2000 radinių. Skaitydama dienoraštį supratau, kad T. Daugirdas buvo labai bendraujantis, kultūringas, mokėjo užmegzti ryšį su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, neturėjo jo luomui būdingo snobizmo, buvo žingeidus ir reikalui esant užleisdavo vietą profesionalui“, – pasakoja archeologė R. Banytė-Rowell.

Tyrėjos teigimu, pirmąjį dienoraštį, kurį sudaro apie 300 puslapių, T. Daugirdas parašė remdamasis vadinamaisiais lauko užrašais; antrajame pristatomi archeologiniai žvalgymai, tarp jų ir dvi kelionės laivu: iš Alytaus į Kauną ir iš Jonavos į Kauną. Lietuvos istorijos instituto darbuotoja R. Banytė-Rowell tikina, kad archeologai darbiniais tikslais naudodavo ir tebenaudoja kruopštų ir tikslų T. Daugirdo dienoraštį, tačiau kaip vientisas kūrinys šis dienoraštis Lietuvoje dar nėra publikuotas.

Dienoraštyje atsispindi T. Daugirdo socialiniai ryšiai ir palankus požiūris į kai kuriuos asmenis, prisidėjusius prie draudžiamos spaudos platinimo, lietuvių tautinio atgimimo (pvz., bičiulis M. Davainis-Silvestraitis, Ūdrijos klebonas A. Grinevičius, ponas Jablonskis ir kt.). 1905 metais T. Daugirdas dalyvauja Didžiajame Vilniaus Seime, po dvejų metų apsigyvena Kaune, netrukus tampa šio miesto muziejaus direktoriumi. Muziejuje eksponuoja savo archeologinių radinių kolekciją, rūpinasi muziejaus lankomumu ir investuoja savo pinigus jį garsindamas. Jam pavyksta pergyventi Pirmąjį pasaulinį karą, o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę kartu su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi kuria trispalvę (priimamas jo pasiūlymas šalia raudonos ir žalios spalvos pridėti geltoną), pirmuosius lietuviškus pašto ženklus, tampa Valstybės archeologijos komisijos pirmininku. 1919 metais, susirgęs džiova, miršta.

Archeologinių tyrimų metu vesti lauko užrašai, kuriais remdamasis T. Daugirdas parašė du dienoraščių tomus, iki šiol nėra rasti. Norėdama išsiaiškinti, kur jie galėtų būti, R. Banytė-Rowell jau peržiūrėjo kai kuriuos archyvus Lietuvoje ir tikisi, kad viltis juos rasti išsipildys.

R. Banytės-Rowell paskaita „Tado Daugirdo archeologiniai dienoraščiai kaip laikmečio ir profesionalumo liudytojai“ vyks vasario 27 d. 17 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Arsenalo g. 3.

Lietuvos archeologijos pionierius Tadas Daugirdas: ką atskleidžia išlikęs jo dienoraštis ir mintys tarp eilučių?


Lietuvos archeologijos pionierius Tadas Daugirdas: ką atskleidžia išlikęs jo dienoraštis ir mintys tarp eilučių?

Prieš beveik devyniolika metų Rasa Banytė-Rowell pirmą kartą pamatė išlikusį archeologo Tado Daugirdo (1852–1919) dviejų tomų dienoraštį. Trumpa pažintis laikui bėgant išvirto į nuodugnų ir nemažai laiko pareikalavusį tyrimą apie Lietuvos archeologijos pirmeivį. Ką dienoraštyje ir tarp jo eilučių pavyko išskaityti, archeologė R. Banytė-Rowell visuomenei pristatys vasario 27 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Ariogalos bajorų šeimoje gimusį ir per gyvenimą įvairiose mokslo ir meno srityse pasižymėjusį T. Daugirdą tyrėja vadina „žmogumi orkestru“. Pradinį išsilavinimą gavęs namuose, toliau mokytis jis išvyko į Rygą, po to – į Vilnių. Čia 1869 m. įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą. Jo draugais tapo dailininkai Eduardas ir Alfredas Riomeriai. Nenuostabu, kad apsuptas tokių asmenybių T. Daugirdas netrukus išvažiavo studijuoti menų į Sankt Peterburgą, vėliau – ir Miuncheną. Galiausiai 1877 m. atvyko į Varšuvą, kurioje apsistojo ilgesniam laikui ir atidarė savo studiją. Tarp menininkų T. Daugirdas žinomas kaip dailininkas, o štai archeologai Lietuvoje jį vadina archeologijos pionieriumi.

Pirmą kartą T. Daugirdo rašytus du dienoraščio tomus archeologė Rasa Banytė-Rowell pamatė prieš devyniolika metų. Jie iki šiol saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Dienoraštis parašytas lenkų kalba. Pirmasis tomas aprėpia archeologinių tyrinėjimų laikotarpį nuo 1881 iki 1888 metų, o antrasis – nuo 1888 iki 1911 metų. Tyrėja sako, kad perskaičius abu dienoraščio tomus nesunku susidaryti įspūdį, koks buvo T. Daugirdo charakteris ir koks jis buvo archeologas.

„Kasinėdamas jis fiksuoja radinių pozicijas dar prieš išimant juos iš žemės, iš karto juos aprašo ir sistemina. Šie dienoraščiai – tai ne lauko užrašai, o švarraštis. T. Daugirdas taiko tam laikui pažangius tyrimų metodus, dirba kruopščiai ir pagarbiai elgiasi su tyrinėjama archeologine vieta. Dienoraštis taip pat atspindi įvairius jo socialinius ryšius, kurie buvo itin svarbūs kaupiant asmeninį archeologinį rinkinį, kurį iki 1907 metų sudarė beveik 2000 radinių. Skaitydama dienoraštį supratau, kad T. Daugirdas buvo labai bendraujantis, kultūringas, mokėjo užmegzti ryšį su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, neturėjo jo luomui būdingo snobizmo, buvo žingeidus ir reikalui esant užleisdavo vietą profesionalui“, – pasakoja archeologė R. Banytė-Rowell.

Tyrėjos teigimu, pirmąjį dienoraštį, kurį sudaro apie 300 puslapių, T. Daugirdas parašė remdamasis vadinamaisiais lauko užrašais; antrajame pristatomi archeologiniai žvalgymai, tarp jų ir dvi kelionės laivu: iš Alytaus į Kauną ir iš Jonavos į Kauną. Lietuvos istorijos instituto darbuotoja R. Banytė-Rowell tikina, kad archeologai darbiniais tikslais naudodavo ir tebenaudoja kruopštų ir tikslų T. Daugirdo dienoraštį, tačiau kaip vientisas kūrinys šis dienoraštis Lietuvoje dar nėra publikuotas.

Dienoraštyje atsispindi T. Daugirdo socialiniai ryšiai ir palankus požiūris į kai kuriuos asmenis, prisidėjusius prie draudžiamos spaudos platinimo, lietuvių tautinio atgimimo (pvz., bičiulis M. Davainis-Silvestraitis, Ūdrijos klebonas A. Grinevičius, ponas Jablonskis ir kt.). 1905 metais T. Daugirdas dalyvauja Didžiajame Vilniaus Seime, po dvejų metų apsigyvena Kaune, netrukus tampa šio miesto muziejaus direktoriumi. Muziejuje eksponuoja savo archeologinių radinių kolekciją, rūpinasi muziejaus lankomumu ir investuoja savo pinigus jį garsindamas. Jam pavyksta pergyventi Pirmąjį pasaulinį karą, o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę kartu su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi kuria trispalvę (priimamas jo pasiūlymas šalia raudonos ir žalios spalvos pridėti geltoną), pirmuosius lietuviškus pašto ženklus, tampa Valstybės archeologijos komisijos pirmininku. 1919 metais, susirgęs džiova, miršta.

Archeologinių tyrimų metu vesti lauko užrašai, kuriais remdamasis T. Daugirdas parašė du dienoraščių tomus, iki šiol nėra rasti. Norėdama išsiaiškinti, kur jie galėtų būti, R. Banytė-Rowell jau peržiūrėjo kai kuriuos archyvus Lietuvoje ir tikisi, kad viltis juos rasti išsipildys.

R. Banytės-Rowell paskaita „Tado Daugirdo archeologiniai dienoraščiai kaip laikmečio ir profesionalumo liudytojai“ vyks vasario 27 d. 17 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Arsenalo g. 3.

vasario 27, 2019 | Senasis arsenalas, Archeologijos ekspozicija, Arsenalo g. 3


Kitos naujienos

Home buttonAtgal