Lietuvių tautinio kostiumo istorija prasidėjo nuo pastangų atrasti autentiškus liaudies drabužius kaime ir atgaivinti jų vilkėjimą. XIX amžiuje –XX amžiaus pradžioje tautinio atgimimo idėjų paveikta lietuvių šviesuomenė, vilkėdama tautinius kostiumus, demonstravo tautinę savimonę. Išeiginė valstiečių apranga pradėta branginti ir vertinti kaip tautos vertybė, ja vilkintys žmonės fotografuoti, o nuotraukos kaip sektinas pavyzdys skelbtos įvairiuose leidiniuose. Jų yra patekę ir į muziejus. Šioje parodoje eksponuojamos nuotraukos, saugomos Lietuvos nacionaliniame, Žemaičių „Alkos“, Mažeikių krašto ir Maironio lietuvių literatūros muziejuose. Jos yra svarbus šaltinis ne tik tautinio kostiumo tyrinėjimams, bet ir tautos istorijai ir kultūrai.

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmos pusės nuotraukose užfiksuoti išeiginiais drabužiais vilkintys pavieniai valstiečiai ar jų šeimos, įvairiomis progomis tautiniais kostiumais pasipuošę inteligentai. Ankstyviausia nuotrauka primena lietuvių etnografijos pristatymą Pirmojoje Rusijos imperijos tautų etnografijos parodoje, vykusioje 1867 metais Maskvoje; kitoje įamžinta lietuvininkų deputacija, 1878 metais vykusi pas Prūsijos karalių prašyti leidimo grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą. Rytprūsių fotografo Roberto Minzlofo nuotraukos su užfiksuotomis XIX amžiaus pabaigos Ragainės apylinkių lietuvininkų gyvenimo scenomis buvo platinamos Pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais. Ten pirmą kartą įrengtoje savarankiškoje lietuvių ekspozicijoje eksponuota per du šimtus nuotraukų; ne vienoje – tautiniais drabužiais apsirengę lietuviai kasdienės buities aplinkoje. Atsiliepdami į Lauryno Ivinskio raginimą parodai „siųsti fotografijas įvairių kampų Lietuvos žmonių taip nuimtas, kad duotų kuo aiškiausią supratimą apie kasdienį ir šventadienį (šventomis dienomis) to krašto devėjimą…“ jas rinko Tilžėje leisto laikraščio Tėvynės sargas redakcija, lietuvybės propaguotojas Povilas Višinskis, pedagogas Pranas Mašiotas ir publicistas Juozas Lozoraitis, kuriam talkino Vilkaviškio fotografas Viltrakis. Parodoje pristatytas Lietuviškas albumas buvo apdovanotas parodos aukso medaliu.

Istorinės aplinkybės lėmė, kad tautinis kostiumas pirmiausia pradėtas populiarinti Mažojoje Lietuvoje, kur kultūros veikėjai rinko ir liaudies meno parodose eksponavo tautinių drabužių pavyzdžius, skatino atkurti savo kraštui būdingas senąsias audimo technikas, drabužių siuvimą ir nešioseną, organizavo kostiumo šventes. Daug nuveikė Tilžės lietuvių giedotojų ir Birutės draugijų narės, kurių vilkėtos tamsios suvarstomos liemenės, išilgadryžiai sijonai, balti siuvinėti marškiniai ir balta skersadryžių raštų prijuostė Mažojoje Lietuvoje tapo tautiniais drabužiais.

Rusijos valdžios įvestų kultūrinės veiklos apribojimų varžomoje Didžiojoje Lietuvoje apie tautinius drabužius prabilta tik atgavus spaudos laisvę 1904 metais. Kaime tuo metu buvo paplitę vėlyvi, miesto madai artimi drabužiai. Tautinį kostiumą populiarino katalikiška jaunimo pavasarininkų organizacija, per kuopų ir kitas šventes rengusi audinių tautiniams drabužiams parodėles; juo puošėsi Vilniaus universiteto lietuvių studentų visuomeninių organizacijų nariai, seserys kazimierietės, šaulės; Lietuvos katalikių moterų draugija jį buvo pripažinusi savo uniforma.

Prie tautinio kostiumo populiarinimo visoje Lietuvoje prisidėjo nuo 1924 metų organizuotos dainų šventės. Regionuose jį populiarino choristai, tautinių švenčių dalyviai ir lietuviškų vakarų vaidintojai. Kupiškio krašte sektinas pavyzdys buvo Pyragių kaime Onos Glemžienės iniciatyva suburto Senovės mylėtojų būrelio rengiamos gegužinės ir nuo 1932 metų vaidinamos „Kupiškėnų vestuvės“. Tautiniais drabužiais apsirengę spektaklio vestuvininkai, sutartinių giedotojos ir pavienės dainininkės buvo įamžintos žymaus kraštotyrininko, etnografo ir fotografo Balio Buračo 1934–1936 metų nuotraukose. Dzūkijoje 1935–1938 metais organizuotos Senovės dienos, kurių vaizdai su parodomis, paradais, žaidimais, šokiais, šeimos švenčių inscenizacijomis ir šventiniais drabužiais pasipuošusiais dalyviais buvo užfiksuoti Igno Končiaus nuotraukose.

Tautinio kostiumo vilkėjimas buvo ir yra svarbi tautos išlikimo sąlyga. Jis įvertintas XIX amžiuje, nacionalinės savimonės brendimo metu. XX amžiaus viduryje tremiami iš Tėvynės lietuviai pasiimdavo jį kaip būtiniausią daiktą ir saugodavo kaip šventenybę. Tautinis kostiumas ir šiandien turėtų būti svarbus mūsų tapatybei išreikšti ir tolesnei tautos egzistencijai užtikrinti.

Lietuvių kostiumas senosiose nuotraukose

 
 

Lietuvių tautinio kostiumo istorija prasidėjo nuo pastangų atrasti autentiškus liaudies drabužius kaime ir atgaivinti jų vilkėjimą. XIX amžiuje –XX amžiaus pradžioje tautinio atgimimo idėjų paveikta lietuvių šviesuomenė, vilkėdama tautinius kostiumus, demonstravo tautinę savimonę. Išeiginė valstiečių apranga pradėta branginti ir vertinti kaip tautos vertybė, ja vilkintys žmonės fotografuoti, o nuotraukos kaip sektinas pavyzdys skelbtos įvairiuose leidiniuose. Jų yra patekę ir į muziejus. Šioje parodoje eksponuojamos nuotraukos, saugomos Lietuvos nacionaliniame, Žemaičių „Alkos“, Mažeikių krašto ir Maironio lietuvių literatūros muziejuose. Jos yra svarbus šaltinis ne tik tautinio kostiumo tyrinėjimams, bet ir tautos istorijai ir kultūrai.

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmos pusės nuotraukose užfiksuoti išeiginiais drabužiais vilkintys pavieniai valstiečiai ar jų šeimos, įvairiomis progomis tautiniais kostiumais pasipuošę inteligentai. Ankstyviausia nuotrauka primena lietuvių etnografijos pristatymą Pirmojoje Rusijos imperijos tautų etnografijos parodoje, vykusioje 1867 metais Maskvoje; kitoje įamžinta lietuvininkų deputacija, 1878 metais vykusi pas Prūsijos karalių prašyti leidimo grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą. Rytprūsių fotografo Roberto Minzlofo nuotraukos su užfiksuotomis XIX amžiaus pabaigos Ragainės apylinkių lietuvininkų gyvenimo scenomis buvo platinamos Pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais. Ten pirmą kartą įrengtoje savarankiškoje lietuvių ekspozicijoje eksponuota per du šimtus nuotraukų; ne vienoje – tautiniais drabužiais apsirengę lietuviai kasdienės buities aplinkoje. Atsiliepdami į Lauryno Ivinskio raginimą parodai „siųsti fotografijas įvairių kampų Lietuvos žmonių taip nuimtas, kad duotų kuo aiškiausią supratimą apie kasdienį ir šventadienį (šventomis dienomis) to krašto devėjimą…“ jas rinko Tilžėje leisto laikraščio Tėvynės sargas redakcija, lietuvybės propaguotojas Povilas Višinskis, pedagogas Pranas Mašiotas ir publicistas Juozas Lozoraitis, kuriam talkino Vilkaviškio fotografas Viltrakis. Parodoje pristatytas Lietuviškas albumas buvo apdovanotas parodos aukso medaliu.

Istorinės aplinkybės lėmė, kad tautinis kostiumas pirmiausia pradėtas populiarinti Mažojoje Lietuvoje, kur kultūros veikėjai rinko ir liaudies meno parodose eksponavo tautinių drabužių pavyzdžius, skatino atkurti savo kraštui būdingas senąsias audimo technikas, drabužių siuvimą ir nešioseną, organizavo kostiumo šventes. Daug nuveikė Tilžės lietuvių giedotojų ir Birutės draugijų narės, kurių vilkėtos tamsios suvarstomos liemenės, išilgadryžiai sijonai, balti siuvinėti marškiniai ir balta skersadryžių raštų prijuostė Mažojoje Lietuvoje tapo tautiniais drabužiais.

Rusijos valdžios įvestų kultūrinės veiklos apribojimų varžomoje Didžiojoje Lietuvoje apie tautinius drabužius prabilta tik atgavus spaudos laisvę 1904 metais. Kaime tuo metu buvo paplitę vėlyvi, miesto madai artimi drabužiai. Tautinį kostiumą populiarino katalikiška jaunimo pavasarininkų organizacija, per kuopų ir kitas šventes rengusi audinių tautiniams drabužiams parodėles; juo puošėsi Vilniaus universiteto lietuvių studentų visuomeninių organizacijų nariai, seserys kazimierietės, šaulės; Lietuvos katalikių moterų draugija jį buvo pripažinusi savo uniforma.

Prie tautinio kostiumo populiarinimo visoje Lietuvoje prisidėjo nuo 1924 metų organizuotos dainų šventės. Regionuose jį populiarino choristai, tautinių švenčių dalyviai ir lietuviškų vakarų vaidintojai. Kupiškio krašte sektinas pavyzdys buvo Pyragių kaime Onos Glemžienės iniciatyva suburto Senovės mylėtojų būrelio rengiamos gegužinės ir nuo 1932 metų vaidinamos „Kupiškėnų vestuvės“. Tautiniais drabužiais apsirengę spektaklio vestuvininkai, sutartinių giedotojos ir pavienės dainininkės buvo įamžintos žymaus kraštotyrininko, etnografo ir fotografo Balio Buračo 1934–1936 metų nuotraukose. Dzūkijoje 1935–1938 metais organizuotos Senovės dienos, kurių vaizdai su parodomis, paradais, žaidimais, šokiais, šeimos švenčių inscenizacijomis ir šventiniais drabužiais pasipuošusiais dalyviais buvo užfiksuoti Igno Končiaus nuotraukose.

Tautinio kostiumo vilkėjimas buvo ir yra svarbi tautos išlikimo sąlyga. Jis įvertintas XIX amžiuje, nacionalinės savimonės brendimo metu. XX amžiaus viduryje tremiami iš Tėvynės lietuviai pasiimdavo jį kaip būtiniausią daiktą ir saugodavo kaip šventenybę. Tautinis kostiumas ir šiandien turėtų būti svarbus mūsų tapatybei išreikšti ir tolesnei tautos egzistencijai užtikrinti.

Home buttonAtgal