ĮvadasDysnos kraštas: tėviškėTrakų Pusiasalio pilies griuvėsiaiTrakų Salos pilies griuvėsiai. Vaizdai iš toliMedininkų pilies griuvėsiaiAlšėnų piliakalnis ir pilisKrėvos pilies griuvėsiaiNaugarduko kraštas. MyriusSeniausieji vienuolynai Naugarduko krašte: Laurušavas ir NezviščiaLydos pilies griuvėsiaiArchitektūriniai peizažai

Paroda skiriama dailininko Jazepo Drazdovičiaus (1888–1954) 130-osioms gimimo metinėms

 
 

Jazepas Drazdovičius – vienas baltarusių tautinio atgimimo veikėjų, nacionalinės dailės krypties pradininkų, dažnai tituluojamas ne tik dailininku, bet ir skulptoriumi, pedagogu, archeologu, etnografu, rašytoju. Gyvenimo keliai ne kartą atvesdavo jį į Vilnių, o didelė jo kūrybinio palikimo dalis susijusi su Lietuvos istorija.

J. Drazdovičius gimė 1888 m. spalio 13 d. Punkių viensėdyje, Vilniaus gubernijos Dysnos apskrityje (dab. Gluboko r., Vitebsko sr., Baltarusija), gausioje nuskurdusio bajoro šeimoje. 1906–1910 m. mokėsi Ivano Trutnevo piešimo mokykloje Vilniuje. Po to septynerius metus tarnavo Rusijos kariuomenėje. Grįžęs dėstė Gluboko, Naugarduko, Minsko, Vilniaus baltarusių gimnazijose, kurį laiką gyveno Vilniuje, bendradarbiavo baltarusių kalba leidžiamuose laikraščiuose ir žurnaluose.

1923 m. Vilniuje pasirodo pirmoji jo knyga – humoristinis kūrinys iš studentų gyvenimo Вялiкая шышка, 1933 m. – knyga kosmoso tematika Нябесныя бегi. Vilnius tampa ta vieta, į kurią nuolat sugrįžti priverčia čia 1921 m. Baltarusių mokslo draugijos įkurtas Ivano Luckevičiaus baltarusių muziejus. Jo rinkinių pagrindu tapo I. Luckevičiaus privati kolekcija, kurios didžioji dalis buvo susijusi su Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Įsikūręs bazilijonų vienuolyno patalpose muziejus turėjo atskirus rinkinius: archeologijos, numizmatikos, etnografijos, tapybos, skulptūros, grafikos, kulto reikmenų, senienų (ginklai, buities daiktai). Aušros Vartų gatvėje nr. 9 lankytojų dėmesiui buvo pristatomos muziejaus ekspozicijos. Nuo pat muziejaus įkūrimo J. Drazdovičius tapo, galima sakyti, jo neetatiniu bendradarbiu – naujų eksponatų rinkėju ir teikėju. Jau 1922 m. jis pirmą kartą muziejui padovanojo savo kūrinius – Polocko kunigaikščių portretų albumą ir senosios architektūros piešinių rinkinį. Daugiausia dailininko dovanų muziejų papildė 1925–1933 metais. Tai paties autoriaus ranka tiksliai iš natūros užfiksuoti LDK istorinių paminklų, tipinės kaimo architektūros, buities daiktų piešiniai, etnografiniai kraštovaizdžiai, asmenų, vilkinčių tradiciniais tautiniais drabužiais, portretai, gimtojo krašto gamtovaizdžiai, tapybos darbai, kuriuose vyrauja fantastiniai kosminiai siužetai, istorinių asmenybių portretai. J. Drazdovičių kaip nagingą medžio drožėją charakterizuoja jo rankų darbo tabokinės, dėžutės, ištapytos skrynelės.

Be paties dailininko darbų, į muziejų pateko ir jo iniciatyva surinkti eksponatai. Dirbdamas Naugarduko baltarusių gimnazijoje, J. Drazdovičius rengė moksleivių kraštotyrines ekspedicijas, kurių metu buvo surinkta ir popieriuje užfiksuota keli šimtai tradiciniais Naugarduko krašto liaudies raštais dekoruotų audinių pavyzdžių. Visi šie moksleivių margaspalviai piešinėliai sugulė į tvarkingus J. Drazdovičiaus sudarytus ir apipavidalintus albumus. 1927 m. vasarą J. Drazdovičius vykdė archeologinius kasinėjimus Naugarduko pilies teritorijoje. Aptikti radiniai, daugiau nei 100 įvairiarūšių daiktų: šoviniai, vinys, peilių geležtės, apkaustų dalys, raktai, žiedai, strėlių antgaliai, koklių fragmentai, indų šukės, gyvūnų kaulai – buvo perduoti Baltarusių muziejui Vilniuje. Daiktinius artefaktus papildė folkloro rinkiniai: užrašytos liaudies dainos, žodinės tautosakos pavyzdžiai, skirti norminamos baltarusių kalbos žodynui. Šis bendradarbiavimas su muziejumi tęsėsi iki pat jo uždarymo. 1945 m. muziejaus rinkiniai buvo išblaškyti: nemaža dalis perduota Baltarusijos SSR mokslų akademijai, likusieji eksponatai išdalyti Lietuvos muziejinėms institucijoms. Lietuvos nacionaliniame muziejuje taip pat saugoma dalis likviduoto Baltarusių muziejaus rinkinių, tarp jų ir J. Drazdovičiaus kūrybos darbai.

Šioje jubiliejinėje parodoje pristatomi J. Drazdovičiaus sukurti žinomų istorinių architektūros paminklų vaizdai – devyni albumai ir keletas atskirų autoriaus piešinių ta pačia tematika. Jie sukurti iš anksto suplanuotu maršrutu vykusių kelionių metu. 1927 m. dailininkas aplankė Naugarduką, Myrių, Liubčią, Laurušavą, 1929 m. – Trakus, Medininkus, Ašmeną, Žiupronis, Krėvą, Barūnus, Alšėnus, Lydą. Šiuose miestuose ir miesteliuose fiksavo išlikusį istorinį paveldą: pilis, bažnyčias, cerkves, didikų rezidencijas, dvarus. Kiekvienai vietovei skirtų piešinių serija sudaro atskirą albumą. Piešiniai turėjo patarnauti tuo metu rengtos Baltarusijos enciklopedijos iliustravimui, todėl jie ypač tikslūs, su kruopščiai išryškintomis detalėmis. Visi piešiniai pasirašyti, su aiškia metrika: albumų lakštuose autoriaus ranka padaryti įrašai apibūdina pavaizduotą objektą, tiksliai nurodo jo vaizdavimo kryptį. Parodoje įrašai pateikiami originalūs, netaisyti, todėl gali skirtis nuo šiandien įprastos rašybos baltarusių kalba. Pats autorius pasirūpino ir albumų įrišimu bei viršelių dekoru: kai kurie jų labai tapybiški, puošti istoriniais simboliais, pagražinti įmantriu šriftu. Visa tai atskleidžia dailininko rūpestį dėl praeities reliktų išsaugojimo būsimoms kartoms, norą puoselėti savojo krašto kalbą, kultūrą, istoriją.

Parengta pagal:

Драздовiч Язэп Нарцызавiч 1888–1954: каталог твораў Я. Драздовiча са збору Нацыянальнага музея гiсторыi i культуры Беларусi, Мiнск: Нацыянальны музей гiсторыi i культуры Беларусi, 1998.

Лія Кісялёва, Вольга Архіпава, Язэп Драздовіч: даследчык Бацькаўшчыны і паэт космасу, Мiнск: Харвест, 2016.

Язэп Драздовiч: каталог выставы з фондаў музея старажытнабеларускай культуры IМЭФ НАН Беларусi: да 120-годдзя з дня нараджэння мастака, Нацыянальная акадэмiя навук Беларусi, Iнстытут мастацтвазнаўства, этнаграфii, этнаграфii i фальклору iмя К. Крапiвы, Мiнск: Нацыянальная Акадэмiя навук Беларусi, 2008.

Язэп Драздовiч = Язеп Дроздович = Yazep Drozdovich, [аўтар тексту і складальнік Н. М. Усава], Мiнск: Беларусь, 2012.

Язэп Нарцызавіч Драздовіч. Праз цернi да зорак: успамiны, артыкулы, прысвячэннi, мастацкiя творы, [укладанне Мiхася Казлоўскага], Мiнск: Мастацкая лiтаратура, 2014.

 
 

Šis autobiografinis albumas skirtas Jazepo Drazdovičiaus gimtajam Dysnos kraštui, jame įamžintos vietovės, kuriose prabėgo dailininko vaikystės metai. Pavaizduoti objektai neišlikę, net toponimų nebėra šiandieniniuose žemėlapiuose. Daugiausia piešinių skirta Punkių viensėdžiui. Čia gausioje (be būsimo dailininko, šeimoje augo dar keturi sūnūs ir duktė) nuskurdusio bajoro šeimoje 1888 m. gimė Jazepas Drazdovičius. Vos dvejų metų neteko tėvo. 1891 m. šeima buvo priversta išsikraustyti, vėliau dažnai keitė gyvenamąją vietą, nuomojosi ir dirbo svetimą žemę. 1891–1894 m. gyveno Stadoliščės palivarke, 1897–1900 m. prie Avutos upės įsikūrusiame Kmitų palivarke, 1900 m. persikėlė į nedidelį Aleksandrijos dvarelį prie Dysnos upės netoli Stefanopolio. Iš čia J. Drazdovičius 1906 m. išvyko mokytis į Vilnių, Ivano Trutnevo piešimo mokyklą. Albumą užbaigia Prapelivščinos kaimo trobos vaizdas, čia gyvendamas J. Drazdovičius užbaigė rašyti apysaką „Вялiкая шышка“.

 
 

Trakų Pusiasalio pilis – viena didžiausių aptvarinių pilių Lietuvoje. Pilis pastatyta Galvės ir Lukos ežerų apsuptame kyšulyje, jos teritorija apima net keturių hektarų plotą. Pilies statyba siejama su kunigaikščio Kęstučio vardu, kuris į Trakus perkėlė savo rezidenciją. Pagrindiniai statybos darbai vyko XIV a. antroje pusėje. Pilį sudarė gynybinė siena su 10 bokštų, juosusi du kiemus. XVII a. viduryje pilis sugriauta ir nebebuvo atstatoma. 1926 m. buvo susirūpinta pilies liekanų būkle. Konstatuota, kad padėtis labai rimta, krentantys akmenys ir plytos kelia pavojų vietos gyventojams ir greta esantiems pastatams. 1929 m., kuomet J. Drazdovičius užfiksavo pilies liekanas, buvo vykdomi griuvėsių konservavimo darbai: šiek tiek sutvirtintas šiaurinis bokštas, sutvarkyta pilies teritorija, restauruota 78 m3 mūro, lentomis užkaltos statinių angos.

 
 

Trakų Salos pilį XIV a. antroje pusėje vienoje didesnių Galvės ežero salų pradėjo statyti Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, XV a. pradžioje užbaigė didysis kunigaikštis Vytautas. Tai vienintelė Europoje pilis ežero saloje. Pradiniame etape tai buvo U formos kunigaikščių rūmai su priešpiliu. Antrajame statybų etape tarp rūmų korpusų įterptas šešių aukštų donžonas, iškasta fosa, skirianti rūmus nuo priešpilio, pastatyta gynybinė siena salos pakraštyje, taip pat gynybinis priešpilis su įvažiavimo bokštu ir trimis kampiniais bokštais. Pilis niekada nebuvo užimta priešų. Rūmai garsėjo gotikine žvaigždiniais skliautais dengta reprezentacine valdovo priėmimams ir iškilmėms skirta Didžiąja mene, puošta bizantiškomis freskomis. Išliko nedidelė dalis šios sienų puošybos fragmentų, jie tiksliai užfiksuoti ir J. Drazdovičiaus piešiniuose. Tuo metu, kai J. Drazdovičius lankėsi Trakuose, jau buvo susirūpinta pilies liekanų būkle, pradėti jų tvarkymo darbai. 1926 m. buvo atlikti Salos pilies griuvėsių apmatavimai, padaryta geodezinė nuotrauka. 1930 m. aptvarkyta pilies teritorija: nugriauti laikini statiniai, išvalytos griuvenos, paramstytos galinčios griūti konstrukcijos, restauruota dalis mūro.

 
 

Netoli dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos sienos, Vilniaus rajono pakraštyje įsikūrusi pilis statyta XIV amžiuje. Tai buvo vienas iš atramos punktų, gynęs sostinę Vilnių nuo Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų puldinėjimų. 1402 m. kryžiuočiai pilį sudegino, XV amžiuje senosios pilies vietoje pastatyta nauja mūrinė pilis daugiausia buvo naudojama kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų vasaros rezidencija. Praradusi strateginę reikšmę, nuo XVI a. pradžios ji nebebuvo atstatoma. Vėlesniais amžiais jos teritorijoje buvo pristatyta medinių ūkinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų. Medininkų pilis – didžiausia aptvarinė pilis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos teritorija užima dviejų hektarų plotą. Pilis turėjo keturis bokštus ir ketverius vartus, sienų storis apačioje siekė 1,8–1,9 m, aukštis – 9–10 m, o paties bokšto – net 15 metrų. Netoli pilies stovi Medininkų bažnyčia. Pirmoji bažnyčia šioje vietovėje buvo pastatyta netrukus po Lietuvos krikšto. XIX amžiuje vienu metu Medininkai buvo likę be maldos namų. Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, pastatas išardytas ir pervežtas į Salas. 1858 m. Medininkuose pastatyta koplyčia. Po dešimtmečio ji nugriauta. Tikinčiųjų prašymai statyti naują šventovę caro valdininkų būdavo atmetami. J. Drazdovičius savo piešiniuose pavaizdavo net dvi katalikų šventoves: laikinąją Pirmojo pasaulinio karo metais įrengtą klojime ir 1922 m. pradėtą statyti naują medinę miestelio bažnyčią. Ši ir šiandien tebestovinti Švč. Trejybės ir šv. Kazimiero titulo šventovė baigta statyti 1931 m.

 
 

Alšėnų piliakalnis, datuojamas XII–XIV amžiumi, įsikūręs Karoblio upelio krante, 1,5 km į rytus nuo Alšėnų miestelio. Manoma, kad ant jo stovėjusi medinė pilis pastatyta XIV a. pabaigoje. Ši pilis buvo pagrindinė kunigaikščių Alšėniškių rezidencija. Žinoma, kad joje 1440 ir 1492 m. vyko LDK didikų suvažiavimai.

Mūrinę pilį XVI–XVII a. sandūroje jau kitoje vietoje pastatė LDK pakancleris ir Alšėnų seniūnas Povilas Steponas Sapiega. Tai buvo pilis su keturiais šešiakampiais išoriniais bokštais, vidiniame kieme, tiesiai prieš įvažiavimo vartus pastatyta koplyčia, su didžiuliais rūsiais ir ištaigingai įrengtais interjerais. Pilį supo pylimai ir bastionai, Alšios vandeniu užpildomi grioviai. Pilis keletą kartų buvo perstatyta. Dar XVIII amžiuje du jos flygeliai virto griuvėsiais. Galutinai pilis sunyko po Pirmojo pasaulinio karo. Šiuo metu planuojama restauruoti išlikusį pilies bokštą.

 
 

Manoma, kad pilis Krėvoje jau galėjo stovėti XII amžiuje. Mūrinę pilį apie 1338 m. pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Vėliau Krėvą paveldėjo Algirdo sūnus Jogaila. Čia 1382 m. viename iš kambarių buvo įkalintas ir nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, buvo kalinamas ir jo sūnus Vytautas. 1385 m. šioje pilyje buvo pasirašyta Krėvos sutartis, numačiusi Jogailos santuoką su Jadvyga, Lietuvos krikštą ir glaudesnius Lietuvos ir Lenkijos ryšius. 1433 m. pilį užėmė Švitrigaila, XV a. pradžioje tvirtovę keletą kartų atakavo Krymo totoriai, 1519 m. pilį užėmė ir nusiaubė Maskvos kariuomenė. XVIII amžiuje pilis neteko karinės reikšmės ir pradėjo nykti. Tai buvo netaisyklingo keturkampio plano aptvarinė pilis su dviem bokštais, sienų aukštis siekė 10–12 m, o bokštų – 19 metrų. Pilis labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Jos teritorijoje buvo įsitvirtinusi vokiečių kariuomenė, 1917 m. per kautynes Rusijos artilerija sugriovė rytinę pilies sieną.

 
 

Gotikinę Myriaus pilį 1506–1510 m. pastatė LDK dvaro maršalka, Lydos vietininkas, Kauno ir Bresto seniūnas Jurgis Iljiničius. Nuo 1568 m. Myriaus valdos priklausė Radviloms, 1589 m. jos prijungtos prie Nesvyžiaus majorato. Beveik kvadratinio plano pilies kampuose ir ties įvažiuojamuoju keliu kilo penki bokštai, pilis buvo įtvirtinta grioviais ir pylimais. XVI a. pabaigoje pilis perstatyta renesanso stiliumi, iškilo gyvenamasis rezidencinis korpusas. Pilis labai nukentėjo per 1655 ir 1706 metų karus. XVIII a. pabaigoje ji atstatyta. Radvilos, netoliese turėdami Nesvyžiaus rezidenciją, Myriuje niekuomet negyveno. Nuo 1775 m. čia dažnai lankėsi kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila ir rengė pilyje įvairias šventes. 1785 m. jis surengė priėmimą iš Nesvyžiaus grįžtančiam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Nuo 2000 m. Myriaus pilis įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Tiesioginis Radvilų palikimas Myriuje – Šv. Mikalojaus katalikų bažnyčia, funduota LDK didžiojo maršalkos ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio. Bažnyčia pastatyta 1599–1605 metais. Kraštovaizdyje išsiskiria jos keturbriaunis bokštas, puoštas karnizų profiliais ir giliomis nišomis.

Myrius 1891 m. atiteko Sviatopolkų-Mirskių giminei. Jie čia pastatė rūmus, užveisė parką, įsteigė spirito varyklą, pradėjo Myriaus pilies restauravimą. Tačiau neilgai trukus dvarininkai sovietinės Baltarusijos valdžios buvo deportuoti į Sibirą. Išliko 1904 m. pagal Peterburgo architekto Roberto Marfeldo projektą pastatyta Sviatopolkų-Mirskių mauzoliejinė koplyčia. Myriaus miestelyje nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų gyveno negausi totorių bendruomenė, kuri vertėsi daržininkyste, odos išdirbimu. Totoriai turėjo nedidelius maldos namus. J. Drazdovičiaus piešinyje užfiksuota medinė mečetė, pastatyta XVIII a. pabaigoje, o XIX a. viduryje perstatyta. 1939 m. ji buvo nugriauta.

 
 

Laurušavo vienuolynas buvo vienas seniausių stačiatikybės centrų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Manoma, kad vienuolyną XIII a. viduryje įkūrė Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus stačiatikių vienuolis Vaišelga. Vienuolynui pavadinimą davė jo steigėjo vienuolinis vardas – Laurynas. Šiame vienuolyne XIV amžiuje buvo sukurta ankstyviausia LDK rankraštinė knyga – „Laurušavo evangelija“. Po Brastos bažnytinės unijos vienuolyną perėmė bazilijonai. 1834–1836 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Jo pastatai neišliko. Ilgą laiką manyta, kad senasis vienuolynas buvo pastatytas toliau nuo Laurušavo miestelio, Nemuno dešiniajame krante, netoli Gnesičų kaimo esančioje smėlio sąnašų kopoje. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje atlikti archeologiniai vietovių tyrimai nustatė tikrąją Laurušavo vienuolyno vietą – Laurušavo miestelyje, prie XVIII amžiuje iškilusios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų cerkvės. Ši šventovė buvo pastatyta senojo vienuolyno teritorijoje. XX a. pirmajame dešimtmetyje vienuolynas buvo atkurtas jau kitoje vietoje – Nemuno pakrantėje netoli Gnesičų gyvenvietės. Naujasis vienuolynas gyvavo vos kelerius metus, Pirmojo pasaulinio karo metais pastatai buvo sugriauti ir nebeatstatyti. Archeologiniai tyrimai patvirtino ir šio vienuolyno vietą, buvo atkasti 1908 m. statytos cerkvės pamatai. J. Drazdovičiaus piešiniuose – abi vietovės, kuriose skirtingais laikotarpiais veikė Laurušavo vienuolynas: Laurušavo miestelis ir Nemuno pakrantės kopa, autoriaus vadinama „Nezviščia“.

 
 

Lydos pilis įsikūrusi prie kelio iš Vilniaus į Gardiną. Pastatyta XIV a. pirmoje pusėje, įėjo į gynybinį žiedą, kuriam priklausė Naugarduko, Krėvos, Medininkų, Trakų pilys. Netaisyklingo stačiakampio plano pilies kiemą juosia 12 m aukščio ir 1,5–2,5 m storio sienos su dviem kampiniais bokštais. Tvirtovės sienų viršutinė dalis išsiskiria puošybos elementais – ją juosia apskritų nišų frizas. XVI amžiuje pilis prarado gynybinę reikšmę, joje įsikūrė pavieto bajorų teismas, iškilo pastatas teismo knygoms saugoti. Per XVIII amžiaus karus su Švedija pilis smarkiai nukentėjo – buvo sugriauti abu bokštai. Apgriautas statinys pamažu nyko, buvo ardomas, plytos parduodamos. J. Drazdovičius užfiksavo jau kiek kitokį vaizdą. Tarpukariu buvo atstatytos išgriautos pilies sienos, užmūryti šoniniai praėjimai, šiaurės vakariniame pilies kampe pastatyti mediniai vartai. Tuo metu vasaromis pilies teritorijoje dažnai apsistodavo keliaujančios cirko trupės, žiemą kiemo centre buvo puošiama eglutė ir įrengiama čiuožykla. Dabar pilis restauruota, joje vyksta riterių turnyrai.

 
 

Be nemenkos albumų kolekcijos, Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose esama ir atskirų J. Drazdovičiaus piešinių architektūrine tematika. Vieni piešiniai atsirasdavo kryptingai fiksuojant vietoves kelionėse pagal iš anksto susidarytą maršrutą, kitų atsiradimą nulėmė autoriaus biografijos vingiai. Nors su Vilniumi susiję daug dailininko gyvenimo įvykių, muziejus turi tik vieną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinei skirtą jo kūrinį – vaizdą su Vilniaus gynybinės sienos bastėjos bokštu, pastatytu XVII a. pirmoje pusėje netoli Subačiaus vartų. Štai Armanavičiai J. Drazdovičiui tapo namais, kuomet 1917 m. dėl prastos sveikatos jis buvo demobilizuotas iš Rusijos kariuomenės. Čia tuo metu gyveno jo motina su broliais. 1927 m. keliaudamas po Naugarduko kraštą, jis aplanko Jaremičus, Ščorsus. J. Drazdovičiaus ranka fiksuoja svarbiausius šių miestelių architektūros objektus: mūrinę Kristaus Žengimo į dangų cerkvę Jaremičuose su ryškiai išsiskiriančia į šventoriaus vartus įkomponuota varpine, pastatyta 1867 m.; Chreptavičių giminės palikimą Ščorsuose – LDK kancleris Jokimas Liutauras Chreptavičius 1770–1776 m. savo valdoje pagal italų architekto Giuseppe’s de Sacco projektą pastatydino rūmus, o pagal architekto Jacques’o Gabrielio projektą – Šv. Dmitrijaus unitų cerkvę. 1929 m. kelionės maršrutas veda autorių pro Žiupronis, Barūnus, tai atspindi išlikę šių miestelių panoraminiai vaizdai.

LDK architektūros palikimas Jazepo Drazdovičiaus piešiniuose

ĮvadasDysnos kraštas: tėviškėTrakų Pusiasalio pilies griuvėsiaiTrakų Salos pilies griuvėsiai. Vaizdai iš toliMedininkų pilies griuvėsiaiAlšėnų piliakalnis ir pilisKrėvos pilies griuvėsiaiNaugarduko kraštas. MyriusSeniausieji vienuolynai Naugarduko krašte: Laurušavas ir NezviščiaLydos pilies griuvėsiaiArchitektūriniai peizažai

Paroda skiriama dailininko Jazepo Drazdovičiaus (1888–1954) 130-osioms gimimo metinėms

 
 

Jazepas Drazdovičius – vienas baltarusių tautinio atgimimo veikėjų, nacionalinės dailės krypties pradininkų, dažnai tituluojamas ne tik dailininku, bet ir skulptoriumi, pedagogu, archeologu, etnografu, rašytoju. Gyvenimo keliai ne kartą atvesdavo jį į Vilnių, o didelė jo kūrybinio palikimo dalis susijusi su Lietuvos istorija.

J. Drazdovičius gimė 1888 m. spalio 13 d. Punkių viensėdyje, Vilniaus gubernijos Dysnos apskrityje (dab. Gluboko r., Vitebsko sr., Baltarusija), gausioje nuskurdusio bajoro šeimoje. 1906–1910 m. mokėsi Ivano Trutnevo piešimo mokykloje Vilniuje. Po to septynerius metus tarnavo Rusijos kariuomenėje. Grįžęs dėstė Gluboko, Naugarduko, Minsko, Vilniaus baltarusių gimnazijose, kurį laiką gyveno Vilniuje, bendradarbiavo baltarusių kalba leidžiamuose laikraščiuose ir žurnaluose.

1923 m. Vilniuje pasirodo pirmoji jo knyga – humoristinis kūrinys iš studentų gyvenimo Вялiкая шышка, 1933 m. – knyga kosmoso tematika Нябесныя бегi. Vilnius tampa ta vieta, į kurią nuolat sugrįžti priverčia čia 1921 m. Baltarusių mokslo draugijos įkurtas Ivano Luckevičiaus baltarusių muziejus. Jo rinkinių pagrindu tapo I. Luckevičiaus privati kolekcija, kurios didžioji dalis buvo susijusi su Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Įsikūręs bazilijonų vienuolyno patalpose muziejus turėjo atskirus rinkinius: archeologijos, numizmatikos, etnografijos, tapybos, skulptūros, grafikos, kulto reikmenų, senienų (ginklai, buities daiktai). Aušros Vartų gatvėje nr. 9 lankytojų dėmesiui buvo pristatomos muziejaus ekspozicijos. Nuo pat muziejaus įkūrimo J. Drazdovičius tapo, galima sakyti, jo neetatiniu bendradarbiu – naujų eksponatų rinkėju ir teikėju. Jau 1922 m. jis pirmą kartą muziejui padovanojo savo kūrinius – Polocko kunigaikščių portretų albumą ir senosios architektūros piešinių rinkinį. Daugiausia dailininko dovanų muziejų papildė 1925–1933 metais. Tai paties autoriaus ranka tiksliai iš natūros užfiksuoti LDK istorinių paminklų, tipinės kaimo architektūros, buities daiktų piešiniai, etnografiniai kraštovaizdžiai, asmenų, vilkinčių tradiciniais tautiniais drabužiais, portretai, gimtojo krašto gamtovaizdžiai, tapybos darbai, kuriuose vyrauja fantastiniai kosminiai siužetai, istorinių asmenybių portretai. J. Drazdovičių kaip nagingą medžio drožėją charakterizuoja jo rankų darbo tabokinės, dėžutės, ištapytos skrynelės.

Be paties dailininko darbų, į muziejų pateko ir jo iniciatyva surinkti eksponatai. Dirbdamas Naugarduko baltarusių gimnazijoje, J. Drazdovičius rengė moksleivių kraštotyrines ekspedicijas, kurių metu buvo surinkta ir popieriuje užfiksuota keli šimtai tradiciniais Naugarduko krašto liaudies raštais dekoruotų audinių pavyzdžių. Visi šie moksleivių margaspalviai piešinėliai sugulė į tvarkingus J. Drazdovičiaus sudarytus ir apipavidalintus albumus. 1927 m. vasarą J. Drazdovičius vykdė archeologinius kasinėjimus Naugarduko pilies teritorijoje. Aptikti radiniai, daugiau nei 100 įvairiarūšių daiktų: šoviniai, vinys, peilių geležtės, apkaustų dalys, raktai, žiedai, strėlių antgaliai, koklių fragmentai, indų šukės, gyvūnų kaulai – buvo perduoti Baltarusių muziejui Vilniuje. Daiktinius artefaktus papildė folkloro rinkiniai: užrašytos liaudies dainos, žodinės tautosakos pavyzdžiai, skirti norminamos baltarusių kalbos žodynui. Šis bendradarbiavimas su muziejumi tęsėsi iki pat jo uždarymo. 1945 m. muziejaus rinkiniai buvo išblaškyti: nemaža dalis perduota Baltarusijos SSR mokslų akademijai, likusieji eksponatai išdalyti Lietuvos muziejinėms institucijoms. Lietuvos nacionaliniame muziejuje taip pat saugoma dalis likviduoto Baltarusių muziejaus rinkinių, tarp jų ir J. Drazdovičiaus kūrybos darbai.

Šioje jubiliejinėje parodoje pristatomi J. Drazdovičiaus sukurti žinomų istorinių architektūros paminklų vaizdai – devyni albumai ir keletas atskirų autoriaus piešinių ta pačia tematika. Jie sukurti iš anksto suplanuotu maršrutu vykusių kelionių metu. 1927 m. dailininkas aplankė Naugarduką, Myrių, Liubčią, Laurušavą, 1929 m. – Trakus, Medininkus, Ašmeną, Žiupronis, Krėvą, Barūnus, Alšėnus, Lydą. Šiuose miestuose ir miesteliuose fiksavo išlikusį istorinį paveldą: pilis, bažnyčias, cerkves, didikų rezidencijas, dvarus. Kiekvienai vietovei skirtų piešinių serija sudaro atskirą albumą. Piešiniai turėjo patarnauti tuo metu rengtos Baltarusijos enciklopedijos iliustravimui, todėl jie ypač tikslūs, su kruopščiai išryškintomis detalėmis. Visi piešiniai pasirašyti, su aiškia metrika: albumų lakštuose autoriaus ranka padaryti įrašai apibūdina pavaizduotą objektą, tiksliai nurodo jo vaizdavimo kryptį. Parodoje įrašai pateikiami originalūs, netaisyti, todėl gali skirtis nuo šiandien įprastos rašybos baltarusių kalba. Pats autorius pasirūpino ir albumų įrišimu bei viršelių dekoru: kai kurie jų labai tapybiški, puošti istoriniais simboliais, pagražinti įmantriu šriftu. Visa tai atskleidžia dailininko rūpestį dėl praeities reliktų išsaugojimo būsimoms kartoms, norą puoselėti savojo krašto kalbą, kultūrą, istoriją.

Parengta pagal:

Драздовiч Язэп Нарцызавiч 1888–1954: каталог твораў Я. Драздовiча са збору Нацыянальнага музея гiсторыi i культуры Беларусi, Мiнск: Нацыянальны музей гiсторыi i культуры Беларусi, 1998.

Лія Кісялёва, Вольга Архіпава, Язэп Драздовіч: даследчык Бацькаўшчыны і паэт космасу, Мiнск: Харвест, 2016.

Язэп Драздовiч: каталог выставы з фондаў музея старажытнабеларускай культуры IМЭФ НАН Беларусi: да 120-годдзя з дня нараджэння мастака, Нацыянальная акадэмiя навук Беларусi, Iнстытут мастацтвазнаўства, этнаграфii, этнаграфii i фальклору iмя К. Крапiвы, Мiнск: Нацыянальная Акадэмiя навук Беларусi, 2008.

Язэп Драздовiч = Язеп Дроздович = Yazep Drozdovich, [аўтар тексту і складальнік Н. М. Усава], Мiнск: Беларусь, 2012.

Язэп Нарцызавіч Драздовіч. Праз цернi да зорак: успамiны, артыкулы, прысвячэннi, мастацкiя творы, [укладанне Мiхася Казлоўскага], Мiнск: Мастацкая лiтаратура, 2014.

 
 

Šis autobiografinis albumas skirtas Jazepo Drazdovičiaus gimtajam Dysnos kraštui, jame įamžintos vietovės, kuriose prabėgo dailininko vaikystės metai. Pavaizduoti objektai neišlikę, net toponimų nebėra šiandieniniuose žemėlapiuose. Daugiausia piešinių skirta Punkių viensėdžiui. Čia gausioje (be būsimo dailininko, šeimoje augo dar keturi sūnūs ir duktė) nuskurdusio bajoro šeimoje 1888 m. gimė Jazepas Drazdovičius. Vos dvejų metų neteko tėvo. 1891 m. šeima buvo priversta išsikraustyti, vėliau dažnai keitė gyvenamąją vietą, nuomojosi ir dirbo svetimą žemę. 1891–1894 m. gyveno Stadoliščės palivarke, 1897–1900 m. prie Avutos upės įsikūrusiame Kmitų palivarke, 1900 m. persikėlė į nedidelį Aleksandrijos dvarelį prie Dysnos upės netoli Stefanopolio. Iš čia J. Drazdovičius 1906 m. išvyko mokytis į Vilnių, Ivano Trutnevo piešimo mokyklą. Albumą užbaigia Prapelivščinos kaimo trobos vaizdas, čia gyvendamas J. Drazdovičius užbaigė rašyti apysaką „Вялiкая шышка“.

 
 

Trakų Pusiasalio pilis – viena didžiausių aptvarinių pilių Lietuvoje. Pilis pastatyta Galvės ir Lukos ežerų apsuptame kyšulyje, jos teritorija apima net keturių hektarų plotą. Pilies statyba siejama su kunigaikščio Kęstučio vardu, kuris į Trakus perkėlė savo rezidenciją. Pagrindiniai statybos darbai vyko XIV a. antroje pusėje. Pilį sudarė gynybinė siena su 10 bokštų, juosusi du kiemus. XVII a. viduryje pilis sugriauta ir nebebuvo atstatoma. 1926 m. buvo susirūpinta pilies liekanų būkle. Konstatuota, kad padėtis labai rimta, krentantys akmenys ir plytos kelia pavojų vietos gyventojams ir greta esantiems pastatams. 1929 m., kuomet J. Drazdovičius užfiksavo pilies liekanas, buvo vykdomi griuvėsių konservavimo darbai: šiek tiek sutvirtintas šiaurinis bokštas, sutvarkyta pilies teritorija, restauruota 78 m3 mūro, lentomis užkaltos statinių angos.

 
 

Trakų Salos pilį XIV a. antroje pusėje vienoje didesnių Galvės ežero salų pradėjo statyti Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, XV a. pradžioje užbaigė didysis kunigaikštis Vytautas. Tai vienintelė Europoje pilis ežero saloje. Pradiniame etape tai buvo U formos kunigaikščių rūmai su priešpiliu. Antrajame statybų etape tarp rūmų korpusų įterptas šešių aukštų donžonas, iškasta fosa, skirianti rūmus nuo priešpilio, pastatyta gynybinė siena salos pakraštyje, taip pat gynybinis priešpilis su įvažiavimo bokštu ir trimis kampiniais bokštais. Pilis niekada nebuvo užimta priešų. Rūmai garsėjo gotikine žvaigždiniais skliautais dengta reprezentacine valdovo priėmimams ir iškilmėms skirta Didžiąja mene, puošta bizantiškomis freskomis. Išliko nedidelė dalis šios sienų puošybos fragmentų, jie tiksliai užfiksuoti ir J. Drazdovičiaus piešiniuose. Tuo metu, kai J. Drazdovičius lankėsi Trakuose, jau buvo susirūpinta pilies liekanų būkle, pradėti jų tvarkymo darbai. 1926 m. buvo atlikti Salos pilies griuvėsių apmatavimai, padaryta geodezinė nuotrauka. 1930 m. aptvarkyta pilies teritorija: nugriauti laikini statiniai, išvalytos griuvenos, paramstytos galinčios griūti konstrukcijos, restauruota dalis mūro.

 
 

Netoli dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos sienos, Vilniaus rajono pakraštyje įsikūrusi pilis statyta XIV amžiuje. Tai buvo vienas iš atramos punktų, gynęs sostinę Vilnių nuo Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų puldinėjimų. 1402 m. kryžiuočiai pilį sudegino, XV amžiuje senosios pilies vietoje pastatyta nauja mūrinė pilis daugiausia buvo naudojama kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų vasaros rezidencija. Praradusi strateginę reikšmę, nuo XVI a. pradžios ji nebebuvo atstatoma. Vėlesniais amžiais jos teritorijoje buvo pristatyta medinių ūkinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų. Medininkų pilis – didžiausia aptvarinė pilis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos teritorija užima dviejų hektarų plotą. Pilis turėjo keturis bokštus ir ketverius vartus, sienų storis apačioje siekė 1,8–1,9 m, aukštis – 9–10 m, o paties bokšto – net 15 metrų. Netoli pilies stovi Medininkų bažnyčia. Pirmoji bažnyčia šioje vietovėje buvo pastatyta netrukus po Lietuvos krikšto. XIX amžiuje vienu metu Medininkai buvo likę be maldos namų. Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, pastatas išardytas ir pervežtas į Salas. 1858 m. Medininkuose pastatyta koplyčia. Po dešimtmečio ji nugriauta. Tikinčiųjų prašymai statyti naują šventovę caro valdininkų būdavo atmetami. J. Drazdovičius savo piešiniuose pavaizdavo net dvi katalikų šventoves: laikinąją Pirmojo pasaulinio karo metais įrengtą klojime ir 1922 m. pradėtą statyti naują medinę miestelio bažnyčią. Ši ir šiandien tebestovinti Švč. Trejybės ir šv. Kazimiero titulo šventovė baigta statyti 1931 m.

 
 

Alšėnų piliakalnis, datuojamas XII–XIV amžiumi, įsikūręs Karoblio upelio krante, 1,5 km į rytus nuo Alšėnų miestelio. Manoma, kad ant jo stovėjusi medinė pilis pastatyta XIV a. pabaigoje. Ši pilis buvo pagrindinė kunigaikščių Alšėniškių rezidencija. Žinoma, kad joje 1440 ir 1492 m. vyko LDK didikų suvažiavimai.

Mūrinę pilį XVI–XVII a. sandūroje jau kitoje vietoje pastatė LDK pakancleris ir Alšėnų seniūnas Povilas Steponas Sapiega. Tai buvo pilis su keturiais šešiakampiais išoriniais bokštais, vidiniame kieme, tiesiai prieš įvažiavimo vartus pastatyta koplyčia, su didžiuliais rūsiais ir ištaigingai įrengtais interjerais. Pilį supo pylimai ir bastionai, Alšios vandeniu užpildomi grioviai. Pilis keletą kartų buvo perstatyta. Dar XVIII amžiuje du jos flygeliai virto griuvėsiais. Galutinai pilis sunyko po Pirmojo pasaulinio karo. Šiuo metu planuojama restauruoti išlikusį pilies bokštą.

 
 

Manoma, kad pilis Krėvoje jau galėjo stovėti XII amžiuje. Mūrinę pilį apie 1338 m. pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Vėliau Krėvą paveldėjo Algirdo sūnus Jogaila. Čia 1382 m. viename iš kambarių buvo įkalintas ir nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, buvo kalinamas ir jo sūnus Vytautas. 1385 m. šioje pilyje buvo pasirašyta Krėvos sutartis, numačiusi Jogailos santuoką su Jadvyga, Lietuvos krikštą ir glaudesnius Lietuvos ir Lenkijos ryšius. 1433 m. pilį užėmė Švitrigaila, XV a. pradžioje tvirtovę keletą kartų atakavo Krymo totoriai, 1519 m. pilį užėmė ir nusiaubė Maskvos kariuomenė. XVIII amžiuje pilis neteko karinės reikšmės ir pradėjo nykti. Tai buvo netaisyklingo keturkampio plano aptvarinė pilis su dviem bokštais, sienų aukštis siekė 10–12 m, o bokštų – 19 metrų. Pilis labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Jos teritorijoje buvo įsitvirtinusi vokiečių kariuomenė, 1917 m. per kautynes Rusijos artilerija sugriovė rytinę pilies sieną.

 
 

Gotikinę Myriaus pilį 1506–1510 m. pastatė LDK dvaro maršalka, Lydos vietininkas, Kauno ir Bresto seniūnas Jurgis Iljiničius. Nuo 1568 m. Myriaus valdos priklausė Radviloms, 1589 m. jos prijungtos prie Nesvyžiaus majorato. Beveik kvadratinio plano pilies kampuose ir ties įvažiuojamuoju keliu kilo penki bokštai, pilis buvo įtvirtinta grioviais ir pylimais. XVI a. pabaigoje pilis perstatyta renesanso stiliumi, iškilo gyvenamasis rezidencinis korpusas. Pilis labai nukentėjo per 1655 ir 1706 metų karus. XVIII a. pabaigoje ji atstatyta. Radvilos, netoliese turėdami Nesvyžiaus rezidenciją, Myriuje niekuomet negyveno. Nuo 1775 m. čia dažnai lankėsi kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila ir rengė pilyje įvairias šventes. 1785 m. jis surengė priėmimą iš Nesvyžiaus grįžtančiam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Nuo 2000 m. Myriaus pilis įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Tiesioginis Radvilų palikimas Myriuje – Šv. Mikalojaus katalikų bažnyčia, funduota LDK didžiojo maršalkos ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio. Bažnyčia pastatyta 1599–1605 metais. Kraštovaizdyje išsiskiria jos keturbriaunis bokštas, puoštas karnizų profiliais ir giliomis nišomis.

Myrius 1891 m. atiteko Sviatopolkų-Mirskių giminei. Jie čia pastatė rūmus, užveisė parką, įsteigė spirito varyklą, pradėjo Myriaus pilies restauravimą. Tačiau neilgai trukus dvarininkai sovietinės Baltarusijos valdžios buvo deportuoti į Sibirą. Išliko 1904 m. pagal Peterburgo architekto Roberto Marfeldo projektą pastatyta Sviatopolkų-Mirskių mauzoliejinė koplyčia. Myriaus miestelyje nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų gyveno negausi totorių bendruomenė, kuri vertėsi daržininkyste, odos išdirbimu. Totoriai turėjo nedidelius maldos namus. J. Drazdovičiaus piešinyje užfiksuota medinė mečetė, pastatyta XVIII a. pabaigoje, o XIX a. viduryje perstatyta. 1939 m. ji buvo nugriauta.

 
 

Laurušavo vienuolynas buvo vienas seniausių stačiatikybės centrų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Manoma, kad vienuolyną XIII a. viduryje įkūrė Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus stačiatikių vienuolis Vaišelga. Vienuolynui pavadinimą davė jo steigėjo vienuolinis vardas – Laurynas. Šiame vienuolyne XIV amžiuje buvo sukurta ankstyviausia LDK rankraštinė knyga – „Laurušavo evangelija“. Po Brastos bažnytinės unijos vienuolyną perėmė bazilijonai. 1834–1836 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Jo pastatai neišliko. Ilgą laiką manyta, kad senasis vienuolynas buvo pastatytas toliau nuo Laurušavo miestelio, Nemuno dešiniajame krante, netoli Gnesičų kaimo esančioje smėlio sąnašų kopoje. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje atlikti archeologiniai vietovių tyrimai nustatė tikrąją Laurušavo vienuolyno vietą – Laurušavo miestelyje, prie XVIII amžiuje iškilusios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų cerkvės. Ši šventovė buvo pastatyta senojo vienuolyno teritorijoje. XX a. pirmajame dešimtmetyje vienuolynas buvo atkurtas jau kitoje vietoje – Nemuno pakrantėje netoli Gnesičų gyvenvietės. Naujasis vienuolynas gyvavo vos kelerius metus, Pirmojo pasaulinio karo metais pastatai buvo sugriauti ir nebeatstatyti. Archeologiniai tyrimai patvirtino ir šio vienuolyno vietą, buvo atkasti 1908 m. statytos cerkvės pamatai. J. Drazdovičiaus piešiniuose – abi vietovės, kuriose skirtingais laikotarpiais veikė Laurušavo vienuolynas: Laurušavo miestelis ir Nemuno pakrantės kopa, autoriaus vadinama „Nezviščia“.

 
 

Lydos pilis įsikūrusi prie kelio iš Vilniaus į Gardiną. Pastatyta XIV a. pirmoje pusėje, įėjo į gynybinį žiedą, kuriam priklausė Naugarduko, Krėvos, Medininkų, Trakų pilys. Netaisyklingo stačiakampio plano pilies kiemą juosia 12 m aukščio ir 1,5–2,5 m storio sienos su dviem kampiniais bokštais. Tvirtovės sienų viršutinė dalis išsiskiria puošybos elementais – ją juosia apskritų nišų frizas. XVI amžiuje pilis prarado gynybinę reikšmę, joje įsikūrė pavieto bajorų teismas, iškilo pastatas teismo knygoms saugoti. Per XVIII amžiaus karus su Švedija pilis smarkiai nukentėjo – buvo sugriauti abu bokštai. Apgriautas statinys pamažu nyko, buvo ardomas, plytos parduodamos. J. Drazdovičius užfiksavo jau kiek kitokį vaizdą. Tarpukariu buvo atstatytos išgriautos pilies sienos, užmūryti šoniniai praėjimai, šiaurės vakariniame pilies kampe pastatyti mediniai vartai. Tuo metu vasaromis pilies teritorijoje dažnai apsistodavo keliaujančios cirko trupės, žiemą kiemo centre buvo puošiama eglutė ir įrengiama čiuožykla. Dabar pilis restauruota, joje vyksta riterių turnyrai.

 
 

Be nemenkos albumų kolekcijos, Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose esama ir atskirų J. Drazdovičiaus piešinių architektūrine tematika. Vieni piešiniai atsirasdavo kryptingai fiksuojant vietoves kelionėse pagal iš anksto susidarytą maršrutą, kitų atsiradimą nulėmė autoriaus biografijos vingiai. Nors su Vilniumi susiję daug dailininko gyvenimo įvykių, muziejus turi tik vieną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinei skirtą jo kūrinį – vaizdą su Vilniaus gynybinės sienos bastėjos bokštu, pastatytu XVII a. pirmoje pusėje netoli Subačiaus vartų. Štai Armanavičiai J. Drazdovičiui tapo namais, kuomet 1917 m. dėl prastos sveikatos jis buvo demobilizuotas iš Rusijos kariuomenės. Čia tuo metu gyveno jo motina su broliais. 1927 m. keliaudamas po Naugarduko kraštą, jis aplanko Jaremičus, Ščorsus. J. Drazdovičiaus ranka fiksuoja svarbiausius šių miestelių architektūros objektus: mūrinę Kristaus Žengimo į dangų cerkvę Jaremičuose su ryškiai išsiskiriančia į šventoriaus vartus įkomponuota varpine, pastatyta 1867 m.; Chreptavičių giminės palikimą Ščorsuose – LDK kancleris Jokimas Liutauras Chreptavičius 1770–1776 m. savo valdoje pagal italų architekto Giuseppe’s de Sacco projektą pastatydino rūmus, o pagal architekto Jacques’o Gabrielio projektą – Šv. Dmitrijaus unitų cerkvę. 1929 m. kelionės maršrutas veda autorių pro Žiupronis, Barūnus, tai atspindi išlikę šių miestelių panoraminiai vaizdai.

Home buttonAtgal