Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Marius Baranauskas (1931–1995)

Dainų šventėje. Vilnius, 1975 m.

Vartininkas. 1972 m.

Seminaristai Kaune. 1975 m.

2016 m. liepos 21 d. Naujajame arsenale atidaryta paroda „Laiko reportažai“, skirta fotografo Mariaus Baranausko 85-osioms gimimo metinėms paminėti. Paroda veiks iki rugsėjo 25 dienos.

Marius Baranauskas (1931–1995) – Lietuvos fotografijos klasikas, fotožurnalistas, fotomenininkas. Jo nuotraukų meistriška kompozicija, ritmiška vaizdo grafika ir humoras ištrina ribas tarp reportažinės ir meninės fotografijos.

M. Baranausko kūryba labiau sietina su reportažinės fotografijos tradicija. Nuo 1956 m. jis dirbo fotokorespondentu, nuo 1959 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Kartu M. Baranausko kūryba bei veikla tiesiogiai susijusios ir su lietuvių meninės fotografijos raida. Nuo 1959 m. jo darbai buvo eksponuojami meninės ir dokumentinės fotografijos parodose, o nuo 1969 m. jis aktyviai dalyvavo ką tik įsteigtame Lietuvos fotografijos meno draugijos organizaciniame komitete, nuolat buvo renkamas į draugijos (vėliau – Lietuvos fotomenininkų sąjungos) valdybą, 1970–1992 m. buvo jos Meno tarybos narys.

Tyrinėjant M. Baranausko fotografijų archyvą, ypač akivaizdžiai išsiskiria du stilistiniai momentai. Kadangi fotografija sovietmečiu buvo itin stiprus ideologinis įrankis, kai kuriose nuotraukose jaučiama gyvenamojo meto įtaka, jam būdinga stipriai ideologizuota estetika, kuria ir rėmėsi informacinių agentūrų redaktoriai. Tokiose iš socialistinio realizmo stilistikos dar neišsivadavusiose fotografijose matyti sustingusios pozos ir išraiškos, surežisuotas siužetas, nuasmeninti personažai. Vis dėlto tokią siužeto ydą kompensuoja nepriekaištinga vaizdo kompozicija, detalių išdėstymas. Tuo tarpu kita darbų dalis, sutapusi su „atšilimo“ laikotarpiu, akivaizdžiai laisvesnė – tai meniškesni, humanistinio pobūdžio kūriniai, turintys naujojo dokumentalizmo bruožų. Būtent jie išreiškia autoriaus individualų braižą, išryškina jo kūrybinę erdvę, kurios centre vaizduojamas tikras žmogus ir natūralus jo santykis su tikrove. Tai ypač akivaizdu fotografijose, kuriose dominuoja vaikai ar nerūpestingi jaunuoliai, savo vidiniu, nesurežisuotu vitališkumu išeinantys už rutiniškos kasdienybės ribų ir tokiu būdu kamerai leidžiantys sugauti žmogišką tikrumą ir natūralų grožį. Fotografijų siužetui būdingas lengvas prisilietimas prie tikrovės, neapsunkintas egzistencinės dramos, taip pat švelnus humoras. Dėl to M. Baranausko fotografijos kupinos gyvenimo meilės, o iš kasdienybės kristalizuojami fragmentai teigia būties lengvybę bei žavesį.

Parodoje pristatoma kūrybos retrospektyva, apimanti tris pagrindinius M. Baranausko archyvo klodus, – tai meninės ir reportažinės fotografijos, kuriose užfiksuoti 6–9 dešimtmečio Lietuvos vaizdai, kelionių po pasaulį momentai ir svarbiausi Atgimimo įvykiai.

Didžiąją archyvo dalį sudaro sovietmečiu sukurtos fotografijos. Eksponuojami ir mažiau žinomi ar nematyti šio laikotarpio darbai, taip pat pristatomos žinomiausios, svarbius apdovanojimus pelniusios fotografijos Dvynės (1972), Kareiviai grįžta namo / Lygiavimas kairėn (1968), Vartininkas (1972), Pirmieji žingsniai (1973). Tarp įvertintųjų – pirmojoje už šalies ribų vykusioje Lietuvos fotografijos parodoje 9 Lietuvos fotografai dalyvavę kūriniai: Prie motinos (1966), Tėvai (1966), Ruduo / Pavasaris rudenį (1968), Sargyba keičiasi (1968), Hipiai (1968), Pozuotoja (1968), bei fotografijos iš ciklų Žmogaus gimimas (1979), 10 dienų Londone (1968). Pastarasis meninės dokumentikos fotografijų ciklas ypač intrigavo tuometinę Sovietų Sąjungos sienų ribojamą visuomenę, kadangi pirmą kartą po karo buvo parodytas Londono gyvenimas. Ekspozicijoje – įsimintiniausios fotografijos ir iš kitų kelionių parodų: Kuba–Marokas–Prancūzija (1974), Jakutija šiandien (1977), Pasaulio moterys (1995).

Atgimimo laikotarpį reprezentuojančiose fotografijose – nedaugelio įamžintas Lietuvos laisvės lygos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir 1988 m. rugsėjo 28 d. mitingo, skirto Molotovo–Ribbentropo pakto metinėms, išvaikymas, taip pat Baltijos kelio ir 1991 metų sausio įvykių vaizdai. Už sovietų karinės agresijos dokumentavimą sausio perversmo dienomis M. Baranauskas buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Fotografo kūryba yra įvertinta keliais šimtais apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. 1976 m. Tarptautinė meninės fotografijos federacija (FIAP) jam suteikė fotografo menininko, o 1994 m. – nusipelniusio fotografo menininko vardą. Už nuopelnus Lietuvos publicistikai po mirties skirta Vinco Kudirkos premija.

Už galimybę parengti parodą ir knygą nuoširdžiai dėkojame fotografo dukteriai Audrai Baranauskaitei-Urbakavičienei, Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojusiai tėvo fotografijų archyvą, kurį sudaro apie 30 000 negatyvų ir apie 3000 fotografijų.


Laiko reportažai

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Parodos atidarymo akimirkos

Marius Baranauskas (1931–1995)

Dainų šventėje. Vilnius, 1975 m.

Vartininkas. 1972 m.

Seminaristai Kaune. 1975 m.

2016 m. liepos 21 d. Naujajame arsenale atidaryta paroda „Laiko reportažai“, skirta fotografo Mariaus Baranausko 85-osioms gimimo metinėms paminėti. Paroda veiks iki rugsėjo 25 dienos.

Marius Baranauskas (1931–1995) – Lietuvos fotografijos klasikas, fotožurnalistas, fotomenininkas. Jo nuotraukų meistriška kompozicija, ritmiška vaizdo grafika ir humoras ištrina ribas tarp reportažinės ir meninės fotografijos.

M. Baranausko kūryba labiau sietina su reportažinės fotografijos tradicija. Nuo 1956 m. jis dirbo fotokorespondentu, nuo 1959 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Kartu M. Baranausko kūryba bei veikla tiesiogiai susijusios ir su lietuvių meninės fotografijos raida. Nuo 1959 m. jo darbai buvo eksponuojami meninės ir dokumentinės fotografijos parodose, o nuo 1969 m. jis aktyviai dalyvavo ką tik įsteigtame Lietuvos fotografijos meno draugijos organizaciniame komitete, nuolat buvo renkamas į draugijos (vėliau – Lietuvos fotomenininkų sąjungos) valdybą, 1970–1992 m. buvo jos Meno tarybos narys.

Tyrinėjant M. Baranausko fotografijų archyvą, ypač akivaizdžiai išsiskiria du stilistiniai momentai. Kadangi fotografija sovietmečiu buvo itin stiprus ideologinis įrankis, kai kuriose nuotraukose jaučiama gyvenamojo meto įtaka, jam būdinga stipriai ideologizuota estetika, kuria ir rėmėsi informacinių agentūrų redaktoriai. Tokiose iš socialistinio realizmo stilistikos dar neišsivadavusiose fotografijose matyti sustingusios pozos ir išraiškos, surežisuotas siužetas, nuasmeninti personažai. Vis dėlto tokią siužeto ydą kompensuoja nepriekaištinga vaizdo kompozicija, detalių išdėstymas. Tuo tarpu kita darbų dalis, sutapusi su „atšilimo“ laikotarpiu, akivaizdžiai laisvesnė – tai meniškesni, humanistinio pobūdžio kūriniai, turintys naujojo dokumentalizmo bruožų. Būtent jie išreiškia autoriaus individualų braižą, išryškina jo kūrybinę erdvę, kurios centre vaizduojamas tikras žmogus ir natūralus jo santykis su tikrove. Tai ypač akivaizdu fotografijose, kuriose dominuoja vaikai ar nerūpestingi jaunuoliai, savo vidiniu, nesurežisuotu vitališkumu išeinantys už rutiniškos kasdienybės ribų ir tokiu būdu kamerai leidžiantys sugauti žmogišką tikrumą ir natūralų grožį. Fotografijų siužetui būdingas lengvas prisilietimas prie tikrovės, neapsunkintas egzistencinės dramos, taip pat švelnus humoras. Dėl to M. Baranausko fotografijos kupinos gyvenimo meilės, o iš kasdienybės kristalizuojami fragmentai teigia būties lengvybę bei žavesį.

Parodoje pristatoma kūrybos retrospektyva, apimanti tris pagrindinius M. Baranausko archyvo klodus, – tai meninės ir reportažinės fotografijos, kuriose užfiksuoti 6–9 dešimtmečio Lietuvos vaizdai, kelionių po pasaulį momentai ir svarbiausi Atgimimo įvykiai.

Didžiąją archyvo dalį sudaro sovietmečiu sukurtos fotografijos. Eksponuojami ir mažiau žinomi ar nematyti šio laikotarpio darbai, taip pat pristatomos žinomiausios, svarbius apdovanojimus pelniusios fotografijos Dvynės (1972), Kareiviai grįžta namo / Lygiavimas kairėn (1968), Vartininkas (1972), Pirmieji žingsniai (1973). Tarp įvertintųjų – pirmojoje už šalies ribų vykusioje Lietuvos fotografijos parodoje 9 Lietuvos fotografai dalyvavę kūriniai: Prie motinos (1966), Tėvai (1966), Ruduo / Pavasaris rudenį (1968), Sargyba keičiasi (1968), Hipiai (1968), Pozuotoja (1968), bei fotografijos iš ciklų Žmogaus gimimas (1979), 10 dienų Londone (1968). Pastarasis meninės dokumentikos fotografijų ciklas ypač intrigavo tuometinę Sovietų Sąjungos sienų ribojamą visuomenę, kadangi pirmą kartą po karo buvo parodytas Londono gyvenimas. Ekspozicijoje – įsimintiniausios fotografijos ir iš kitų kelionių parodų: Kuba–Marokas–Prancūzija (1974), Jakutija šiandien (1977), Pasaulio moterys (1995).

Atgimimo laikotarpį reprezentuojančiose fotografijose – nedaugelio įamžintas Lietuvos laisvės lygos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir 1988 m. rugsėjo 28 d. mitingo, skirto Molotovo–Ribbentropo pakto metinėms, išvaikymas, taip pat Baltijos kelio ir 1991 metų sausio įvykių vaizdai. Už sovietų karinės agresijos dokumentavimą sausio perversmo dienomis M. Baranauskas buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Fotografo kūryba yra įvertinta keliais šimtais apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. 1976 m. Tarptautinė meninės fotografijos federacija (FIAP) jam suteikė fotografo menininko, o 1994 m. – nusipelniusio fotografo menininko vardą. Už nuopelnus Lietuvos publicistikai po mirties skirta Vinco Kudirkos premija.

Už galimybę parengti parodą ir knygą nuoširdžiai dėkojame fotografo dukteriai Audrai Baranauskaitei-Urbakavičienei, Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojusiai tėvo fotografijų archyvą, kurį sudaro apie 30 000 negatyvų ir apie 3000 fotografijų.


liepos 21, 2016 - rugsėjo 25, 2016 | Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1


Kitos naujienos

Home buttonAtgal