Vasario 23 d. 17 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks knygos „Kova dėl Istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915)“ pristatymas.

Renginyje dalyvaus prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, dr. Rimantas Miknys, prof. dr. Arvydas Pacevičius, knygos sudarytojai dr. Reda Griškaitė ir dr. Žygintas Būčys. Renginį ves dr. Rimantas Miknys.

1855 m. balandžio 29 d. (gegužės 11 d.) Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu ir sukauptų rinkinių pagrindu buvo įkurtas Vilniaus senienų muziejus ir Vilniaus laikinoji archeologijos komisija. Simboliška, kad 2015 metais minėtos ne tik šių institucijų įkūrimo 160-osios metinės, bet ir 150 metų nuo Vilniaus senienų muziejaus reorganizacijos po 1863–1864 m. sukilimo bei 100 metų nuo muziejaus likvidavimo 1915 metais. Lietuvos nacionalinis muziejus, būdamas Vilniaus senienų muziejaus rinkinių paveldėtojas ir muziejinės tradicijos puoselėtojas, tęsdamas 2014 m. rengtos konferencijos „Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai“ idėją, 2015 m. gegužės 7–8 d. surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Kova dėl Istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915)“. Konferencijos pranešimų pagrindu buvo parengtas šis mokslo straipsnių rinkinys.

Tai trisdešimt trijų autorių iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos mokslo ir kultūros institucijų publikacijos. Knygoje gilinamasi į E. Tiškevičiaus įkurto muziejaus konstruotus Lietuvos istorijos naratyvus ir lietuviškos tapatybės vaizdinius, požiūrį į lietuvių kalbą – „lietuvių kalbos archeologiją“, muziejaus santykį su vietos administracija ir imperine ideologija. Lygiagrečiai išryškinama ir posukiliminio Senienų muziejaus misija, pakitusi „lietuviškų senienų“ interpretacija ekspozicijoje dėliojant Lietuvos istorijos pasakojimą. Pristatomos ir kur kas platesnės Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos narių mokslinės aspiracijos, apėmusios ne tik istorijos, bet ir gamtotyros, statistinių, ekonominių klausimų tyrimus. Straipsniuose pateikiamas komisijos narių socialinis portretas, išryškinami istoriografijoje iki šiol neaptarti aspektai, tokie kaip dvasininkų ar komisijos „neakivaizdininkių“ – moterų indėlis Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veikloje. Tyrėjų dėmesio susilaukė ir atskirų iškilių ar mažiau žinomų komisijos narių asmenybės bei muziejuje kaupti rinkiniai.

Vilniaus senienų muziejus nuo XIX a. vidurio iki XX a. pradžios buvo pagrindinė institucija, kuri Lietuvoje formavo visuomenės kultūrinės atminties, istorinės savimonės ir tapatybės nuostatas. Per šiuos šešis veiklos dešimtmečius muziejaus puoselėta visuomeninė paskirtis buvo suprantama ir įgyvendinama nevienodai. Tad šiame mokslo straipsnių rinkinyje pirmą kartą pažvelgiama į Vilniaus senienų muziejų kaip į visumą, kaip į vieną kelis labai skirtingus istorinius etapus išgyvenusią instituciją – kaip savotišką mūšio lauką dėl Lietuvos istorijos.

Knygos „Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855-1915)“ pristatymas


Knygos „Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855-1915)“ pristatymas

Vasario 23 d. 17 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks knygos „Kova dėl Istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915)“ pristatymas.

Renginyje dalyvaus prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, dr. Rimantas Miknys, prof. dr. Arvydas Pacevičius, knygos sudarytojai dr. Reda Griškaitė ir dr. Žygintas Būčys. Renginį ves dr. Rimantas Miknys.

1855 m. balandžio 29 d. (gegužės 11 d.) Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu ir sukauptų rinkinių pagrindu buvo įkurtas Vilniaus senienų muziejus ir Vilniaus laikinoji archeologijos komisija. Simboliška, kad 2015 metais minėtos ne tik šių institucijų įkūrimo 160-osios metinės, bet ir 150 metų nuo Vilniaus senienų muziejaus reorganizacijos po 1863–1864 m. sukilimo bei 100 metų nuo muziejaus likvidavimo 1915 metais. Lietuvos nacionalinis muziejus, būdamas Vilniaus senienų muziejaus rinkinių paveldėtojas ir muziejinės tradicijos puoselėtojas, tęsdamas 2014 m. rengtos konferencijos „Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai“ idėją, 2015 m. gegužės 7–8 d. surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Kova dėl Istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915)“. Konferencijos pranešimų pagrindu buvo parengtas šis mokslo straipsnių rinkinys.

Tai trisdešimt trijų autorių iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos mokslo ir kultūros institucijų publikacijos. Knygoje gilinamasi į E. Tiškevičiaus įkurto muziejaus konstruotus Lietuvos istorijos naratyvus ir lietuviškos tapatybės vaizdinius, požiūrį į lietuvių kalbą – „lietuvių kalbos archeologiją“, muziejaus santykį su vietos administracija ir imperine ideologija. Lygiagrečiai išryškinama ir posukiliminio Senienų muziejaus misija, pakitusi „lietuviškų senienų“ interpretacija ekspozicijoje dėliojant Lietuvos istorijos pasakojimą. Pristatomos ir kur kas platesnės Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos narių mokslinės aspiracijos, apėmusios ne tik istorijos, bet ir gamtotyros, statistinių, ekonominių klausimų tyrimus. Straipsniuose pateikiamas komisijos narių socialinis portretas, išryškinami istoriografijoje iki šiol neaptarti aspektai, tokie kaip dvasininkų ar komisijos „neakivaizdininkių“ – moterų indėlis Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veikloje. Tyrėjų dėmesio susilaukė ir atskirų iškilių ar mažiau žinomų komisijos narių asmenybės bei muziejuje kaupti rinkiniai.

Vilniaus senienų muziejus nuo XIX a. vidurio iki XX a. pradžios buvo pagrindinė institucija, kuri Lietuvoje formavo visuomenės kultūrinės atminties, istorinės savimonės ir tapatybės nuostatas. Per šiuos šešis veiklos dešimtmečius muziejaus puoselėta visuomeninė paskirtis buvo suprantama ir įgyvendinama nevienodai. Tad šiame mokslo straipsnių rinkinyje pirmą kartą pažvelgiama į Vilniaus senienų muziejų kaip į visumą, kaip į vieną kelis labai skirtingus istorinius etapus išgyvenusią instituciją – kaip savotišką mūšio lauką dėl Lietuvos istorijos.

vasario 23, 2016 | Senasis arsenalas, muziejaus salė, Arsenalo g. 3


Kitos naujienos

Home buttonAtgal