Maloniai kviečiame ketvirtadienio vakarus leisti Lietuvos nacionalinio muziejaus rengiamuose kultūros istorijos vakaruose. Šio paskaitų ciklo tema – Vilniaus priemiesčiai. Vakarai vyksta muziejaus salėje, Senajame arsenale, Arsenalo g. 3.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 

 
 
 
 


2015 m. spalio – 2016 m. kovo programa

 

Spalio 29 d. „Ankstyvoji Vilniaus christianizacija kapinyno Bokšto gatvėje duomenimis“

Kviečiame į archeologo dr. Ryčio Jonaičio paskaitą „Ankstyvoji Vilniaus christianizacija kapinyno Bokšto gatvėje duomenimis“, kuri vyks muziejaus salėje, Arsenalo g. 3.

1383 m. Vygando Marburgiečio kronikoje buvo paminėtas rusėnų kvartalas Vilniuje Civitas Rutenica. Šioje miesto dalyje apsigyveno atvykėliai stačiatikiai. Jie statėsi cerkves Užupyje ir dabartinių Literatų–Bokšto gatvių rajone. Migracijos reiškiniai Vakarų Europoje skatino miestų atsiradimą. XIII–XIV a. etnografinėje Lietuvoje susidūrė du migracijos srautai: iš vakarų ir iš rytų. Nuo 2006 m. archeologiniai tyrinėjimai vyko buvusio šaričių vienuolyno vietoje (Bokšto g. 6). Aptiktas 500 kapų nekropolis atskleidė naujas daugiakultūrio Vilniaus tyrinėjimo galimybes. Nesuardyti kapai, gerai išlikusi osteologinė medžiaga ir gausios įkapės – apgalviai, kaklo vėriniai, įvairių tipų žiedai bei apyrankės – leido nustatyti mirusiųjų amžių, lytį, ligas ir patologijas, mitybos ypatumus. Radiokarboninis metodas (14C) padėjo analizuoti kapinyno chronologiją. Šie duomenys patikslino laikotarpį, kada stačiatikiai buvo įkurdinti Vilniuje. Kelių dešimtmečių tikslumu nustatytas juvelyrinių dirbinių datavimas.

Paskaitos metu lankytojai galės susipažinti su kapinyne rastais ir restauruotais juvelyriniais dirbiniais.

Lapkričio 12 d. „Markučiai: vietovės ir dvaro raida“

Kviečiame į muziejininko Rimgaudo Ryliškio paskaitą „Markučiai: vietovės ir dvaro raida“, kuri vyks muziejaus salėje, Arsenalo g. 3.

Kultūros istorijos vakare bus nagrinėjama Markučių vietovės ir Markučių dvaro istorinė raida: iki Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio mirties; po Aleksandro Jogailaičio mirties; laikmetis, kai dvaras buvo privati nuosavybė iki paskutinės dvaro savininkės mirties 1935 metais; nuo 1935 m. iki sovietų okupacijos ir Markučių dvaro likimas sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Gruodžio 3 d. „Paplauja – senasis priemiestis palei Vilnią“

Kviečiame į menotyrininkės Jūratės Markevičienės paskaitą „Paplauja – senasis priemiestis palei Vilnią“, kuri vyks muziejaus salėje, Arsenalo g. 3.

Pasak Vlado Drėmos, Paplauja (Paplavos) – vienas iš žaviausių ir tapybiškiausių Vilniaus kampelių, toli nutįsęs nuo senamiesčio į rytus palei Vilnios vagą, tarp Belmonto šilo stačių šlaitų ir Markučių ąžuolyno. Šio Vilniaus priemiesčio grožį dar XIX a. viduryje aprašė Adomas Kirkoras, piešė Pranciškus Smuglevičius, Tadas Bičkauskas, Karolis Račinskis, Kanutas Ruseckas, fotografavo Juozapas Čechavičius, Jonas Bulhakas ir daugelis kitų. Čia raizgėsi nepakartojamas gamtos ir žmogaus sukurtas Vilnios vandenų, kanalų, užtvankų ir salų tinklas su jau nuo viduramžių statytais vandens malūnais. Nuo XIX a. pabaigos Paplaujoje ėmė telktis daugiau gamybos, kilo nauji fabrikai, tačiau žemas Vilnios senvagės užstatymas nestelbė virš jo kylančių išlakių senamiesčio bažnyčių ir žaliosios Vilnios kalvyno karūnos. Sovietiniais laikais pramonės įmonių dar padaugėjo. Dabar jos nebeveikia ir yra griaunamos. Šioje beveik 50 ha teritorijoje pradeda kilti nauji gyvenamieji kompleksai. Paskaitoje bus kalbama apie visą šią Paplaujos priemiesčio kraštovaizdžio raidą.

Gruodžio 10 d. „Vilniaus priemiesčiai ir turgavietės XIX a. I pusėje“

Muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks istoriko dr. Virgilijaus Pugačiausko paskaita „Vilniaus priemiesčiai ir turgavietės XIX a. I pusėje“. Paskaitoje bus nagrinėjama XIX a. pradžios Lukiškių priemiesčio topografija ir erdviniai pokyčiai, ūkinė konjunktūra ir sveikatos priežiūra, taip pat tyrinėjama pagrindinių turgaviečių problematika, susijusi su lokalizacija, specializacija, valdymu, prekėmis ir kainomis.

Sausio 21 d. „Ar Vilniaus gynybinė siena amžiams nubrėžė ribą tarp miesto ir priemiesčių?“

Muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks architektės dr. Dalios Dijokienės paskaita „Ar Vilniaus gynybinė siena amžiams nubrėžė ribą tarp miesto ir priemiesčių?“

Paskaitoje nagrinėjami Vilniaus istorinių priemiesčių kilmės, raidos ir vertybių ypatumai. Istorinių priemiesčių atsiradimas yra sietinas su miesto atsiradimu. Tiriama Vilniaus teritorija – tai 1939–1940 m. miesto administracinės ribos. Daugelis Europos miestų istorinių priemiesčių jau nebeturi – tokios teritorijos prarado savitumą, sunyko pačios ar buvo sugriautos karų, jų vietoje išaugo šių dienų miesto struktūros, parkai. Lietuvoje istoriniai miestų branduoliai vis dar apsupti istorinių priemiesčių, kurie kūrėsi iki XIX amžiaus vidurio. Specialistai į Vilniaus istorinių priemiesčių vertybes dėmesį atkreipė daug vėliau nei į patį miesto branduolį, tačiau šios teritorijos turi reikšmę miesto savitumo išlaikymui ir papildo paties miesto formavimosi raidos paveikslą.

Paskaitoje aptariami Vilniaus priemiesčių urbanistinės struktūros elementai: gatvių tinklas; posesijinė struktūra; aikščių, gatvių, posesijų apstatymo pobūdis; statinių kompleksai ir ansambliai; gamtinių sąlygų ypatumai; panoramos ir siluetai; kompoziciniai ryšiai su senuoju miesto branduoliu; iki šių dienų išlikę tiriamų istorinių priemiesčių urbanistiniai ir architektūriniai ypatumai. Nusakomos priemiesčių kilmės priežastys, išskiriami jų tipai.

Sausio 28 d. „Išnykstantis Žvėrynas“

Sausio 28 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks režisieriaus Vytauto Damaševičiaus filmo „Išnykstantis Žvėrynas“ (1998) peržiūra. Įvyks susitikimas ir pokalbis su filmo autoriumi, po Antrojo pasaulinio karo daug metų gyvenusiu Žvėryne.

Vasario 11 d. „Žvėrynas: istorinio kraštovaizdžio kaita“

Vasario 11 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks menotyrininkės Jūratės Markevičienės paskaita „Žvėrynas: istorinio kraštovaizdžio raida“.

Vilniaus kalvos it didžiuliai delnai gobia upių slėnyje prigludusį miestą. Žvėrynas, Neries lanksto pusiasalis, nugrimzdęs jų žalumon. Čia pat ošia Vingio parko ir Karoliniškių raguvyno pušys, driekiasi unikalusis Šeškinės ozas. Po kuplių medžių laja parimę senieji Žvėryno namai, o gatvelių galuose tarsi paveikslai – žalieji Vilniaus miškai ir kalvos. Ilgus amžius Žvėrynas priklausė Radviloms. Juos mena tvenkinių, malūno, alėjų likučiai. Į šiaurės rytus būta Ivano Saltono dvaro, todėl ši vietovė vadinta Saltoniškėmis. Kai kurios jų gatvės atitinka senuosius Vilniaus vieškelius, o kraštovaizdis kur ne kur dar dvelkia senove.

XX a. pradžioje Žvėrynas tapo Vilniaus miesto dalimi. Jis kurtas kaip „miško gyvenvietė“ – poilsio gamtos prieglobstyje vieta su slėpiningais senovinio pušyno takais ir madingas kurortas su vasarnamiais, maudyklėmis. To meto reklamos viliojo vilniečius į Žvėryną „miestiškojo ir kaimiškojo komforto“ malonumais. Savo architektūra Žvėrynas buvo panašus į nuo XIX a. pabaigos Europoje madingus medinius kurortus. Tačiau jo urbanistika jau siejosi su ankstyvuoju modernizmu. Paskaitoje bus kalbama būtent apie urbanistinę Žvėryno raidą – nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo.

Vasario 25 d. „Architektūros stilių įvairovė Žvėryne XX amžiaus pradžioje“

Vasario 25 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks architektės Majos Ptašek paskaita „Architektūros stilių įvairovė Žvėryne XX amžiaus pradžioje“.

Paskaitoje nagrinėjami Žvėryno rajono užstatymo ypatumai. Žvėryno architektūrą paveikė labai greitas ir planingas statybų laikotarpis, prasidėjęs XIX a. pabaigoje. Jame išskiriami du etapai: iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir tarpukaris. Žvėryno išplanavimas visų pirma skiriasi nuo kitų senųjų Vilniaus priemiesčių, nes jo užstatymas susiformavo ne palei traktą. Šio rajono pastatuose atsispindi visa XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės architektūrinių paieškų paletė ir to meto Vakarų Europoje vyravę stiliai: istorizmas, modernas, retrospektyvizmas, tarpukario racionaliosios architektūros stilistinės apraiškos.

Kovo 10 d. „Lukiškės iki XVII a. pabaigos“

Kovo 10 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks istoriko dr. Elmanto Meilaus paskaita „Lukiškės iki XVII a. pabaigos“.

Ankstyvieji rašytiniai ir kartografiniai šaltiniai iš maždaug 400 metų laikotarpio (XV–XVIII a.) apie Lukiškes rodo, kad per visą šį periodą jos nuo plyno lauko be aiškių ribų tapo gan glaudžiai įvairiais ūkiniais ryšiais su miestu susijusiu priemiesčiu. XVI a. Lukiškės tapo Vilniaus uostu, per kurį ėjo prekyba su Kaunu ir Karaliaučiumi. Iš Maskvoje neseniai surastų XVI a. antros pusės Lukiškių gyventojų surašymų galima susidaryti apytikrį vaizdą apie jų skaičių, profesijas, nekilnojamąjį turtą ir net apie juos pačius. XVII a. pirmoje pusėje šio priemiesčio ir jo uosto ūkinė reikšmė dar labiau išaugo, bet greitesnį integravimąsi į miestą ir visą priemiesčio raidą sustabdė XVII a. vidurio nelaimės. Nors maskvėnų penkerių metų okupacijos metu Lukiškės buvo nuniokotos, uostas ir toliau funkcionavo ir XVII a. antroje pusėje Lukiškės gan sparčiai atsistatė. Deja, XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas ir maras Lukiškes kartu su visu miestu dar labiau nusmukdė ir šio priemiesčio integracija į miestą sulėtėjo.

Kovo 24 d. „Rasos: tolimos ir artimos“

Kovo 24 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks istorikės Vidos Girininkienės paskaita „Rasos: tolimos ir artimos“.

Vilniaus Rasų priemiestis labiausiai žinomas dėl XIX amžiaus pradžioje čia įsteigtų pirmųjų kapinių už tuometinės miesto ribos. Tačiau šiame priemiestyje įdomūs ir šalia buvę pastatai, gyvenę žmonės. Netradicinė kaimynystė šalia nekropoliu tapusių kapinių visą XIX–XX amžių turėjo reikšmės miesto kultūriniam įvaizdžiui. Viskas buvo tarpusavyje susiję: miestas mieste (kapinės), visuomeninis ir politinis gyvenimas. Tai istorijos atkarpa, kurią galima dėstyti labai įvairiais aspektais iki šių dienų.


Vakarų pradžia 17 val.
Bilieto kaina 0,60 Eur

Programą PDF formatu rasite čia.


Kultūros istorijos vakarai


Kultūros istorijos vakarai

Maloniai kviečiame ketvirtadienio vakarus leisti Lietuvos nacionalinio muziejaus rengiamuose kultūros istorijos vakaruose. Šio paskaitų ciklo tema – Vilniaus priemiesčiai. Vakarai vyksta muziejaus salėje, Senajame arsenale, Arsenalo g. 3.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 

 
 
 
 


2015 m. spalio – 2016 m. kovo programa

 

Spalio 29 d. „Ankstyvoji Vilniaus christianizacija kapinyno Bokšto gatvėje duomenimis“

Kviečiame į archeologo dr. Ryčio Jonaičio paskaitą „Ankstyvoji Vilniaus christianizacija kapinyno Bokšto gatvėje duomenimis“, kuri vyks muziejaus salėje, Arsenalo g. 3.

1383 m. Vygando Marburgiečio kronikoje buvo paminėtas rusėnų kvartalas Vilniuje Civitas Rutenica. Šioje miesto dalyje apsigyveno atvykėliai stačiatikiai. Jie statėsi cerkves Užupyje ir dabartinių Literatų–Bokšto gatvių rajone. Migracijos reiškiniai Vakarų Europoje skatino miestų atsiradimą. XIII–XIV a. etnografinėje Lietuvoje susidūrė du migracijos srautai: iš vakarų ir iš rytų. Nuo 2006 m. archeologiniai tyrinėjimai vyko buvusio šaričių vienuolyno vietoje (Bokšto g. 6). Aptiktas 500 kapų nekropolis atskleidė naujas daugiakultūrio Vilniaus tyrinėjimo galimybes. Nesuardyti kapai, gerai išlikusi osteologinė medžiaga ir gausios įkapės – apgalviai, kaklo vėriniai, įvairių tipų žiedai bei apyrankės – leido nustatyti mirusiųjų amžių, lytį, ligas ir patologijas, mitybos ypatumus. Radiokarboninis metodas (14C) padėjo analizuoti kapinyno chronologiją. Šie duomenys patikslino laikotarpį, kada stačiatikiai buvo įkurdinti Vilniuje. Kelių dešimtmečių tikslumu nustatytas juvelyrinių dirbinių datavimas.

Paskaitos metu lankytojai galės susipažinti su kapinyne rastais ir restauruotais juvelyriniais dirbiniais.

Lapkričio 12 d. „Markučiai: vietovės ir dvaro raida“

Kviečiame į muziejininko Rimgaudo Ryliškio paskaitą „Markučiai: vietovės ir dvaro raida“, kuri vyks muziejaus salėje, Arsenalo g. 3.

Kultūros istorijos vakare bus nagrinėjama Markučių vietovės ir Markučių dvaro istorinė raida: iki Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio mirties; po Aleksandro Jogailaičio mirties; laikmetis, kai dvaras buvo privati nuosavybė iki paskutinės dvaro savininkės mirties 1935 metais; nuo 1935 m. iki sovietų okupacijos ir Markučių dvaro likimas sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Gruodžio 3 d. „Paplauja – senasis priemiestis palei Vilnią“

Kviečiame į menotyrininkės Jūratės Markevičienės paskaitą „Paplauja – senasis priemiestis palei Vilnią“, kuri vyks muziejaus salėje, Arsenalo g. 3.

Pasak Vlado Drėmos, Paplauja (Paplavos) – vienas iš žaviausių ir tapybiškiausių Vilniaus kampelių, toli nutįsęs nuo senamiesčio į rytus palei Vilnios vagą, tarp Belmonto šilo stačių šlaitų ir Markučių ąžuolyno. Šio Vilniaus priemiesčio grožį dar XIX a. viduryje aprašė Adomas Kirkoras, piešė Pranciškus Smuglevičius, Tadas Bičkauskas, Karolis Račinskis, Kanutas Ruseckas, fotografavo Juozapas Čechavičius, Jonas Bulhakas ir daugelis kitų. Čia raizgėsi nepakartojamas gamtos ir žmogaus sukurtas Vilnios vandenų, kanalų, užtvankų ir salų tinklas su jau nuo viduramžių statytais vandens malūnais. Nuo XIX a. pabaigos Paplaujoje ėmė telktis daugiau gamybos, kilo nauji fabrikai, tačiau žemas Vilnios senvagės užstatymas nestelbė virš jo kylančių išlakių senamiesčio bažnyčių ir žaliosios Vilnios kalvyno karūnos. Sovietiniais laikais pramonės įmonių dar padaugėjo. Dabar jos nebeveikia ir yra griaunamos. Šioje beveik 50 ha teritorijoje pradeda kilti nauji gyvenamieji kompleksai. Paskaitoje bus kalbama apie visą šią Paplaujos priemiesčio kraštovaizdžio raidą.

Gruodžio 10 d. „Vilniaus priemiesčiai ir turgavietės XIX a. I pusėje“

Muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks istoriko dr. Virgilijaus Pugačiausko paskaita „Vilniaus priemiesčiai ir turgavietės XIX a. I pusėje“. Paskaitoje bus nagrinėjama XIX a. pradžios Lukiškių priemiesčio topografija ir erdviniai pokyčiai, ūkinė konjunktūra ir sveikatos priežiūra, taip pat tyrinėjama pagrindinių turgaviečių problematika, susijusi su lokalizacija, specializacija, valdymu, prekėmis ir kainomis.

Sausio 21 d. „Ar Vilniaus gynybinė siena amžiams nubrėžė ribą tarp miesto ir priemiesčių?“

Muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks architektės dr. Dalios Dijokienės paskaita „Ar Vilniaus gynybinė siena amžiams nubrėžė ribą tarp miesto ir priemiesčių?“

Paskaitoje nagrinėjami Vilniaus istorinių priemiesčių kilmės, raidos ir vertybių ypatumai. Istorinių priemiesčių atsiradimas yra sietinas su miesto atsiradimu. Tiriama Vilniaus teritorija – tai 1939–1940 m. miesto administracinės ribos. Daugelis Europos miestų istorinių priemiesčių jau nebeturi – tokios teritorijos prarado savitumą, sunyko pačios ar buvo sugriautos karų, jų vietoje išaugo šių dienų miesto struktūros, parkai. Lietuvoje istoriniai miestų branduoliai vis dar apsupti istorinių priemiesčių, kurie kūrėsi iki XIX amžiaus vidurio. Specialistai į Vilniaus istorinių priemiesčių vertybes dėmesį atkreipė daug vėliau nei į patį miesto branduolį, tačiau šios teritorijos turi reikšmę miesto savitumo išlaikymui ir papildo paties miesto formavimosi raidos paveikslą.

Paskaitoje aptariami Vilniaus priemiesčių urbanistinės struktūros elementai: gatvių tinklas; posesijinė struktūra; aikščių, gatvių, posesijų apstatymo pobūdis; statinių kompleksai ir ansambliai; gamtinių sąlygų ypatumai; panoramos ir siluetai; kompoziciniai ryšiai su senuoju miesto branduoliu; iki šių dienų išlikę tiriamų istorinių priemiesčių urbanistiniai ir architektūriniai ypatumai. Nusakomos priemiesčių kilmės priežastys, išskiriami jų tipai.

Sausio 28 d. „Išnykstantis Žvėrynas“

Sausio 28 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks režisieriaus Vytauto Damaševičiaus filmo „Išnykstantis Žvėrynas“ (1998) peržiūra. Įvyks susitikimas ir pokalbis su filmo autoriumi, po Antrojo pasaulinio karo daug metų gyvenusiu Žvėryne.

Vasario 11 d. „Žvėrynas: istorinio kraštovaizdžio kaita“

Vasario 11 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks menotyrininkės Jūratės Markevičienės paskaita „Žvėrynas: istorinio kraštovaizdžio raida“.

Vilniaus kalvos it didžiuliai delnai gobia upių slėnyje prigludusį miestą. Žvėrynas, Neries lanksto pusiasalis, nugrimzdęs jų žalumon. Čia pat ošia Vingio parko ir Karoliniškių raguvyno pušys, driekiasi unikalusis Šeškinės ozas. Po kuplių medžių laja parimę senieji Žvėryno namai, o gatvelių galuose tarsi paveikslai – žalieji Vilniaus miškai ir kalvos. Ilgus amžius Žvėrynas priklausė Radviloms. Juos mena tvenkinių, malūno, alėjų likučiai. Į šiaurės rytus būta Ivano Saltono dvaro, todėl ši vietovė vadinta Saltoniškėmis. Kai kurios jų gatvės atitinka senuosius Vilniaus vieškelius, o kraštovaizdis kur ne kur dar dvelkia senove.

XX a. pradžioje Žvėrynas tapo Vilniaus miesto dalimi. Jis kurtas kaip „miško gyvenvietė“ – poilsio gamtos prieglobstyje vieta su slėpiningais senovinio pušyno takais ir madingas kurortas su vasarnamiais, maudyklėmis. To meto reklamos viliojo vilniečius į Žvėryną „miestiškojo ir kaimiškojo komforto“ malonumais. Savo architektūra Žvėrynas buvo panašus į nuo XIX a. pabaigos Europoje madingus medinius kurortus. Tačiau jo urbanistika jau siejosi su ankstyvuoju modernizmu. Paskaitoje bus kalbama būtent apie urbanistinę Žvėryno raidą – nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo.

Vasario 25 d. „Architektūros stilių įvairovė Žvėryne XX amžiaus pradžioje“

Vasario 25 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks architektės Majos Ptašek paskaita „Architektūros stilių įvairovė Žvėryne XX amžiaus pradžioje“.

Paskaitoje nagrinėjami Žvėryno rajono užstatymo ypatumai. Žvėryno architektūrą paveikė labai greitas ir planingas statybų laikotarpis, prasidėjęs XIX a. pabaigoje. Jame išskiriami du etapai: iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir tarpukaris. Žvėryno išplanavimas visų pirma skiriasi nuo kitų senųjų Vilniaus priemiesčių, nes jo užstatymas susiformavo ne palei traktą. Šio rajono pastatuose atsispindi visa XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės architektūrinių paieškų paletė ir to meto Vakarų Europoje vyravę stiliai: istorizmas, modernas, retrospektyvizmas, tarpukario racionaliosios architektūros stilistinės apraiškos.

Kovo 10 d. „Lukiškės iki XVII a. pabaigos“

Kovo 10 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks istoriko dr. Elmanto Meilaus paskaita „Lukiškės iki XVII a. pabaigos“.

Ankstyvieji rašytiniai ir kartografiniai šaltiniai iš maždaug 400 metų laikotarpio (XV–XVIII a.) apie Lukiškes rodo, kad per visą šį periodą jos nuo plyno lauko be aiškių ribų tapo gan glaudžiai įvairiais ūkiniais ryšiais su miestu susijusiu priemiesčiu. XVI a. Lukiškės tapo Vilniaus uostu, per kurį ėjo prekyba su Kaunu ir Karaliaučiumi. Iš Maskvoje neseniai surastų XVI a. antros pusės Lukiškių gyventojų surašymų galima susidaryti apytikrį vaizdą apie jų skaičių, profesijas, nekilnojamąjį turtą ir net apie juos pačius. XVII a. pirmoje pusėje šio priemiesčio ir jo uosto ūkinė reikšmė dar labiau išaugo, bet greitesnį integravimąsi į miestą ir visą priemiesčio raidą sustabdė XVII a. vidurio nelaimės. Nors maskvėnų penkerių metų okupacijos metu Lukiškės buvo nuniokotos, uostas ir toliau funkcionavo ir XVII a. antroje pusėje Lukiškės gan sparčiai atsistatė. Deja, XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas ir maras Lukiškes kartu su visu miestu dar labiau nusmukdė ir šio priemiesčio integracija į miestą sulėtėjo.

Kovo 24 d. „Rasos: tolimos ir artimos“

Kovo 24 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks istorikės Vidos Girininkienės paskaita „Rasos: tolimos ir artimos“.

Vilniaus Rasų priemiestis labiausiai žinomas dėl XIX amžiaus pradžioje čia įsteigtų pirmųjų kapinių už tuometinės miesto ribos. Tačiau šiame priemiestyje įdomūs ir šalia buvę pastatai, gyvenę žmonės. Netradicinė kaimynystė šalia nekropoliu tapusių kapinių visą XIX–XX amžių turėjo reikšmės miesto kultūriniam įvaizdžiui. Viskas buvo tarpusavyje susiję: miestas mieste (kapinės), visuomeninis ir politinis gyvenimas. Tai istorijos atkarpa, kurią galima dėstyti labai įvairiais aspektais iki šių dienų.


Vakarų pradžia 17 val.
Bilieto kaina 0,60 Eur

Programą PDF formatu rasite čia.


spalio 29, 2015 - kovo 24, 2016 | Senasis arsenalas, muziejaus salė, Arsenalo g. 3


Kitos naujienos

Home buttonAtgal