Vasario 25 d. Žemaičių dailės muziejuje atidaryta paroda „Kazys Varnelis. Gyvenimo ir kūrybos ritmai“, skirta dailininko 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodą parengė Žemaičių dailės muziejus ir Lietuvos nacionalinis muziejus. Ji veiks iki gegužės 14 d.

Dailininkas Kazys Varnelis gimė 1917 m. vasario 25 d. Alsėdžiuose (dabar Plungės r.) Kazio ir Teofilės Varnelių šeimoje. Būsimo kūrėjo vaikystės aplinka – skulptūras ir paveikslus bažnyčioms kuriantis tėvas, motinos išaustų raštų kompozicijos, turtingas vietos kraštovaizdis su ežeru, piliakalniais ir medine miestelio bažnyčia, įstabios šio krašto Užgavėnių švenčių tradicijos – žadino jaunuolio meninę vaizduotę ir ugdė atidumą grožiui. 1926 m. Alsėdžiuose apsilankius etnografinės ekspedicijos dalyviams Varnelis pirmąkart išgirdo apie meno studijas Kaune ir panoro tapti dailininku profesionalu.

1941 m. Varnelis baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, Stasio Ušinsko dekoratyvinės tapybos studiją. Besimokydamas susidomėjo istorija ir kolekcionavimu, Pauliaus Galaunės skatinamas rinko liaudies meno dirbinius. 1941–1943 m. vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kaune, kuriame muziejinės patirties įgijo ir kaip rinkinių saugotojas, ir kaip ekspozicijų architektas. Būtent šiame muziejuje prabėgę keleri jaunystės metai Varnelį subrandino kaip asmenybę, sužadino norą kaupti asmeninę kolekciją, paklojo pamatą jo profesinei karjerai.

Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui Varnelis pasitraukė į Vakarus. 1943–1945 m. studijavo Vienos dailės akademijoje, vėliau gyveno įvairiose Vokietijos vietose. Čia aktyviai reiškėsi kaip dailininkas ir visuomenininkas. Kūrė sienų tapybos darbus ir projektus, iliustravo knygas, 1947 m. su kolegomis dailininkais organizavo parodą Niurtingene. 1948 m. dalyvavo steigiant Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungą, buvo išrinktas valdybos nariu.

1948 m. pabaigoje Varnelis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir įsitvirtino Čikagoje. Iš pradžių dirbo Daprato bažnytinio meno studijoje, tačiau po metų ėmė veikti savarankiškai, įsteigė sakralinio meno dirbtuves. Kūrė ir projektavo vitražus, sienų tapybą, smulkiosios architektūros objektus, liturginius indus, baldus.

Sukūręs šeimą, 1958 m. dailininkas su žmona Gabriele įsigijo namus Čikagos centrinėje dalyje, netoli Linkolno parko. Tai buvo naujas ir svarbus gyvenimo etapas, padėjęs atsiskleisti kūrėjo talentui. Varnelis nuosekliai pildė meno ir knygų kolekciją, kartu vis daugiau laiko skyrė laisvai kūrybai, nutapė pirmąsias geometrines abstrakcijas, sukūrė konstruktyvių ir minimalistinių reljefų, skulptūrų. Varnelių namai virto savotišku muziejumi, dailininko ir kolekcininko bandymų lauku, kuriame savo buitį, kūrybą ir pomėgius menininkas sulydė į meniškai darnią visumą, stebinusią žymiausius Čikagos architektus ir parodų kuratorius. Septintojo dešimtmečio antroje pusėje, atsisakęs bažnytinio meno praktikos, dailininkas pasuko oparto link ir tapo vienu ryškiausių šios krypties atstovų Čikagoje.

Įveikęs griežtą atranką 1967 m. su paveikslu Kompozicija X 3 (1966) Varnelis dalyvavo tradiciniame Čikagos menininkų pasirodyme (Chicago and Vicinity Artists Show) Čikagos meno institute. Vėliau į šiuos pristatymus pateko dar tris kartus – 1969, 1971 ir 1974 metais. Kartu su iškiliais miesto menininkais skulptore Lilian H. Florsheim ir tapytoju Richardu Koppe 1970 m. Varnelis surengė parodą

Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje. 1974 m. personalinę parodą organizavo Milvokio meno centre, 1975 m. – Ajovos universiteto meno muziejuje. 1973 m. dailininkas dalyvavo reprezentacinėje lietuvių išeivijos dailininkų parodoje Korkorano galerijoje Vašingtone.

1967 m. Varnelis buvo pakviestas dėstyti Čikagos miesto koledže, kur 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Kaip tik šiuo periodu susiformavo originalus Varnelio tapybos stilius, jungiantis konstruktyvizmo, minimalizmo ir optinės dailės elementus. Tai brandžiausias menininko kūrybos laikotarpis, išsiskiriantis originaliais tapybiniais eksperimentais. Ritmu, kontrastais, iliuziniais efektais dvimatę plokštumą Varnelis meistriškai transformavo į trimatę erdvę, atsisakė tradicinės paveikslo formos, preciziškai tikslų vaizdą išgavo naudodamas tik teptukus ir liniuotes.

Už novatoriškus dailės kūrinius 1969 m. ir 1974 m. Varnelis pelnė Čikagos dailės instituto Vielehrio premiją, 1975 m. jam skirta National Endowment for the Arts stipendija, 1977 m. – Lietuvių dailės fondo premija. Dailininko kūrinių įsigijo Niujorko Guggenheimo muziejus, Čikagos šiuolaikinio meno muziejus, Čikagos, Akrono, Detroito dailės institutai, Ajovos universiteto meno muziejus, Čikagos komercijos bankas, Hopkinso meno centras Hanoveryje, privatūs kolekcininkai. Yra manančių, kad Varnelio populiarumo sėkmė slypi Čikagos architektūroje – ši jam darė didžiulį įspūdį, o moderniose jos erdvėse geometrinės Varnelio drobės įgaudavo ypatingą skambesį.

Antroji Varnelio gyvenimo JAV pusė prabėgo Villa Virginia sodyboje Stokbridže (Masačusetsas), į kurią 1978 m. Varnelių šeima persikėlė iš Čikagos. Neorenesansinis gyvenamasis pastatas, senas angliškas parkas su didžiule augalų įvairove tapo naujais dailininko įkvėpėjais, nukreipusiais jo dėmesį į gamtos ir architektūros grožį, jų sintezę, pirmaprades formas. Greta abstrakčių, griežtų linijų paveikslų Varnelio kūryboje atsirado minkštesnio potėpio tapyba su mistifikuotos tikrovės objektais, kūriniai įgijo kosminės erdvės pojūčio, savito neišbaigtumo. Dailininkas sakydavęs, jog Stokbridže prabėgo vienos gražiausių jo gyvenimo dienų. Tačiau kad ir kaip tvirtai menininkas ir jo kūryba įaugo į naują aplinką, dar vienam ryškiam gyvenimo pokyčiui buvo lemta pasikartoti.

1998 m. Varnelis grįžo į tėvynę ir Lietuvai dovanojo ne tik savo paties kūrybą, bet ir visą gyvenimą kauptą dailės rinkinį, kartografijos ir bibliofilinę kolekcijas. Jų pagrindu Vilniaus senamiestyje, vienuose iš seniausių Rotušės aikštėje išlikusių mūrinių pastatų – Mažosios gildijos ir Masalskio namuose, buvo įsteigtas muziejus, kuriam 2003 m. suteiktas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio statusas.

Kazys Varnelis mirė eidamas 94-uosius metus, 2010 m. spalio 29 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Kazys Varnelis. Gyvenimo ir kūrybos ritmai

 
 

Vasario 25 d. Žemaičių dailės muziejuje atidaryta paroda „Kazys Varnelis. Gyvenimo ir kūrybos ritmai“, skirta dailininko 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodą parengė Žemaičių dailės muziejus ir Lietuvos nacionalinis muziejus. Ji veiks iki gegužės 14 d.

Dailininkas Kazys Varnelis gimė 1917 m. vasario 25 d. Alsėdžiuose (dabar Plungės r.) Kazio ir Teofilės Varnelių šeimoje. Būsimo kūrėjo vaikystės aplinka – skulptūras ir paveikslus bažnyčioms kuriantis tėvas, motinos išaustų raštų kompozicijos, turtingas vietos kraštovaizdis su ežeru, piliakalniais ir medine miestelio bažnyčia, įstabios šio krašto Užgavėnių švenčių tradicijos – žadino jaunuolio meninę vaizduotę ir ugdė atidumą grožiui. 1926 m. Alsėdžiuose apsilankius etnografinės ekspedicijos dalyviams Varnelis pirmąkart išgirdo apie meno studijas Kaune ir panoro tapti dailininku profesionalu.

1941 m. Varnelis baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, Stasio Ušinsko dekoratyvinės tapybos studiją. Besimokydamas susidomėjo istorija ir kolekcionavimu, Pauliaus Galaunės skatinamas rinko liaudies meno dirbinius. 1941–1943 m. vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kaune, kuriame muziejinės patirties įgijo ir kaip rinkinių saugotojas, ir kaip ekspozicijų architektas. Būtent šiame muziejuje prabėgę keleri jaunystės metai Varnelį subrandino kaip asmenybę, sužadino norą kaupti asmeninę kolekciją, paklojo pamatą jo profesinei karjerai.

Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui Varnelis pasitraukė į Vakarus. 1943–1945 m. studijavo Vienos dailės akademijoje, vėliau gyveno įvairiose Vokietijos vietose. Čia aktyviai reiškėsi kaip dailininkas ir visuomenininkas. Kūrė sienų tapybos darbus ir projektus, iliustravo knygas, 1947 m. su kolegomis dailininkais organizavo parodą Niurtingene. 1948 m. dalyvavo steigiant Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungą, buvo išrinktas valdybos nariu.

1948 m. pabaigoje Varnelis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir įsitvirtino Čikagoje. Iš pradžių dirbo Daprato bažnytinio meno studijoje, tačiau po metų ėmė veikti savarankiškai, įsteigė sakralinio meno dirbtuves. Kūrė ir projektavo vitražus, sienų tapybą, smulkiosios architektūros objektus, liturginius indus, baldus.

Sukūręs šeimą, 1958 m. dailininkas su žmona Gabriele įsigijo namus Čikagos centrinėje dalyje, netoli Linkolno parko. Tai buvo naujas ir svarbus gyvenimo etapas, padėjęs atsiskleisti kūrėjo talentui. Varnelis nuosekliai pildė meno ir knygų kolekciją, kartu vis daugiau laiko skyrė laisvai kūrybai, nutapė pirmąsias geometrines abstrakcijas, sukūrė konstruktyvių ir minimalistinių reljefų, skulptūrų. Varnelių namai virto savotišku muziejumi, dailininko ir kolekcininko bandymų lauku, kuriame savo buitį, kūrybą ir pomėgius menininkas sulydė į meniškai darnią visumą, stebinusią žymiausius Čikagos architektus ir parodų kuratorius. Septintojo dešimtmečio antroje pusėje, atsisakęs bažnytinio meno praktikos, dailininkas pasuko oparto link ir tapo vienu ryškiausių šios krypties atstovų Čikagoje.

Įveikęs griežtą atranką 1967 m. su paveikslu Kompozicija X 3 (1966) Varnelis dalyvavo tradiciniame Čikagos menininkų pasirodyme (Chicago and Vicinity Artists Show) Čikagos meno institute. Vėliau į šiuos pristatymus pateko dar tris kartus – 1969, 1971 ir 1974 metais. Kartu su iškiliais miesto menininkais skulptore Lilian H. Florsheim ir tapytoju Richardu Koppe 1970 m. Varnelis surengė parodą

Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje. 1974 m. personalinę parodą organizavo Milvokio meno centre, 1975 m. – Ajovos universiteto meno muziejuje. 1973 m. dailininkas dalyvavo reprezentacinėje lietuvių išeivijos dailininkų parodoje Korkorano galerijoje Vašingtone.

1967 m. Varnelis buvo pakviestas dėstyti Čikagos miesto koledže, kur 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Kaip tik šiuo periodu susiformavo originalus Varnelio tapybos stilius, jungiantis konstruktyvizmo, minimalizmo ir optinės dailės elementus. Tai brandžiausias menininko kūrybos laikotarpis, išsiskiriantis originaliais tapybiniais eksperimentais. Ritmu, kontrastais, iliuziniais efektais dvimatę plokštumą Varnelis meistriškai transformavo į trimatę erdvę, atsisakė tradicinės paveikslo formos, preciziškai tikslų vaizdą išgavo naudodamas tik teptukus ir liniuotes.

Už novatoriškus dailės kūrinius 1969 m. ir 1974 m. Varnelis pelnė Čikagos dailės instituto Vielehrio premiją, 1975 m. jam skirta National Endowment for the Arts stipendija, 1977 m. – Lietuvių dailės fondo premija. Dailininko kūrinių įsigijo Niujorko Guggenheimo muziejus, Čikagos šiuolaikinio meno muziejus, Čikagos, Akrono, Detroito dailės institutai, Ajovos universiteto meno muziejus, Čikagos komercijos bankas, Hopkinso meno centras Hanoveryje, privatūs kolekcininkai. Yra manančių, kad Varnelio populiarumo sėkmė slypi Čikagos architektūroje – ši jam darė didžiulį įspūdį, o moderniose jos erdvėse geometrinės Varnelio drobės įgaudavo ypatingą skambesį.

Antroji Varnelio gyvenimo JAV pusė prabėgo Villa Virginia sodyboje Stokbridže (Masačusetsas), į kurią 1978 m. Varnelių šeima persikėlė iš Čikagos. Neorenesansinis gyvenamasis pastatas, senas angliškas parkas su didžiule augalų įvairove tapo naujais dailininko įkvėpėjais, nukreipusiais jo dėmesį į gamtos ir architektūros grožį, jų sintezę, pirmaprades formas. Greta abstrakčių, griežtų linijų paveikslų Varnelio kūryboje atsirado minkštesnio potėpio tapyba su mistifikuotos tikrovės objektais, kūriniai įgijo kosminės erdvės pojūčio, savito neišbaigtumo. Dailininkas sakydavęs, jog Stokbridže prabėgo vienos gražiausių jo gyvenimo dienų. Tačiau kad ir kaip tvirtai menininkas ir jo kūryba įaugo į naują aplinką, dar vienam ryškiam gyvenimo pokyčiui buvo lemta pasikartoti.

1998 m. Varnelis grįžo į tėvynę ir Lietuvai dovanojo ne tik savo paties kūrybą, bet ir visą gyvenimą kauptą dailės rinkinį, kartografijos ir bibliofilinę kolekcijas. Jų pagrindu Vilniaus senamiestyje, vienuose iš seniausių Rotušės aikštėje išlikusių mūrinių pastatų – Mažosios gildijos ir Masalskio namuose, buvo įsteigtas muziejus, kuriam 2003 m. suteiktas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio statusas.

Kazys Varnelis mirė eidamas 94-uosius metus, 2010 m. spalio 29 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

vasario 25, 2017 - gegužės 14, 2017 | Žemaičių dailės muziejus


Kitos naujienos

Home buttonAtgal