Iškarpyta Lietuvos trispalvė: įkaltis, tapęs neeilinę drąsą liudijančiu eksponatu

 
 

Šalyje paskelbus dviejų savaičių karantiną, Lietuvos nacionalinis muziejus šį laiką išnaudoja nuotoliniam bendravimui su lankytojais – šią savaitę pristatome įsimintiniausius parodos „Nesusitaikę“ eksponatus.

Lietuvos trispalvėje iškirpti geltonos, žalios ir raudonos medžiagos gabalėliai kelia klausimą – kodėl ir kaip jie atsirado?

Sovietinėje Lietuvoje XX a. 6 dešimtmetyje plito įvairios pasipriešinimo apraiškos, viena iš jų – Lietuvos trispalvės kėlimas.

1966 m. vasario 16-osios naktį ant Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto Lenino rajono komiteto pastato buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Tos pačios dienos rytą vėliava buvo pastebėta, nukabinta ir perduota į Saugumo komiteto rankas. Tą pačią dieną Kaune buvo iškeltos dar bent trys vėliavos.

Siekiant surasti šį veiksmą atlikusius asmenis buvo atlikti įvairūs tyrimai. Vėliavoje iškirpus kelis audinio gabalėlius bandyta nustatyti, iš kokios medžiagos ji buvo pasiūta, kokie dažai ir siūlai naudoti, kokia buvo vėliavos siuvimo technologija ir kokiu įrankiu naudojantis nudrožtas vėliavos kotas. Ekspertizės rezultatus saugumui pateikti turėjo netgi siuvimo įmonės „Lelija“ darbuotoja.

Ištyrus visas tris tądien iškeltas vėliavas nustatyta, jog jos pagamintos iš tos pačios medžiagos, siūtos įgudusio žmogaus, ir greičiausiai ne vieno.

Vėliava buvo pridėta prie Lietuvos ypatingajame archyve šiuo metu saugomos operatyvinės bylos kaip įkaltis, taip ir nenustačius jas iškėlusių asmenų.

Kiti trispalvę sovietinėje Lietuvoje kėlę asmenys stengdavosi joms atrasti kuo sunkiau prieinamas, bet puikiai matomas vietas. Tai leisdavo vėliavai ilgiau plevėsuoti nenukabintai. Tarp tokių pavyzdžių galima įvardinti ant Petrašiūnų elektrinės bei Šakių vandentiekio kaminų plevėsavusias trispalves. Pastarąją iškėlė moksleiviai, o Petrašiūnuose – pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai Petras Plumpa, Nijolė Gaškaitė ir Birutė Putrimaitė.

Vėliavų kėlimas nebuvo vienintelė pasipriešinimo išraiška. Per visą okupacijos laikotarpį tai šen, tai ten pasirodydavo mažų, bet visuomenės istorinės atminties gyvybingumą liudijančių akcijų – SSRS politiką kritikuojančių užrašų, viešo „Tautiškos giesmės“ giedojimo, istorinių asmenybių pagerbimo mitingų ir panašiai. Rimtesnės politinės organizacijos, ypač nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, buvo greitai susekamos ir likviduojamos.

Daugiau idėjų #kąVeiktiKaineveikiame ieškokite: spausti čia (nuoroda)

kovo 17, 2020

Home buttonAtgal