Donatas Malinauskas (1869–1942)

Image

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Latvijoje, Latgalos Krėslaukyje, lietuvių bajorų Mykolo Malinausko ir Alinos Tanskytės šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina su vaikais grįžo į Jankovicų dvarą Trakų valsčiuje, iš kurio buvo kilusi. Alovės dvare gyveno motinos dėdė Bernardas Kęstutis-Gediminas, kildinęs giminę iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, jo mokytojas Kauno apskrities mokykloje buvo Adomas Mickevičius, laikęs savo pareiga ugdyti patriotus, būsimos laisvos Tėvynės piliečius. Bernardas Kęstutis-Gediminas darė didelę įtaką Donatui Malinauskui ir padėjo suformuoti jo tautinės kultūros pagrindus.

1885 metais D. Malinauskas mokslus pradėjo eiti Vilniaus realinėje mokykloje, o baigė Minske. 1889 m. išvažiavo į Lvovą studijuoti agronomijos. 1890 m. įstojo į Taboro (dabar Čekija) žemės ūkio akademiją. Ten dalyvavo studentų tautiniame judėjime. Baigęs agronomijos mokslus, grįžo į Jankovicų dvarą. Į Onuškį atvykus jaunam kunigui Stanislovui Šlamui, Donatas Malinauskas tapo jo pagalbininku nelegaliai platinant pasaulietinę ir religinę spaudą. Į knygnešystės darbą Vilniuje įsitraukė ir Donato Malinausko sesuo Filomena. Dažnai gyvendamas Vilniuje, D. Malinauskas susipažino su Andriumi Domaševičiumi, Povilu Matulioniu, kun. Juozu Ambraziejumi bei kitais Vilniaus lietuvių šviesuoliais ir sudarė slaptą Vilniaus lietuvių kuopelę. 1895 m. ši kuopelė jau turėjo 12 narių, vėliau buvo pavadinta „Dvylika Vilniaus apaštalų”. Draugija rūpinosi gauti leidimą įsteigti Vilniuje prie Šv. Mikalojaus bažnyčios lietuvišką parapiją. 1898 m. lapkričio 6 d. Donatas Malinauskas ir Antanas Vileišis įteikė Vilniaus vyskupui Steponui Zverovičiui prašymą, kurį pasirašė 300 Vilniaus lietuvių. 1900 m. D. Malinauskas iš cenzoriaus gavo leidimą išspausdinti lietuvių kalba pranešimą apie vykstančią kovą su vyskupu, tuo pažeisdamas ir spaudos draudimą. Vadovaujant D. Malinauskui, po ilgos kovos, 1901 m. vyskupas S. Zverovičius Šv. Mikalojaus bažnyčią paskyrė lietuviams.

D. Malinauskas yra vienas iš 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo rengėjų ir dalyvių. Drauge su Jonu Basanavičiumi, kun. Juozu Ambraziejumi ir Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos suteikimo Lietuvai. 1905 m. gruodžio 10 d. dalyvavo Tautiškos lietuvių demokratų partijos steigiamajame susirinkime ir tapo aktyviu šios partijos nariu. D. Malinauskas buvo ir lietuviškų kultūros, švietimo ir ekonominių organizacijų „Vilniaus aušra“, „Rūta“, „Rytas“, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvos ūkininkų bendrovės vienas iš steigėjų ir narys. Rengė straipsnius lietuviškiems periodiniams leidiniams Vilniaus žinios, Viltis, Draugija, Lietuva, Naujoji Romuva. 1912 m. kovą kartu su Jonu Basanavičiumi ir Jonu Vileišiu parengė „Paaiškinamąjį raštą apie būtinumą apsaugoti Pilies kalną Vilniaus mieste nuo Vilniaus miesto valdybos sumanymo įrengti jame kolektorių miesto vandentiekiui”.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje 1914 m. rugpjūčio 11 d. įkuriamas Laikinasis lietuvių komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, vėliau perorganizuotas į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. D. Malinauskas išrenkamas komiteto sekretoriumi. Jam teko vadovauti maitinimo skyriui ir rūpintis sėklų fondu. 1914 m. gruodžio 4 d. komitetą perorganizavus į draugiją, išrenkamas draugijos Centro komiteto nariu. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1920 m. spalio 9 d. Lenkijai okupavus Vilnių ir jo kraštą, D. Malinauskui okupacinė valdžia paliepė išvykti iš Vilniaus. Kaune signataras įsidarbino Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 1921 m. birželį–liepą su trumpalaike misija lankėsi Prahoje. 1922 m. sausio 5 d. Čekoslovakija oficialiai pripažino Lietuvą de jure. Donatas Malinauskas 1922 m. kovo 25 d. buvo paskirtas į Čekoslovakiją Lietuvos laikinuoju reikalų patikėtiniu (charge d‘Affaires). Prahoje D. Malinauskas rūpinosi litų spausdinimu ir prekybinės sutarties tarp Lietuvos ir Čekoslovakijos rengimu. 1923 m. grįžęs į Kauną, D. Malinauskas tęsė darbą Užsienio reikalų ministerijoje. 1931 m. kovą–lapkritį buvo charge d‘Affaires Estijoje.

Daug energijos, laiko ir lėšų Donatas Malinauskas skyrė visuomeninei veiklai. 1925 m. balandį buvo išrinktas Vilniui vaduoti sąjungos vykdomojo komiteto nariu. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo remti archeologinius kasinėjimus Vilniaus katedroje, vildamasis, kad ten bus rasti Vytauto Didžiojo palaikai. Savo lėšomis signataras Čekoslovakijoje pagamino palaikams skirtą sarkofagą. 1930-aisiais Vytauto Didžiojo metais kilo mintis įkurti naują parapiją ir pastatyti Vytautavos bažnyčią. Tuometinis žemių valdytojas Donatas Malinauskas buvusiame Onuškio valsčiuje turėjo keturis ūkius, būsimai bažnyčiai dovanojo žemę ir pastatus.

D. Malinauskas už nuopelnus Lietuvai 1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.

1941 m. birželio 14 d. garbaus amžiaus signataras iš Alvito dvaro sovietų valdžios buvo ištremtas į Altajaus kraštą Rusijoje, kur 1942 m. lapkričio 30 d. mirė.

1993 m. birželio 14 d. Donato ir Zofijos Malinauskų ir sesers Filomenos Malinauskaitės palaikai perlaidoti Onuškio (Trakų r.) bažnyčios šventoriuje.

Parengė Meilutė Peikštenienė

Atgal