Lietuvių tautinis judėjimas XIX a. pab.–XX a. pr. (1 kambarys)

1904 m. pradėjęs eiti laikraštis „Vilniaus žinios“ suburia lietuvių inteligentų grupę, kuri pamažu tampa svarbia politine jėga. Jai priklauso lietuvių suvažiavimo, vėliau pavadinto Didžiuoju Vilniaus Seimu, idėja. Į lietuvių suvažiavimą, vykusį 1905 m. gruodžio 4–5 d., susirinko apie 2000 atstovų iš visos Lietuvos: vieni valsčiai į Vilnių pasiuntė po kelis atstovus, kiti – po vieną, kai kur atstovų nerinko, važiavo savanoriai. Svarbiausias Didžiojo Vilniaus Seimo reikalavimas buvo Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, „išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautybės ir tikėjimo“. Tai buvo nepriklausomos demokratinės Lietuvos kūrimo pradžia.

Vilniuje įkūrus Dailės draugiją ir Lietuvių mokslo draugiją, kultūrinis gyvenimas suaktyvėjo. Eksponuojamas 1906 m. išleistas Lietuvos žemėlapis, pirmosios dailės parodos plakatas, Didžiojo Vilniaus Seimo atstovų ir Nepriklausomybės Akto signatarų Stanislovo Narutavičiaus ir Saliamono Banaičio nuotraukos, atspindinčios jų veiklą.

Jono Basanavičiaus memorialinė ekspozicija (2 kambarys)

Jonas Basanavičius (1851–1927) – pirmojo lietuviško laikraščio Didžiajai Lietuvai „Aušros“ vienas iš steigėjų ir redaktorių, Didžiojo Vilniaus Seimo sumanytojas ir organizatorius, Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjas ir vadovas (1907–1927), leidinio „Lietuvių tauta“ iniciatorius ir redaktorius, Tautos pažangos partijos steigėjas ir narys, Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917) pirmininkas, lietuvių archeologijos, mitologijos, etnografijos tyrinėtojas, antropologas.

Memorialiniame kambaryje eksponuojami Jonui Basanavičiui priklausę daiktai: 25-erius metus Bulgarijoje gyvenusio ir gydytoju dirbusio J. Basanavičiaus priimamojo iškaba ir lagaminėlis, signataro megztinis, pensnė, skrybėlė, piniginė, lazdos, kilimas, tapybos darbai su Bulgarijos vaizdais, nuotraukos. Dvi kelioninės skrynios – kelionių po Europą ir sugrįžimo į Tėvynę liudijimas. Siekį įamžinti ir kitoms kartoms išsaugoti lietuvių tautosaką liudija J. Basanavičiaus naudotas pirmasis pasaulyje garso įrašymo prietaisas – Edisono fonografas. Lietuvos Respublikos Prezidento Kazio Griniaus sveikinimas ir JAV lietuvių angliakasių dovanotas suvenyras 75-erių metų sukakties proga – pagarbos lietuvių tautos patriarchui ženklai.

Lietuva žemėlapyje (3 kambarys)

1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime priėmus rezoliuciją dėl Lietuvos autonomijos siekio iškilo būtinybė paskelbti pasauliui, kad Lietuva buvo, yra ir bus. Jau po metų buvo išleistas pirmas lietuviškas Lietuvos ir jos pakraščių žemėlapis. Juozas Gabrys 1918 m. Lozanoje išleido Europos etnografinį žemėlapį. Antanas Viskantas apie 1918 m. Ženevoje sudarė Lietuvos etnografinį žemėlapį, kuriame vaizduojamas lietuvių kalbos paplitimas Rusijai priklausančioje Lietuvos dalyje pagal 1897 m. duomenis ir Prūsijai priklausančioje Lietuvos dalyje pagal 1900 m. duomenis.

Lietuvos diplomatija (4 kambarys)

1918 m. lapkričio 7 d. įsteigta Užsienio reikalų ministerija. Ministru paskirtas Augustinas Voldemaras, viceministru – Petras Klimas. Pirmaisiais valstybės gyvavimo metais Lietuvos diplomatams buvo keliami uždaviniai rūpintis Lietuvos pripažinimu de facto ir de jure, gauti paskolą Lietuvos ūkiui atkurti ir ginti Lietuvos interesus Vilniaus byloje. Iki 1939 m. Lietuva turėjo 73 atstovybes ir pasiuntinybes užsienio šalyse.

Eksponuojamas pirmojo Lietuvos diplomato Jurgio Šaulio diplomatinis pasas, Petro Klimo frakas, Lietuvos pasiuntinybei Berne priklausę baldai, kuriuos išpirko ir Lietuvai dovanojo dr. Vaclovas Dargužas.

Mykolo Biržiškos memorialinė ekspozicija (5 kambarys)

Prof. Mykolas Biržiška (1882–1962) – Vilniaus lietuvių (nuo 1921 m. – Vytauto Didžiojo) gimnazijos steigėjas ir direktorius (1915–1922), Kauno (1926–1927) ir Vilniaus (1940–1944) universitetų rektorius, lietuvių literatūros tyrinėtojas.

M. Biržiška dalyvavo Vilniaus lietuvių kovoje dėl savo tautinių teisių, gynė Lietuvos teisę į sostinę Vilnių, buvo išrinktas pirmuoju Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku. Šiame darbe pasižymėjo didele tolerancija ir diplomatine išmintimi. Buvo aktyvus Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narys. 1922 m. Lenkijos vyriausybės iš Vilniaus ištremtas kaip nepageidaujamas lietuvių veikėjas. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarus.

Lietuvių mokslo draugija (7 kambarys)

Jonas Basanavičius su bendraminčiais 1907 m. įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, kuri kaupė ir turtino visuomenei ir tautai svarbų intelektinį potencialą. Visoje šalyje buvo steigiamos mokyklos, leidžiami lietuviški vadovėliai ir knygos. Prie draugijos buvo įkurta biblioteka, archyvas ir muziejus. Draugija nemažu 700–900 egzempliorių tiražu leido pirmąjį lietuvišką mokslinį žurnalą „Lietuvių tauta“. Savo veikla draugija siekė parengti tautą modernios valstybės kūrimui. Iš dvidešimties Nepriklausomybės Akto signatarų devyniolika buvo Lietuvių mokslo draugijos nariai.

Tuometinė valdžia varžė draugijos veiklą: ribotos viešos paskaitos, iš anksto reikalauta pateikti referatų temas, trukdyta gauti užsienyje spausdinamus lietuviškus spaudinius, o posėdžių protokolai turėjo būti rašomi rusų kalba.

Eksponuojami Lietuvių mokslo draugijos leidiniai, nuotraukos, dokumentai, draugijos iškaba.

Portretų galerija (8 kambarys)

Galerijoje eksponuojami Lietuvos Tarybos narių portretai, nutapyti dailininko Rimgaudo Žebenkos. Portretus dovanojo Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas.

Lietuvių veikla užsienyje (10 kambarys)

Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo visa Lietuva, išskyrus Užnemunę, atiteko carinei Rusijai. Lietuvos vardas išnyko iš pasaulio žemėlapio. Lietuvai paskelbus apie autonomijos siekį, Lietuvos valstybingumą užmiršusiai Europai reikėjo skelbti apie lietuvių istorinę praeitį, propaguoti nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją. Juozas Gabrys-Paršaitis įkūrė Lietuvių informacijos biurą, kuris 1911–1915 m. veikė Paryžiuje, 1915–1919 m. Lozanoje. 1916 m. birželio 27–29 d. J. Gabrio-Paršaičio iniciatyva suorganizuotame III pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje lietuviai pirmą kartą viešai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. 1915–1918 m. Lietuvių informacijos biuras išleido 47 leidinius: knygas, brošiūras, žemėlapius. Eksponuojama dalis leidinių, taip pat Lietuvos siekius užsienyje garsinusių žmonių nuotraukos.

Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti (11 kambarys)

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugsėjo 27 d. įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Lietuvoje bet kokia politinė veikla buvo sustabdyta, uždrausti lietuviški laikraščiai. Leidimą veikti gavo tik šalpos draugija. Draugijai vadovauti pavesta Centriniam komitetui, kuris įsikūrė šiame pirklio Kazimiero Štralio name, išnuomotame bute. Okupacijos sąlygomis draugija tapo ir politinio gyvenimo centru. Draugijos Centrinio komiteto nariai 1916 m. birželio 10 d. vokiečių okupacinei valdžiai įteikė du memorandumus, kuriuose aiškiai įvardytas lietuvių tautos siekis – atkurti demokratiniais pagrindais grindžiamą nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir Seimu. Dauguma Centrinio komiteto narių tapo Nepriklausomybės Akto signatarais. Eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, signatarų Kazimiero Bizausko ir Petro Vileišio asmeniniai daiktai.

Lietuvių konferencija 1917 m. rugsėjo 18–22 d. (12 kambarys)

Lietuvių konferencijos priimtoje rezoliucijoje buvo suformuluotas Lietuvos nepriklausomybės siekis, kurį įgyvendinti buvo įpareigota konferencijoje išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba. Po pusės metų, 1918-ųjų vasario 16-ąją, Tarybos nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Ekspozicijoje rodomas konferencijos organizacinio komiteto protokolas, Jurgio Šaulio leidimas į Lietuvių konferenciją ir dalyvio kaspinėlis, taip pat eksponuojami Lietuvių konferencijų Berne ir Vilniuje dalyvio, Lietuvos delegacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo vadovo, Steigiamojo Seimo atstovo, Telšių vyskupo Justino Staugaičio asmeniniai daiktai ir nuotraukos.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo kambarys (13 kambarys)

1918 m. vasario 16 d. 11 val. ryto Lietuvos Tarybos nariai susirinko Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio komiteto pirmininko Antano Smetonos kabinete. Jonas Basanavičius iškilmingai perskaitė Lietuvos Tarybos nutarimą – Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Už nutarimą balsavo visi 20 Tarybos narių ir abėcėlės tvarka jį pasirašė.

Šiame kambaryje eksponuojamos Lietuvos Tarybos narių nuotraukos ir Tarybos rūpesčiu leistame dienraštyje „Lietuvos aidas“ paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Kambario interjerą ekspozicijos lankytojai gali palyginti su vienintele išlikusia tuometinį jo vaizdą įamžinusia nuotrauka.

Signatarų namų salė

1939 m. Niujorke vykusioje pasaulinėje parodoje tarp kitų 60 tautų savo šalį pristatę lietuviai ypatingą dėmesį skyrė Lietuvos istorinei praeičiai. Dailininkams Petrui Kalpokui, Adomui Galdikui, Stasiui Ušinskui ir Adomui Smetonai buvo užsakyti monumentalūs tapybos darbai, turėję atspindėti didžiuosius mūsų šalies gyvenimo įvykius – pradedant Mindaugo krikštu ir baigiant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu 1918 metais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Niujorke eksponuoti kūriniai į Lietuvą nebegrįžo. Po beveik septynių dešimtmečių į Lietuvą sugrįžęs dailininko P. Kalpoko paveikslas „Signatarai“, puošęs Lietuvos ambasadą Vašingtone, dabar eksponuojamas Signatarų namų salėje.