Jonas Šliūpas – lietuvių tautinio judėjimo veikėjas, gydytojas, aktyvus nepriklausomos Lietuvos idėjos propaguotojas JAV politiniuose sluoksniuose, publicistas, laisvamaniškų idėjų skleidėjas. Gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžių kaime, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje, ūkininkų Roko ir Onos Šliūpų šeimoje. 1880 m. baigė Mintaujos gimnaziją, įstojo į Maskvos universitetą, 1882 m. perėjo į Peterburgo universitetą. Už dalyvavimą studentų riaušėse suimtas ir parsiųstas į gimtinę. Vengdamas šaukimo į kariuomenę slapta išvyko į Šveicariją, iš kur 1883 m. vasarą Martyno Jankaus buvo pakviestas į Bitėnus redaguoti Aušrą. Socialistinė, laisvamaniška laikraščio kryptis, visuomeninė Jono Šliūpo veikla Mažojoje Lietuvoje kėlė valdžios nepasitenkinimą.

Persekiojamas Rusijos ir Prūsijos valdžios, 1884 m. gegužę išvyko į JAV. Čia pradėjo aktyvią veiklą Amerikos lietuvių bendruomenėje: prisidėjo steigiant lietuviškas parapijas, įkūrė Lietuvos mylėtojų draugiją (1885), Lietuvių mokslo draugystę (1889), iki 1905 m. dalyvavo socialistiniame judėjime, buvo vienas Susivienijimo lietuvių Amerikoje organizatorių (1886), Lietuvių laisvamanių susivienijimo steigėjų (1900), JAV lietuvių seimų (1914–1918), kėlusių Lietuvos autonomijos, vėliau nepriklausomybės reikalavimus, veikėjas. Pirmojo pasaulinio karo metais lietuviška J. Šliūpo veikla virto diplomatine kova už Lietuvos laisvę.

1921 m. J. Šliūpas grįžo į Lietuvą. Likęs valstybės politinio gyvenimo nuošalyje, 1922–1923 m. dirbo mokytoju Biržų ir Šiaulių gimnazijose, 1924–1930 m. Kauno universitete skaitė medicinos istorijos paskaitas. Rūpinosi krašto ūkio kėlimu – JAV sukauptą kapitalą investavo į bendroves Lietuvoje, tačiau visko neteko 1927 m. bankrutavus Prekybos ir pramonės bankui. 1928 m. mirus pirmajai žmonai Liudvikai Malinauskaitei-Šliūpienei, 1929 m. J. Šliūpas vedė palangiškę Grasildą Grauslytę. 1930 m. persikėlė gyventi į Palangą. Palangai suteikus miesto teises, 1933 m. tapo pirmuoju burmistru. J. Šliūpas domėjosi Lietuvos valstybėje vykstančiais procesais, pastebėjimus, pasiūlymus ir protestus ne kartą išdėstė memorandumuose valdžiai. Artėjant antrajai sovietų okupacijai 1944 m. su šeima pasitraukė į Austriją. Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne, palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje.