Gimtinės istorija

Idėja Jono Basanavičiaus gimtinėje atkurti jo tėvų sodybą kilo vilniečių iniciatyvinei grupei (V. Čaplikas, A. Kepežėnas, K. Labanauskas, V. Stepulis, R. Survila), 1988 m. pradėjus sodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyną. 1989 m. architektė Živilė Mačionienė parengė sodybos kūrimo projektą. 1991 m. buvo atstatyti gyvenamasis namas ir klėtis, pradėta rengti Jono Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą atspindinti ekspozicija, Ožkabalių ir Bartninkų apylinkėse renkami seni buities daiktai ir rakandai.

1995 m. atkurtas dar vienas sodybos pastatas – karvidė. 1996-aisiais, atstačius sodybos kluoną ir rūsį, Jono Basanavičiaus gimtinė ir Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas buvo įtraukti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Po dvejų metų atkūrus kiaulidės pastatą, neatstatyti liko aliejinė ir pirtis.

Atkuriama Jono Basanavičiaus sodyba ir greta augančiu Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynu rūpinosi Vilkaviškio rajono savivaldybė, Vilkaviškio krašto muziejus, pirmasis sodybos ir Atgimimo Ąžuolyno istorikas Romanas Raulynaitis su šeima, po jų sodybą prižiūrėjo Vilmos ir Antano Klimų šeima.

2006 m. sodyba ir ąžuolynas perduoti Marijampolės apskrities viršininko žinion, įsteigta biudžetinė įstaiga Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus.

2010 m. Jono Basanavičiaus memorialinė sodyba-muziejus ir ąžuolynas perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Šis Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys dabar vadinasi Jono Basanavičiaus gimtinė ir Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas.