2011 m. gegužės 13 d. 15 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1, pristatomi į Lietuvą sugrįžę diplomatų Stasio, Stasio jaunesniojo ir Kazio Lozoraičių bei Igno Jurkūno-Šeiniaus archyvai. Dokumentai papildė Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondus, atstovybių ir memorialiniai diplomatų daiktai – Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinius.
Pirmosios Lietuvos Respublikos politikams bei diplomatams teko išgyventi sudėtingus istorijos išbandymus, kurie nulėmė ne vienos šeimos likimą. Lietuvos nepriklausomybės netekties 1940 m. ir valstybės atkūrimo po 50 okupacijos metų įvykius nuolat lydi Lozoraičių pavardė. Net trys šios šeimos atstovai – nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras ir išeivijoje veikusios diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis ir du jo sūnūs – Lietuvos Vilties Prezidentas Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir diplomatas par excellence Kazys Lozoraitis – visą savo gyvenimą skyrė Lietuvai.
2006 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva Lietuvai perduoti Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio dokumentai, 2008–2011 m. dalimis grįžo Stasio Lozoraičio jaunesniojo archyvas. Gauti Lietuvos pasiuntinybių JAV, prie Šventojo Sosto, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje veiklos dokumentai, liudijantys diplomatinės tarnybos vaidmenį įgyvendinant nepriklausomos Lietuvos užsienio politikos tikslus bei atstovaujant ir ginant Lietuvos interesus sovietinės okupacijos metais. Taip pat perduoti Stasio Lozoraičio ir jo žmonos, žymios lietuvių visuomenininkės, pirmosios Lietuvoje M. Montessori pedagoginės mokyklos idėjų skleidėjos Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės asmens dokumentai, šeimos nuotraukos. Didelę istorinę vertę turi perduoti 1918–1922 m. dokumentai, kurių mažai yra išlikę Lietuvos archyvuose. Tai Lietuvos Tarybos, Ministrų Kabineto, Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos įgaliotinio Sibire, Lietuvos Respublikos įgaliotinio Gardine ir kiti dokumentai.
Pristatoma dalis į Lietuvą parvežto rašytojo ir diplomato Igno Jurkūno-Šeiniaus archyvo – knygos, rankraščiai, straipsniai, memorialiniai daiktai. Tarp dokumentų ypač reikšmingos Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. išvakarėse užsienyje vykusių lietuvių politinių konferencijų rezoliucijos, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos 1921–1927 m. pasitarimų užrašai, pasiuntinybių Stokholme, Helsinkyje 1921–1927 m. dokumentai. Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje I. Jurkūnas-Šeinius tapo, kai 1915 m. buvo pasiųstas dirbti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Stokholmo skyriaus įgaliotiniu. I. Jurkūno-Šeiniaus iniciatyva 1917 m. Stokholme įsteigtas Lietuvių spaudos biuras, kuris Švedijos spaudai teikė žinias apie Lietuvą, o per telegramų agentūras – ir Danijos bei Norvegijos laikraščiams. 1920–1921 m. diplomatas dirbo į Kopenhagą perkeltame Spaudos biure, 1921–1923 m. Lietuvos atstovybėje Helsinkyje, 1923 m. paskirtas vadovauti atstovybei Stokholme. Vėliau I. Jurkūnas-Šeinius grįžo į Lietuvą. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, jis išvyko į Švediją, kur gyveno jo šeima. 1954 m. Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio paprašytas, Ignas Jurkūnas-Šeinius sutiko būti Lietuvos atstovu Skandinavijos valstybėse.

Lietuvos laisvės diplomatų archyvai grįžta į Lietuvą


Lietuvos laisvės diplomatų archyvai grįžta į Lietuvą

2011 m. gegužės 13 d. 15 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1, pristatomi į Lietuvą sugrįžę diplomatų Stasio, Stasio jaunesniojo ir Kazio Lozoraičių bei Igno Jurkūno-Šeiniaus archyvai. Dokumentai papildė Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondus, atstovybių ir memorialiniai diplomatų daiktai – Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinius.
Pirmosios Lietuvos Respublikos politikams bei diplomatams teko išgyventi sudėtingus istorijos išbandymus, kurie nulėmė ne vienos šeimos likimą. Lietuvos nepriklausomybės netekties 1940 m. ir valstybės atkūrimo po 50 okupacijos metų įvykius nuolat lydi Lozoraičių pavardė. Net trys šios šeimos atstovai – nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras ir išeivijoje veikusios diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis ir du jo sūnūs – Lietuvos Vilties Prezidentas Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir diplomatas par excellence Kazys Lozoraitis – visą savo gyvenimą skyrė Lietuvai.
2006 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva Lietuvai perduoti Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio dokumentai, 2008–2011 m. dalimis grįžo Stasio Lozoraičio jaunesniojo archyvas. Gauti Lietuvos pasiuntinybių JAV, prie Šventojo Sosto, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje veiklos dokumentai, liudijantys diplomatinės tarnybos vaidmenį įgyvendinant nepriklausomos Lietuvos užsienio politikos tikslus bei atstovaujant ir ginant Lietuvos interesus sovietinės okupacijos metais. Taip pat perduoti Stasio Lozoraičio ir jo žmonos, žymios lietuvių visuomenininkės, pirmosios Lietuvoje M. Montessori pedagoginės mokyklos idėjų skleidėjos Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės asmens dokumentai, šeimos nuotraukos. Didelę istorinę vertę turi perduoti 1918–1922 m. dokumentai, kurių mažai yra išlikę Lietuvos archyvuose. Tai Lietuvos Tarybos, Ministrų Kabineto, Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos įgaliotinio Sibire, Lietuvos Respublikos įgaliotinio Gardine ir kiti dokumentai.
Pristatoma dalis į Lietuvą parvežto rašytojo ir diplomato Igno Jurkūno-Šeiniaus archyvo – knygos, rankraščiai, straipsniai, memorialiniai daiktai. Tarp dokumentų ypač reikšmingos Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. išvakarėse užsienyje vykusių lietuvių politinių konferencijų rezoliucijos, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos 1921–1927 m. pasitarimų užrašai, pasiuntinybių Stokholme, Helsinkyje 1921–1927 m. dokumentai. Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje I. Jurkūnas-Šeinius tapo, kai 1915 m. buvo pasiųstas dirbti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Stokholmo skyriaus įgaliotiniu. I. Jurkūno-Šeiniaus iniciatyva 1917 m. Stokholme įsteigtas Lietuvių spaudos biuras, kuris Švedijos spaudai teikė žinias apie Lietuvą, o per telegramų agentūras – ir Danijos bei Norvegijos laikraščiams. 1920–1921 m. diplomatas dirbo į Kopenhagą perkeltame Spaudos biure, 1921–1923 m. Lietuvos atstovybėje Helsinkyje, 1923 m. paskirtas vadovauti atstovybei Stokholme. Vėliau I. Jurkūnas-Šeinius grįžo į Lietuvą. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, jis išvyko į Švediją, kur gyveno jo šeima. 1954 m. Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio paprašytas, Ignas Jurkūnas-Šeinius sutiko būti Lietuvos atstovu Skandinavijos valstybėse.

gegužės 13, 2011 | Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1


Kitos naujienos

Home buttonAtgal