Apie parodą.
Temos:
Skautų ženkleliaiReliginių organizacijų ženkleliaiSukarintų organizacijų ženkleliaiUgniagesių organizacijų ženkleliaiAviacijos organizacijų ženkleliaiPolitinių organizacijų ženkleliaiKitų organizacijų ženkleliai

Algimanto Astiko (1929–1990) sukaupto 1918–1940 m. Lietuvos apdovanojimų ir ženklelių rinkinio (560 vnt.), saugomo Lietuvos nacionaliniame muziejuje, pagrindu 2012 m. sausio 23 d. buvo parengta pirmoji virtualioji paroda, kurioje buvo pristatyti XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvos sporto ženkleliai. Antrąją parodą skiriame 1918–1940 m. Lietuvos organizacijų ženkleliams, kurių rinkinyje yra 116 vnt.

Parodoje ženkleliai susisteminti pagal organizacijų grupes: skautų, aviacijos, religinių organizacijų (ateitininkų, pavasarininkų ir kt.), sukarintų organizacijų (šaulių, atsargos karininkų ir kt.), ugniagesių, politinių („Neo-Lithuania“, „Jaunosios Lietuvos“ ir pan.) ir kitų organizacijų (jaunųjų ūkininkų, verslininkų, inžinierių sąjungų, draugijų, klubų, federacijų) ženkleliai.

Pristatomos visos organizacijos, kurių ženklelius pavyko sukaupti A. Astikui, tačiau tų ženklelių, kurių forma ir vaizduliai vienodi, o skiriasi tik metalas ar emalis, rodoma po vieną egzempliorių. Iš viso parodoje pateikiami 74 ženkleliai.

Visuomeninės organizacijos Lietuvoje pradėjo kurtis XX a. pradžioje, kai Rusijos Imperijoje ėmė liberalėti politinis ir visuomeninis gyvenimas. Dauguma tokių organizacijų buvo religinės, pavyzdžiui, Šv. Zitos draugija, įkurta 1905 m. Vilniuje, Lietuvos katalikų blaivybės ir Lietuvių katalikių moterų draugijos, įkurtos 1908 m., Katalikiška jaunimo ugdymo sąjunga (ateitininkai), įkurta 1909 m., Pavasarininkų sąjunga, įkurta 1911 metais. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, kai kurios iš jų tęsė veiklą, keitė struktūrą ir pavadinimą. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmoji organizacija įsteigta jau 1918 m. rudenį, tačiau masiškiau ėmė kurtis XX a. 3 dešimtmetyje.

Organizacijų veiklai pažinti tarnauja vienas iš jų atributų – ženkleliai. Jų ruošimas ir gamyba rodo draugijų gausumą, veiklos mastą, kaitą, finansines galimybes. Daugelio ženklelių tiksli pagaminimo data, autorius, tiražas nežinomi, tačiau jų vaizduliai, pagaminimo technika, reversuose arba priesaguose įkalti ženklai, numeriai, praba ar šūkiai leidžia identifikuoti organizaciją, gamintoją, nurodo metalą, leidžia datuoti. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio organizacijų ženklelių vaizduliuose vyrauja organizacijų simboliai: lėktuvas, lelija, inkaras, kryžius, ugniagesių šalmas; organizacijos pavadinimo santrumpos; patriotiniai ženklai: Gediminaičių stulpai, Jogailaičių kryžius, Lietuvos raitelis, valstybinė vėliava.

Ženklelių ir jų priesagų gamybai dažniausiai naudotas vario lydinys. Iš sidabro pagaminti Lietuvos studentų tautininkų korporacijos „Neo-Lithuania“ ir Atsargos karininkų sąjungos ženkleliai, taip pat kai kurie Lietuvos šaulių sąjungos bei Vilniui vaduoti sąjungos ženkleliai. Sidabro praba įkalta Lietuvos šaulių sąjungos ženklelyje (990) ir Atsargos karininkų sąjungos ženklelyje (800). Sidabravimas ir auksavimas būdingas ženklelių priesagams – ugniagesių ir sukarintų organizacijų ženklelių veržlelėms. Dažniausiai naudotas prisegimo būdas – veržlelės, jos pritaikytos daugiau kaip trečdalyje ženklelių; rečiausiai – žiogeliai. Ženklelių ir jų priesagų metalų tyrimus atliko LNM Restauravimo centro Tyrimų grupės restauratorės Renata Prielgauskienė ir Elona Končienė.

Ženkleliai buvo gaminami Šveicarijoje, Le Loklio (Le Locle) „Huguenin Frères & Co“ ir Ciuricho „Louis Meyer & Co“ įmonėse; Prancūzijoje, Paryžiuje, „Arthus Bertrand“ firmoje. Latvijoje, Rygoje, ženklelius gamino Emīlis Rūdolfas Ērstas; Austrijoje, Insbruke, Rudolfas Giertleris; Kaune Antano Pranciškaus ir Edvardo Kilbausko firma „Graviūra“ / „Gravelit“, graverio Juozo Gerštiko (Gerštyko) dirbtuvė, Karo invalidams šelpti komiteto įsteigta graverių dirbtuvė, Kauno geležinkelio dirbtuvė, Leizerio ir Moisiejaus Klionų antspaudų ir graviravimo dirbtuvė; Palangoje Levinų gintaro dirbinių dirbtuvė. A. Astiko duomenimis, kai kuriuos religinius ženklelius projektavo Kauno meno mokyklos studentai Juozas Jankus ir J. Tuomas, dailininkai Vytautas Bičiūnas ir Aleksandras Šepetys; pasak Petro Jurgėlos, skautų ženklelius projektavo paskautininkas, vandens skautų skilties įkūrėjas Julius Jurgėla ir skautų organizacijos Lietuvoje įkūrėjas P. Jurgėla.

Paroda parengta remiantis kolekcininko A. Astiko katalogu Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940 (Vilnius, 1993), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus leidiniu Mažieji Lietuvos istorijos paminklai (Kaunas, 1999) ir jį tikslinančiu bei papildančiu menotyrininkės Skirmantės Smilingytės-Žeimienės 2000 m. Nr. 2 žurnale Menotyroje paskelbtu straipsniu „Šiek tiek apie mažuosius Lietuvos istorijos paminklus“, taip pat muziejininkės Vaidos Sirvydaitės-Rakutienės straipsniu „Pasaulio skautijai – 100 metų“, išspausdintu Lietuvos nacionalinio muziejaus metraščio Numizmatika 7–8 numeryje (2008).

 
 

Skautų judėjimas pasaulyje siejamas su Didžiosios Britanijos armijos karininko Roberto Baden-Powellio (1857–1941), kuris 1907 m. įkūrė skautų organizaciją, vardu. Lietuvoje oficialia skautų įkūrimo data yra laikoma 1918 m. lapkričio 1 d., kai Petras Jurgėla-Jurgelevičius Vilniuje įsteigė pirmąją skautų draugovę. Tačiau skautų egzistavimas platesniu mastu ir organizacijos pavidalu buvo įtvirtintas tik 1922 m. įregistravus Lietuvos skautų asociaciją. Kūrėsi merginų ir vaikinų draugovės, taip pat skautai, kuriuos vienijo vandens sportas.

Iš 29 skautų judėjimui skirtų ženklelių parodoje pristatoma 16. Skautų ženklelį „Lelijėlė“ su Vyčio kryžiumi viduriniame lapelyje P. Jurgėlai pasiūlius 1922 m. patvirtino skautų štabas. P. Jurgėla mini, jog pirmasis Lietuvos skautų asociacijos ženklelis galiojo 5 mėnesius, tačiau apžiūrėjus parodoje pristatomus ženklelius matyti, jog jų forma išliko nepakitusi.

Skautų atributikoje – aprangoje, vėliavose, ženkleliuose – buvo naudojamas pagrindinis skautų ženklas – stilizuota lelijėlė. Šis ženklas simbolizuoja skauto patikimumą, skautiškų idealų gerbimą ir kelio rodymą kitiems. Trys lelijos žiedlapiai atspindi pareigą Dievui, tėvynei ir artimui. Tai pasaulyje priimta ir nusistovėjusi simbolio prasmė. Lelijėlė sudaro daugumos ženklelių pagrindą, tačiau naudoti ir Gediminaičių stulpai, Jogailaičių kryžius, Lietuvos raitelis, šūkis „Budėk“. Skautų ženkleliai yra skiriamieji, jie rodo nario priklausymą atskiroms šakoms ar draugovėms. Pavyzdžiui, priklausymą jūrų skautams parodo lelijėlė, sujungta su inkaru. Buvo gaminami proginiai ir suvenyriniai ženkleliai.

Ženklelių gamybai daugiausia naudotas vario lydinys. Suvenyriniai ženkleliai gaminti iš skaidraus gintaro – tai skautų tuntininkų ir vyriausiojo štabo narių ženkleliai, skaučių ženklelis „Rūtelė“, skautų sąskrydžio, vykusio 1933 m. Pasaulinės skautų sąjungos įkūrėjo R. Baden-Powellio apsilankymo Palangoje proga, ženkleliai. Emalis naudotas tik kelių grupių ženkleliuose: skaučių ženkleliuose „Rūtelė“, skautų vyčių ir skautų rėmėjų ženkleliuose.

Ženklelių gamintojai dažniausiai identifikuojami pagal juvelyro ar graverio įspaudus ženklelyje arba priesage. Parodoje pristatomus skautų ženklelius gamino Antano Pranciškaus ir Edvardo Kilbausko firma „Graviūra“ / „Gravelit“ ir graverio Juozo Gerštiko (Gerštyko) dirbtuvė Kaune. Pasak Vaidos Sirvydaitės-Rakutienės, ženklelius, skirtus R. Baden-Powellio apsilankymui Lietuvoje, sukūrė dailininkas Aleksandras Šepetys, o gamino Levinų gintaro dirbinių dirbtuvė Palangoje. Galima manyti, jog ir kiti gintariniai ženkleliai buvo gaminami šioje dirbtuvėje.

 
 

Religinės organizacijos Lietuvoje pradėjo kurtis XX a. pradžioje. Pirmosios, dar iki 1918 m. įsikūrusios organizacijos – Šv. Zitos draugija, Lietuvos katalikių moterų draugija ir Lietuvos katalikų blaivybės draugija – savo veiklą tęsė iki pat jų uždraudimo 1940 metais. Labiausiai visame krašte išsiplėtojusios buvo katalikiškos jaunimo organizacijos: Ateitininkų ir „Pavasario“ sąjungos.

1909 m. Vlado Jurgučio (1885–1966) iniciatyva buvo įkurta Lietuvių katalikų studentų sąjunga, kurios nariai nuo 1911 m. save vadino ateitininkais. Šis pavadinimas kilo iš leidžiamo žurnalo „Draugija“ priedo „Ateitis“ pavadinimo. 1927 m. Ateitininkų sąjunga pertvarkyta į federaciją, kurią sudarė moksleiviai, studentai ir sendraugiai (baigę mokslus). Kaimo jaunimo sąjunga „Pavasaris“, 1911 m. įkurta kunigo Povilo Dogelio (1877–1949), ugdė jaunimą katalikybės ir tautiškumo dvasia. 1931 m. pavasarininkės mergaitės atskirtos nuo pavasarininkų vaikinų, o 1932 m. sąjunga pervadinta į federaciją.

Ateitininkų federacijos ženklelių vaizduliai – stilizuotas tulpės žiedas, virš saulės iškilęs kryžius, Gediminaičių stulpai – išlaikyti vienodi visuose ženkleliuose. Atskiroms amžiaus grupėms skirti ženkleliai skiriasi naudojamu metalu ir emaliu. Kaip nurodo A. Astikas, 1928 m. moksleiviai nešiojo ženklelius, puoštus raudonu emaliu, studentai – žaliu, sendraugiai – geltonu. Tuo tarpu dabar moksleiviai nešioja ženklelius su žaliu emaliu, o studentai – su raudonu.

„Pavasario“ sąjungos ženklelių forma nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu keitėsi. Pirmieji sąjungos ženkleliai, menotyrininkės Skirmantės Smilingytės-Žeimienės teigimu, gaminti 1920–1924 m. Vokietijoje (žr. M 5277). Jų autorius gali būti dailininkas Vytautas Bičiūnas, kuris aktyviai dalyvavo organizacijos veikloje. Ženkleliai aukšto reljefo, pasižymi simbolių gausa, puošti įvairių spalvų emaliu. Vėlesni sąjungos ženkleliai projektuoti ir gaminti šveicarų firmos „Huguenin Frères & Co“ 1925–1932 m. (žr. M 5282). Pasikeitė ženklelio forma, dydis, simboliai ir jų išdėstymas. Tyrinėtojos manymu, ženkleliai, skirti dainų šventėms (žr. M 5280), veikiausiai gaminti Karo invalidams šelpti komiteto įsteigtoje graverių dirbtuvėje. „Pavasario“ federacijos ženkleliai, taip pat ženkleliai atsiskyrusioms pavasarininkėms merginoms pradėti gaminti 1935 m. Kazio Zvolinsko graviravimo, antspaudų ir ženklų dirbtuvėje Kaune.

Religinių organizacijų ženklelių vaizduliuose vyraujantis simbolis yra kryžius. Patriotiniai ženklai – Gediminaičių stulpai – vaizduojami tik Ateitininkų federacijos ženkleliuose. Šios grupės ženkleliai aukšto reljefo, spalvingi – dekoruoti emaliu. Dominuojantys ženklelių priesagai – žiogeliai ir adatėlės.

Kaip teigia A. Astikas ir S. Smilingytė-Žeimienė, religinius ženklelius kūrė Kauno meno mokyklos dėstytojai ir mokiniai: Ignas Šlapelis, Adomas Varnas, Juozas Jankus, J. Tuomas. Šv. Pranciškaus ordino ženklelius gamino Rudolfo Giertlerio įmonė Insbruke, Austrijoje.

 
 

Sukarintoms organizacijoms priskiriamos Lietuvos šaulių sąjunga, Atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos karo invalidų sąjunga, Lietuvos laisvės kovų invalidų draugija, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Organizacijų nariai siekė saugoti, ginti, stiprinti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Šios grupės ženklelių didžiąją dalį (5 iš 10 vnt.) sudaro Lietuvos šaulių sąjungos ženkleliai. Sąjunga buvo įkurta 1919 m. birželio 27 d. Kaune. Kaip sukarinta organizacija, įtraukta į valstybės gynybinę sistemą, taip pat prisidėjo prie karinio mokymo, švietėjiškos ir patriotinės veiklos, skatinusios pilietiškumą, aktyviai dalyvavo sportinėje veikloje. Organizacijos įkūrėjas – Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873–1929).

Pagal sąjungos statutą ženkleliai gaminti dviejų tipų: didieji – nešiojami rikiuotėje, mažieji – ne rikiuotėje. Taip pat buvo gaminami suvenyriniai ir proginiai ženkleliai. Ženkleliai skydo formos, centre – Jogailaičių kryžius. Balto metalo ženkleliai, puošti vyšniniu emaliu, buvo skirti šaulių rėmėjams, sidabro spalvos – rinktinių ir būrių garbės šauliams, aukso spalvos – sąjungos garbės šauliams.

Sukarintų organizacijų ženkleliuose vartotos santrumpos LŠS (Lietuvos šaulių sąjunga), AKS (Atsargos karininkų sąjunga), LKIS (Lietuvos karo invalidų sąjunga), LKID (Laisvės kovų invalidų draugija), LKKSS (Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga); ženklai – Jogailaičių kryžius, Gediminaičių stulpai; proginiuose ženkleliuose – organizacijų jubiliejų datos. Lietuvos šaulių sąjungos rikiuotės ir Atsargos karininkų sąjungos ženkleliai buvo numeruoti (žr. M 5369, M 5380).

Ženkleliai buvo dviejų tipų: vieni – žemo reljefo, gaminti iš plonos metalo skardos, kiti – aukšto reljefo, kelių aukštų, masyvūs. Šioje grupėje yra trys kelių aukštų ženkleliai. Vienas iš jų – dviejų aukštų Atsargos karininkų sąjungos ženklelis, kurio antras aukštas tvirtintas prie pirmojo vielutėmis reverse apsukant ant sraigtelio. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos ženklelių išvaizda panaši: aukšto reljefo, trijų aukštų, antras aukštas tvirtintas prie pirmojo užlenktomis vielutėmis (mažesnysis ženklelis). Proginiai ženkleliai gaminti iš plonos metalo skardos. Tai Lietuvos šaulių sąjungos 20-mečiui paminėti (1919–1939) skirtas ženklelis ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos kongresui (1938?) atminti skirtas ženklelis.
Gamybai naudotas sidabras, pavyzdžiui, Atsargos karininkų sąjungos ženklelis pagamintas iš 800 prabos sidabro, Lietuvos šaulių sąjungos mažasis ženklelis – iš 990 prabos sidabro. Lietuvos šaulių sąjungos kelių ženklelių priesagų veržlelių vidinė pusė sidabruota, o Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos ženklelis gamintas iš sidabro ir vario lydinio, veržlelė sidabruota. Kitų ženklelių gamybai daugiausia naudotas vario lydinys. Dažniausias priesagas – veržlelė.

Vieninteliai identifikuoti ženklelių gamintojai: Kaune geležinkelio dirbtuvė, kuri naudojo įspaudą K. G. D., ir Antano Pranciškaus ir Edvardo Kilbausko firma „Graviūra“ / „Gravelit“, veikusi taip pat Kaune.

 
 

Ugniagesių organizacijos Lietuvoje pradėtos steigti XIX amžiuje – 1815 m. įkurta pirmoji Kauno miesto ugniagesių komanda. Parodoje pristatomos XX a. 3 dešimtmetyje įkurtos organizacijos: Lietuvos gaisrininkų draugijų sąjunga, Ugniagesių komanda, Kariuomenės ugniagesių komanda ir 1908 m. įsteigta Nemunėlio Radviliškio savanorių ugniagesių draugija. Kariuomenės ugniagesių komanda buvo kariuomenės padalinys; Ugniagesių komanda – savarankiška savanoriška organizacija, kurioje dirbo nariai savanoriai. Minėtų komandų ženkleliai parodoje pristatomi kaip išimtis.
Grupėje pristatoma dešimt ženklelių, septyni iš jų priskiriami Lietuvos gaisrininkų draugijų sąjungai. Ši organizacija įkurta 1924 m. Kaune. Jos tikslas buvo vienyti visas Lietuvos ugniagesių organizacijas, tobulinti jų darbą ir koordinuoti veiklą, mokyti, teikti paramą.

Anksčiausiai datuojamas ženklelis, remiantis A. Astiku, yra Ugniagesių komandos – jis buvo nešiojamas iki 1925 metų. Ženklelis ažūrinis, pagamintas iš žalvario, jo averse vaizduojamas pagrindinis ugniagesių simbolis – ugniagesių šalmas ir du sukryžiuoti kirtikliai.

Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos ženklelių pagaminimo datą nustatyti sunku. Patvirtintas šios sąjungos ženklo aprašas buvo paskelbtas 1924 m. Lietuvos gaisrininke: „5 cm didumo rombas, vidury tos pat formos ir padėties kitas rombas raudonos emalės su gaisrininkų emblema: viršuje valstybės herbas, aplink užrašas: Lietuvos Gaisrininkų Draugijų Sąjunga.“ A. Astiko kolekcijoje esantis ženklelis atitinka aprašą, tačiau skiriasi įrašas: Lietuvos ugniagesių draugijų sąjunga (žr. M 5384). Greičiausiai ženklelis buvo gamintas nuo 1925 m., kai II Lietuvos ugniagesių kongrese Lietuvos gaisrininkų draugijų sąjungos pavadinimas pakeistas į Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungą (LUOS). 1936 m., vėl pakitus sąjungos pavadinimui, ženkleliuose atsirado santrumpa LUS (žr. M 5386). Kitas sąjungos ženklelis (žr. M 5388) gamintas 1934–1936 m., santrumpa ženklelyje LUOS.

Kariuomenės ugniagesių ženklelio gamintoja ir pardavėja spaudoje nurodyta Ekonominė karių bendrovė (kaina 4 Lt), tačiau ženklelio priesage – veržlelėje netvarkingai įkalta: HUGJUEN – Šveicarijos firmos „Huguenin Frères & Co“ pavadinimas.

Grupės ženkleliai kelių aukštų, išsiskiria masyvumu, gamybai naudoti skirtingi metalai ir emalis. Vyraujantis priesagas – veržlelė, kuri tvirčiau laikosi prie uniformos.

 
 

Lietuvos civilinė aviacija pradėta plėtoti 1927 m. Kaune įkūrus Lietuvos aeroklubą. Pagrindinis iniciatorius buvo lakūnas Steponas Darius (1896–1933). Klubas siekė populiarinti aviacines žinias. 1936 m. buvo įkurtas Lietuvos šaulių sąjungos aviacijos būrys ir Sklandymo fondas. Šaulių sąjungos aviacijos būrio įkūrimas turėjo prisidėti prie visaverčių šaulių karinių pratybų rengimo. Sklandymo fondo steigėjas Lietuvos aeroklubas siekė padaryti sklandymą prieinamą jaunimui, todėl buvo renkamos aukos naujų sklandytuvų gamybai, kvalifikuotų sklandytojų rengimui ir sklandymo reprezentavimui užsienyje. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikė Lietuvos karo aviacijos mokykla, Nidos sklandymo mokykla, Orinio sporto sąjunga prie Kūno kultūros rūmų. Šių organizacijų ženkleliai nežinomi, A. Astiko rinkinyje jų nėra.

Sklandymo fondo aukotojams simboliškai buvo dovanojami ženkleliai, garbės raštai. Tik įsikūręs Šaulių sąjungos aviacijos būrys finansinės paramos kreipėsi į aukotojus, kuriems kaip padėkos ženklas buvo dovanojami veikiausiai dailininko Jono Juozo Burbos (1907–1952) sukurti ženkleliai, patvirtinti Šaulių sąjungos vado pulkininko Prano Saladžiaus (1893–1965).

Aviacijos organizacijų ženkleliai minimalistiniai tiek vaizdu, tiek gaminimo technologija. Visų parodoje pristatomų aviacijos organizacijų ženkleliuose vyrauja lėktuvas, kuris dažnai yra kaip ženklelio pagrindas. Raidžių santrumpos būdingos tik Lietuvos aeroklubo ženkleliams – LAK. Ženklelių reljefas žemas, jie ažūriniai, minimalistiniai savo forma ir išvaizda. Dominuojantis aviacijos organizacijų ženklelių priesagas – adatėlė (5 iš 7 vnt.).

Gamybos būdu išsiskiria Lietuvos aeroklubo ženklelis, kurio gamybai panaudota fotografija (žr. M 5326). Celiulioidu padengta fotografija yra įstatyta į metalinio rėmelio lizdą ir pritvirtinta metaline plokštele su priesagu – žiogeliu. Ženklelis gamintas Šveicarijos firmoje „Louis Meyer & Co“.

 
 

Politinių organizacijų kūrimasis siejamas su siekiu gaivinti ir ugdyti tautiškumą. Antai pirmoji Lietuvoje įsikūrusi studentų korporacija „Neo-Lithuania“ (įst. 1922 m.) siekė puoselėti tautiškumą, prisidėti prie atkurtos valstybės klestėjimo, vienyti Lietuvos akademinį jaunimą. Lietuvos tautininkų sąjunga telkė lietuvius, kuriems tautiškumas buvo aukščiau konfesinių ir klasinių skirtumų. Organizacijų siekiai, tikslai buvo perteikiami jų atributikoje: aprangoje, herbuose, vėliavose, ženkleliuose.

Parodoje pristatomas Lietuvos studentų tautininkų korporacijos „Neo-Lithuania“ ženklelis vaizduoja korporacijos herbą, kurį 1931 m. sukūrė skulptorius Antanas Aleksandravičius (1885–1970). Ženklelyje matyti Vytis, korporacijos įkūrimo data 1922 XI 11, raidžių N, L, V, C, F sampyna, kurios reiškia Neo-Lithuania, Vivat, Crescat, Floreat („Neo-Lithuania“, tegyvuoja, teauga, težydi). Kaip ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ ženklelyje, pagrindui naudotos Lietuvos vėliavos spalvos. Spaudoje minima, jog korporacijos atributai yra herbas, vėliava, kepurėlė, juostelė ir skydo ženklelis. Tačiau A. Astiko kolekcijoje esančio ženklelio forma kitokia, neaiškus jo priesagas, todėl negalime tvirtinti, jog tai ženklelis, skirtas prisegti prie audeklo.

1925 m. įkurta visuomeninė organizacija Vilniui vaduoti sąjunga organizavo propagandinę Vilniaus vadavimo kampaniją, kuriai pasitarnavo ir jos leidžiami ženkleliai. Ženkleliuose pavaizduotas patriotinis ženklas, pagrindinis sostinės simbolis – Gedimino pilies bokštas ir sąjungos santrumpa VVS.

Lietuvos tautininkų sąjungos ženklelį gamino Prancūzijos firma Paryžiuje „Arthus Bertrand“, „Jaunosios Lietuvos“ ženklelį, A. Astiko manymu, graverio Juozo Gerštiko dirbtuvė Kaune. Dviejų ženklelių (Vilniui vaduoti sąjungos ir korporacijos „Neo-Lithuania“) gamybai naudotas sidabras, kiti gaminti iš bronzos, žalvario, vario lydinio.

 
 

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu kūrėsi ir kultūros, švietimo, sveikatos, paramos draugijos, įvairių specialybių darbuotojus jungiančios organizacijos. Savo veikla geriausiai žinomos kelios šios grupės organizacijos. 1912 m. Tilžėje buvo įkurta Lietuvos jaunimo draugijų sąjunga „Santara“. Sąjunga turėjo skyrius Klaipėdos krašte, glaudžiai bendradarbiavo su „Jaunosios Lietuvos“ sąjunga. Ekonominė ūkininkų organizacija „Lietuvos ūkininkų vienybė“, įkurta 1927 m., siekė rūpintis ūkininkų ekonominiais, socialiniais ir kultūros reikalais. 1932 m. Kaune įkurta Draugija užsienio lietuviams remti kėlė sau tikslą įsteigti bendrą visų pasaulio lietuvių organizaciją, taip pat remti lietuvių mokyklas emigracijoje ir t. t.

Ženklelių vaizduliuose vyrauja organizacijų simbolinė atributika – kanklės, knyga, artojas ir jaučiai, kūjis ir kirvis, dobilas; taip pat Gediminaičių stulpai; pavadinimų santrumpos – L. Ū. V. (Lietuvos ūkininkų vienybė), JŪR (Jaunųjų ūkininkų rateliai), DULR (Draugija užsienio lietuviams remti), LIS (Lietuvos inžinierių sąjunga), S. T. D. (Studentų technikų draugija).
Ženklelių gamybai dažniausiai naudotas vario lydinys. Lietuvos inžinierių sąjungos ir Lietuvos jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ ženkleliai puošti juvelyriniu stiklo emaliu, kitų ženklelių vaizduliai dengti dažais.

Ženkleliai gaminti graverio Juozo Gerštiko (Gerštyko) dirbtuvėje Kaune, Leizerio ir Moisiejaus Klionų antspaudų ir graviravimo dirbtuvėje Kaune, „Arthus Bertrand“ firmoje Paryžiuje.

1918–1940 m. Lietuvos organizacijų ženkleliai iš Algimanto Astiko kolekcijos

Apie parodą.
Temos:
Skautų ženkleliaiReliginių organizacijų ženkleliaiSukarintų organizacijų ženkleliaiUgniagesių organizacijų ženkleliaiAviacijos organizacijų ženkleliaiPolitinių organizacijų ženkleliaiKitų organizacijų ženkleliai

Algimanto Astiko (1929–1990) sukaupto 1918–1940 m. Lietuvos apdovanojimų ir ženklelių rinkinio (560 vnt.), saugomo Lietuvos nacionaliniame muziejuje, pagrindu 2012 m. sausio 23 d. buvo parengta pirmoji virtualioji paroda, kurioje buvo pristatyti XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvos sporto ženkleliai. Antrąją parodą skiriame 1918–1940 m. Lietuvos organizacijų ženkleliams, kurių rinkinyje yra 116 vnt.

Parodoje ženkleliai susisteminti pagal organizacijų grupes: skautų, aviacijos, religinių organizacijų (ateitininkų, pavasarininkų ir kt.), sukarintų organizacijų (šaulių, atsargos karininkų ir kt.), ugniagesių, politinių („Neo-Lithuania“, „Jaunosios Lietuvos“ ir pan.) ir kitų organizacijų (jaunųjų ūkininkų, verslininkų, inžinierių sąjungų, draugijų, klubų, federacijų) ženkleliai.

Pristatomos visos organizacijos, kurių ženklelius pavyko sukaupti A. Astikui, tačiau tų ženklelių, kurių forma ir vaizduliai vienodi, o skiriasi tik metalas ar emalis, rodoma po vieną egzempliorių. Iš viso parodoje pateikiami 74 ženkleliai.

Visuomeninės organizacijos Lietuvoje pradėjo kurtis XX a. pradžioje, kai Rusijos Imperijoje ėmė liberalėti politinis ir visuomeninis gyvenimas. Dauguma tokių organizacijų buvo religinės, pavyzdžiui, Šv. Zitos draugija, įkurta 1905 m. Vilniuje, Lietuvos katalikų blaivybės ir Lietuvių katalikių moterų draugijos, įkurtos 1908 m., Katalikiška jaunimo ugdymo sąjunga (ateitininkai), įkurta 1909 m., Pavasarininkų sąjunga, įkurta 1911 metais. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, kai kurios iš jų tęsė veiklą, keitė struktūrą ir pavadinimą. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmoji organizacija įsteigta jau 1918 m. rudenį, tačiau masiškiau ėmė kurtis XX a. 3 dešimtmetyje.

Organizacijų veiklai pažinti tarnauja vienas iš jų atributų – ženkleliai. Jų ruošimas ir gamyba rodo draugijų gausumą, veiklos mastą, kaitą, finansines galimybes. Daugelio ženklelių tiksli pagaminimo data, autorius, tiražas nežinomi, tačiau jų vaizduliai, pagaminimo technika, reversuose arba priesaguose įkalti ženklai, numeriai, praba ar šūkiai leidžia identifikuoti organizaciją, gamintoją, nurodo metalą, leidžia datuoti. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio organizacijų ženklelių vaizduliuose vyrauja organizacijų simboliai: lėktuvas, lelija, inkaras, kryžius, ugniagesių šalmas; organizacijos pavadinimo santrumpos; patriotiniai ženklai: Gediminaičių stulpai, Jogailaičių kryžius, Lietuvos raitelis, valstybinė vėliava.

Ženklelių ir jų priesagų gamybai dažniausiai naudotas vario lydinys. Iš sidabro pagaminti Lietuvos studentų tautininkų korporacijos „Neo-Lithuania“ ir Atsargos karininkų sąjungos ženkleliai, taip pat kai kurie Lietuvos šaulių sąjungos bei Vilniui vaduoti sąjungos ženkleliai. Sidabro praba įkalta Lietuvos šaulių sąjungos ženklelyje (990) ir Atsargos karininkų sąjungos ženklelyje (800). Sidabravimas ir auksavimas būdingas ženklelių priesagams – ugniagesių ir sukarintų organizacijų ženklelių veržlelėms. Dažniausiai naudotas prisegimo būdas – veržlelės, jos pritaikytos daugiau kaip trečdalyje ženklelių; rečiausiai – žiogeliai. Ženklelių ir jų priesagų metalų tyrimus atliko LNM Restauravimo centro Tyrimų grupės restauratorės Renata Prielgauskienė ir Elona Končienė.

Ženkleliai buvo gaminami Šveicarijoje, Le Loklio (Le Locle) „Huguenin Frères & Co“ ir Ciuricho „Louis Meyer & Co“ įmonėse; Prancūzijoje, Paryžiuje, „Arthus Bertrand“ firmoje. Latvijoje, Rygoje, ženklelius gamino Emīlis Rūdolfas Ērstas; Austrijoje, Insbruke, Rudolfas Giertleris; Kaune Antano Pranciškaus ir Edvardo Kilbausko firma „Graviūra“ / „Gravelit“, graverio Juozo Gerštiko (Gerštyko) dirbtuvė, Karo invalidams šelpti komiteto įsteigta graverių dirbtuvė, Kauno geležinkelio dirbtuvė, Leizerio ir Moisiejaus Klionų antspaudų ir graviravimo dirbtuvė; Palangoje Levinų gintaro dirbinių dirbtuvė. A. Astiko duomenimis, kai kuriuos religinius ženklelius projektavo Kauno meno mokyklos studentai Juozas Jankus ir J. Tuomas, dailininkai Vytautas Bičiūnas ir Aleksandras Šepetys; pasak Petro Jurgėlos, skautų ženklelius projektavo paskautininkas, vandens skautų skilties įkūrėjas Julius Jurgėla ir skautų organizacijos Lietuvoje įkūrėjas P. Jurgėla.

Paroda parengta remiantis kolekcininko A. Astiko katalogu Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940 (Vilnius, 1993), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus leidiniu Mažieji Lietuvos istorijos paminklai (Kaunas, 1999) ir jį tikslinančiu bei papildančiu menotyrininkės Skirmantės Smilingytės-Žeimienės 2000 m. Nr. 2 žurnale Menotyroje paskelbtu straipsniu „Šiek tiek apie mažuosius Lietuvos istorijos paminklus“, taip pat muziejininkės Vaidos Sirvydaitės-Rakutienės straipsniu „Pasaulio skautijai – 100 metų“, išspausdintu Lietuvos nacionalinio muziejaus metraščio Numizmatika 7–8 numeryje (2008).

 
 

Skautų judėjimas pasaulyje siejamas su Didžiosios Britanijos armijos karininko Roberto Baden-Powellio (1857–1941), kuris 1907 m. įkūrė skautų organizaciją, vardu. Lietuvoje oficialia skautų įkūrimo data yra laikoma 1918 m. lapkričio 1 d., kai Petras Jurgėla-Jurgelevičius Vilniuje įsteigė pirmąją skautų draugovę. Tačiau skautų egzistavimas platesniu mastu ir organizacijos pavidalu buvo įtvirtintas tik 1922 m. įregistravus Lietuvos skautų asociaciją. Kūrėsi merginų ir vaikinų draugovės, taip pat skautai, kuriuos vienijo vandens sportas.

Iš 29 skautų judėjimui skirtų ženklelių parodoje pristatoma 16. Skautų ženklelį „Lelijėlė“ su Vyčio kryžiumi viduriniame lapelyje P. Jurgėlai pasiūlius 1922 m. patvirtino skautų štabas. P. Jurgėla mini, jog pirmasis Lietuvos skautų asociacijos ženklelis galiojo 5 mėnesius, tačiau apžiūrėjus parodoje pristatomus ženklelius matyti, jog jų forma išliko nepakitusi.

Skautų atributikoje – aprangoje, vėliavose, ženkleliuose – buvo naudojamas pagrindinis skautų ženklas – stilizuota lelijėlė. Šis ženklas simbolizuoja skauto patikimumą, skautiškų idealų gerbimą ir kelio rodymą kitiems. Trys lelijos žiedlapiai atspindi pareigą Dievui, tėvynei ir artimui. Tai pasaulyje priimta ir nusistovėjusi simbolio prasmė. Lelijėlė sudaro daugumos ženklelių pagrindą, tačiau naudoti ir Gediminaičių stulpai, Jogailaičių kryžius, Lietuvos raitelis, šūkis „Budėk“. Skautų ženkleliai yra skiriamieji, jie rodo nario priklausymą atskiroms šakoms ar draugovėms. Pavyzdžiui, priklausymą jūrų skautams parodo lelijėlė, sujungta su inkaru. Buvo gaminami proginiai ir suvenyriniai ženkleliai.

Ženklelių gamybai daugiausia naudotas vario lydinys. Suvenyriniai ženkleliai gaminti iš skaidraus gintaro – tai skautų tuntininkų ir vyriausiojo štabo narių ženkleliai, skaučių ženklelis „Rūtelė“, skautų sąskrydžio, vykusio 1933 m. Pasaulinės skautų sąjungos įkūrėjo R. Baden-Powellio apsilankymo Palangoje proga, ženkleliai. Emalis naudotas tik kelių grupių ženkleliuose: skaučių ženkleliuose „Rūtelė“, skautų vyčių ir skautų rėmėjų ženkleliuose.

Ženklelių gamintojai dažniausiai identifikuojami pagal juvelyro ar graverio įspaudus ženklelyje arba priesage. Parodoje pristatomus skautų ženklelius gamino Antano Pranciškaus ir Edvardo Kilbausko firma „Graviūra“ / „Gravelit“ ir graverio Juozo Gerštiko (Gerštyko) dirbtuvė Kaune. Pasak Vaidos Sirvydaitės-Rakutienės, ženklelius, skirtus R. Baden-Powellio apsilankymui Lietuvoje, sukūrė dailininkas Aleksandras Šepetys, o gamino Levinų gintaro dirbinių dirbtuvė Palangoje. Galima manyti, jog ir kiti gintariniai ženkleliai buvo gaminami šioje dirbtuvėje.

 
 

Religinės organizacijos Lietuvoje pradėjo kurtis XX a. pradžioje. Pirmosios, dar iki 1918 m. įsikūrusios organizacijos – Šv. Zitos draugija, Lietuvos katalikių moterų draugija ir Lietuvos katalikų blaivybės draugija – savo veiklą tęsė iki pat jų uždraudimo 1940 metais. Labiausiai visame krašte išsiplėtojusios buvo katalikiškos jaunimo organizacijos: Ateitininkų ir „Pavasario“ sąjungos.

1909 m. Vlado Jurgučio (1885–1966) iniciatyva buvo įkurta Lietuvių katalikų studentų sąjunga, kurios nariai nuo 1911 m. save vadino ateitininkais. Šis pavadinimas kilo iš leidžiamo žurnalo „Draugija“ priedo „Ateitis“ pavadinimo. 1927 m. Ateitininkų sąjunga pertvarkyta į federaciją, kurią sudarė moksleiviai, studentai ir sendraugiai (baigę mokslus). Kaimo jaunimo sąjunga „Pavasaris“, 1911 m. įkurta kunigo Povilo Dogelio (1877–1949), ugdė jaunimą katalikybės ir tautiškumo dvasia. 1931 m. pavasarininkės mergaitės atskirtos nuo pavasarininkų vaikinų, o 1932 m. sąjunga pervadinta į federaciją.

Ateitininkų federacijos ženklelių vaizduliai – stilizuotas tulpės žiedas, virš saulės iškilęs kryžius, Gediminaičių stulpai – išlaikyti vienodi visuose ženkleliuose. Atskiroms amžiaus grupėms skirti ženkleliai skiriasi naudojamu metalu ir emaliu. Kaip nurodo A. Astikas, 1928 m. moksleiviai nešiojo ženklelius, puoštus raudonu emaliu, studentai – žaliu, sendraugiai – geltonu. Tuo tarpu dabar moksleiviai nešioja ženklelius su žaliu emaliu, o studentai – su raudonu.

„Pavasario“ sąjungos ženklelių forma nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu keitėsi. Pirmieji sąjungos ženkleliai, menotyrininkės Skirmantės Smilingytės-Žeimienės teigimu, gaminti 1920–1924 m. Vokietijoje (žr. M 5277). Jų autorius gali būti dailininkas Vytautas Bičiūnas, kuris aktyviai dalyvavo organizacijos veikloje. Ženkleliai aukšto reljefo, pasižymi simbolių gausa, puošti įvairių spalvų emaliu. Vėlesni sąjungos ženkleliai projektuoti ir gaminti šveicarų firmos „Huguenin Frères & Co“ 1925–1932 m. (žr. M 5282). Pasikeitė ženklelio forma, dydis, simboliai ir jų išdėstymas. Tyrinėtojos manymu, ženkleliai, skirti dainų šventėms (žr. M 5280), veikiausiai gaminti Karo invalidams šelpti komiteto įsteigtoje graverių dirbtuvėje. „Pavasario“ federacijos ženkleliai, taip pat ženkleliai atsiskyrusioms pavasarininkėms merginoms pradėti gaminti 1935 m. Kazio Zvolinsko graviravimo, antspaudų ir ženklų dirbtuvėje Kaune.

Religinių organizacijų ženklelių vaizduliuose vyraujantis simbolis yra kryžius. Patriotiniai ženklai – Gediminaičių stulpai – vaizduojami tik Ateitininkų federacijos ženkleliuose. Šios grupės ženkleliai aukšto reljefo, spalvingi – dekoruoti emaliu. Dominuojantys ženklelių priesagai – žiogeliai ir adatėlės.

Kaip teigia A. Astikas ir S. Smilingytė-Žeimienė, religinius ženklelius kūrė Kauno meno mokyklos dėstytojai ir mokiniai: Ignas Šlapelis, Adomas Varnas, Juozas Jankus, J. Tuomas. Šv. Pranciškaus ordino ženklelius gamino Rudolfo Giertlerio įmonė Insbruke, Austrijoje.

 
 

Sukarintoms organizacijoms priskiriamos Lietuvos šaulių sąjunga, Atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos karo invalidų sąjunga, Lietuvos laisvės kovų invalidų draugija, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Organizacijų nariai siekė saugoti, ginti, stiprinti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Šios grupės ženklelių didžiąją dalį (5 iš 10 vnt.) sudaro Lietuvos šaulių sąjungos ženkleliai. Sąjunga buvo įkurta 1919 m. birželio 27 d. Kaune. Kaip sukarinta organizacija, įtraukta į valstybės gynybinę sistemą, taip pat prisidėjo prie karinio mokymo, švietėjiškos ir patriotinės veiklos, skatinusios pilietiškumą, aktyviai dalyvavo sportinėje veikloje. Organizacijos įkūrėjas – Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873–1929).

Pagal sąjungos statutą ženkleliai gaminti dviejų tipų: didieji – nešiojami rikiuotėje, mažieji – ne rikiuotėje. Taip pat buvo gaminami suvenyriniai ir proginiai ženkleliai. Ženkleliai skydo formos, centre – Jogailaičių kryžius. Balto metalo ženkleliai, puošti vyšniniu emaliu, buvo skirti šaulių rėmėjams, sidabro spalvos – rinktinių ir būrių garbės šauliams, aukso spalvos – sąjungos garbės šauliams.

Sukarintų organizacijų ženkleliuose vartotos santrumpos LŠS (Lietuvos šaulių sąjunga), AKS (Atsargos karininkų sąjunga), LKIS (Lietuvos karo invalidų sąjunga), LKID (Laisvės kovų invalidų draugija), LKKSS (Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga); ženklai – Jogailaičių kryžius, Gediminaičių stulpai; proginiuose ženkleliuose – organizacijų jubiliejų datos. Lietuvos šaulių sąjungos rikiuotės ir Atsargos karininkų sąjungos ženkleliai buvo numeruoti (žr. M 5369, M 5380).

Ženkleliai buvo dviejų tipų: vieni – žemo reljefo, gaminti iš plonos metalo skardos, kiti – aukšto reljefo, kelių aukštų, masyvūs. Šioje grupėje yra trys kelių aukštų ženkleliai. Vienas iš jų – dviejų aukštų Atsargos karininkų sąjungos ženklelis, kurio antras aukštas tvirtintas prie pirmojo vielutėmis reverse apsukant ant sraigtelio. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos ženklelių išvaizda panaši: aukšto reljefo, trijų aukštų, antras aukštas tvirtintas prie pirmojo užlenktomis vielutėmis (mažesnysis ženklelis). Proginiai ženkleliai gaminti iš plonos metalo skardos. Tai Lietuvos šaulių sąjungos 20-mečiui paminėti (1919–1939) skirtas ženklelis ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos kongresui (1938?) atminti skirtas ženklelis.
Gamybai naudotas sidabras, pavyzdžiui, Atsargos karininkų sąjungos ženklelis pagamintas iš 800 prabos sidabro, Lietuvos šaulių sąjungos mažasis ženklelis – iš 990 prabos sidabro. Lietuvos šaulių sąjungos kelių ženklelių priesagų veržlelių vidinė pusė sidabruota, o Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos ženklelis gamintas iš sidabro ir vario lydinio, veržlelė sidabruota. Kitų ženklelių gamybai daugiausia naudotas vario lydinys. Dažniausias priesagas – veržlelė.

Vieninteliai identifikuoti ženklelių gamintojai: Kaune geležinkelio dirbtuvė, kuri naudojo įspaudą K. G. D., ir Antano Pranciškaus ir Edvardo Kilbausko firma „Graviūra“ / „Gravelit“, veikusi taip pat Kaune.

 
 

Ugniagesių organizacijos Lietuvoje pradėtos steigti XIX amžiuje – 1815 m. įkurta pirmoji Kauno miesto ugniagesių komanda. Parodoje pristatomos XX a. 3 dešimtmetyje įkurtos organizacijos: Lietuvos gaisrininkų draugijų sąjunga, Ugniagesių komanda, Kariuomenės ugniagesių komanda ir 1908 m. įsteigta Nemunėlio Radviliškio savanorių ugniagesių draugija. Kariuomenės ugniagesių komanda buvo kariuomenės padalinys; Ugniagesių komanda – savarankiška savanoriška organizacija, kurioje dirbo nariai savanoriai. Minėtų komandų ženkleliai parodoje pristatomi kaip išimtis.
Grupėje pristatoma dešimt ženklelių, septyni iš jų priskiriami Lietuvos gaisrininkų draugijų sąjungai. Ši organizacija įkurta 1924 m. Kaune. Jos tikslas buvo vienyti visas Lietuvos ugniagesių organizacijas, tobulinti jų darbą ir koordinuoti veiklą, mokyti, teikti paramą.

Anksčiausiai datuojamas ženklelis, remiantis A. Astiku, yra Ugniagesių komandos – jis buvo nešiojamas iki 1925 metų. Ženklelis ažūrinis, pagamintas iš žalvario, jo averse vaizduojamas pagrindinis ugniagesių simbolis – ugniagesių šalmas ir du sukryžiuoti kirtikliai.

Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos ženklelių pagaminimo datą nustatyti sunku. Patvirtintas šios sąjungos ženklo aprašas buvo paskelbtas 1924 m. Lietuvos gaisrininke: „5 cm didumo rombas, vidury tos pat formos ir padėties kitas rombas raudonos emalės su gaisrininkų emblema: viršuje valstybės herbas, aplink užrašas: Lietuvos Gaisrininkų Draugijų Sąjunga.“ A. Astiko kolekcijoje esantis ženklelis atitinka aprašą, tačiau skiriasi įrašas: Lietuvos ugniagesių draugijų sąjunga (žr. M 5384). Greičiausiai ženklelis buvo gamintas nuo 1925 m., kai II Lietuvos ugniagesių kongrese Lietuvos gaisrininkų draugijų sąjungos pavadinimas pakeistas į Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungą (LUOS). 1936 m., vėl pakitus sąjungos pavadinimui, ženkleliuose atsirado santrumpa LUS (žr. M 5386). Kitas sąjungos ženklelis (žr. M 5388) gamintas 1934–1936 m., santrumpa ženklelyje LUOS.

Kariuomenės ugniagesių ženklelio gamintoja ir pardavėja spaudoje nurodyta Ekonominė karių bendrovė (kaina 4 Lt), tačiau ženklelio priesage – veržlelėje netvarkingai įkalta: HUGJUEN – Šveicarijos firmos „Huguenin Frères & Co“ pavadinimas.

Grupės ženkleliai kelių aukštų, išsiskiria masyvumu, gamybai naudoti skirtingi metalai ir emalis. Vyraujantis priesagas – veržlelė, kuri tvirčiau laikosi prie uniformos.

 
 

Lietuvos civilinė aviacija pradėta plėtoti 1927 m. Kaune įkūrus Lietuvos aeroklubą. Pagrindinis iniciatorius buvo lakūnas Steponas Darius (1896–1933). Klubas siekė populiarinti aviacines žinias. 1936 m. buvo įkurtas Lietuvos šaulių sąjungos aviacijos būrys ir Sklandymo fondas. Šaulių sąjungos aviacijos būrio įkūrimas turėjo prisidėti prie visaverčių šaulių karinių pratybų rengimo. Sklandymo fondo steigėjas Lietuvos aeroklubas siekė padaryti sklandymą prieinamą jaunimui, todėl buvo renkamos aukos naujų sklandytuvų gamybai, kvalifikuotų sklandytojų rengimui ir sklandymo reprezentavimui užsienyje. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikė Lietuvos karo aviacijos mokykla, Nidos sklandymo mokykla, Orinio sporto sąjunga prie Kūno kultūros rūmų. Šių organizacijų ženkleliai nežinomi, A. Astiko rinkinyje jų nėra.

Sklandymo fondo aukotojams simboliškai buvo dovanojami ženkleliai, garbės raštai. Tik įsikūręs Šaulių sąjungos aviacijos būrys finansinės paramos kreipėsi į aukotojus, kuriems kaip padėkos ženklas buvo dovanojami veikiausiai dailininko Jono Juozo Burbos (1907–1952) sukurti ženkleliai, patvirtinti Šaulių sąjungos vado pulkininko Prano Saladžiaus (1893–1965).

Aviacijos organizacijų ženkleliai minimalistiniai tiek vaizdu, tiek gaminimo technologija. Visų parodoje pristatomų aviacijos organizacijų ženkleliuose vyrauja lėktuvas, kuris dažnai yra kaip ženklelio pagrindas. Raidžių santrumpos būdingos tik Lietuvos aeroklubo ženkleliams – LAK. Ženklelių reljefas žemas, jie ažūriniai, minimalistiniai savo forma ir išvaizda. Dominuojantis aviacijos organizacijų ženklelių priesagas – adatėlė (5 iš 7 vnt.).

Gamybos būdu išsiskiria Lietuvos aeroklubo ženklelis, kurio gamybai panaudota fotografija (žr. M 5326). Celiulioidu padengta fotografija yra įstatyta į metalinio rėmelio lizdą ir pritvirtinta metaline plokštele su priesagu – žiogeliu. Ženklelis gamintas Šveicarijos firmoje „Louis Meyer & Co“.

 
 

Politinių organizacijų kūrimasis siejamas su siekiu gaivinti ir ugdyti tautiškumą. Antai pirmoji Lietuvoje įsikūrusi studentų korporacija „Neo-Lithuania“ (įst. 1922 m.) siekė puoselėti tautiškumą, prisidėti prie atkurtos valstybės klestėjimo, vienyti Lietuvos akademinį jaunimą. Lietuvos tautininkų sąjunga telkė lietuvius, kuriems tautiškumas buvo aukščiau konfesinių ir klasinių skirtumų. Organizacijų siekiai, tikslai buvo perteikiami jų atributikoje: aprangoje, herbuose, vėliavose, ženkleliuose.

Parodoje pristatomas Lietuvos studentų tautininkų korporacijos „Neo-Lithuania“ ženklelis vaizduoja korporacijos herbą, kurį 1931 m. sukūrė skulptorius Antanas Aleksandravičius (1885–1970). Ženklelyje matyti Vytis, korporacijos įkūrimo data 1922 XI 11, raidžių N, L, V, C, F sampyna, kurios reiškia Neo-Lithuania, Vivat, Crescat, Floreat („Neo-Lithuania“, tegyvuoja, teauga, težydi). Kaip ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ ženklelyje, pagrindui naudotos Lietuvos vėliavos spalvos. Spaudoje minima, jog korporacijos atributai yra herbas, vėliava, kepurėlė, juostelė ir skydo ženklelis. Tačiau A. Astiko kolekcijoje esančio ženklelio forma kitokia, neaiškus jo priesagas, todėl negalime tvirtinti, jog tai ženklelis, skirtas prisegti prie audeklo.

1925 m. įkurta visuomeninė organizacija Vilniui vaduoti sąjunga organizavo propagandinę Vilniaus vadavimo kampaniją, kuriai pasitarnavo ir jos leidžiami ženkleliai. Ženkleliuose pavaizduotas patriotinis ženklas, pagrindinis sostinės simbolis – Gedimino pilies bokštas ir sąjungos santrumpa VVS.

Lietuvos tautininkų sąjungos ženklelį gamino Prancūzijos firma Paryžiuje „Arthus Bertrand“, „Jaunosios Lietuvos“ ženklelį, A. Astiko manymu, graverio Juozo Gerštiko dirbtuvė Kaune. Dviejų ženklelių (Vilniui vaduoti sąjungos ir korporacijos „Neo-Lithuania“) gamybai naudotas sidabras, kiti gaminti iš bronzos, žalvario, vario lydinio.

 
 

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu kūrėsi ir kultūros, švietimo, sveikatos, paramos draugijos, įvairių specialybių darbuotojus jungiančios organizacijos. Savo veikla geriausiai žinomos kelios šios grupės organizacijos. 1912 m. Tilžėje buvo įkurta Lietuvos jaunimo draugijų sąjunga „Santara“. Sąjunga turėjo skyrius Klaipėdos krašte, glaudžiai bendradarbiavo su „Jaunosios Lietuvos“ sąjunga. Ekonominė ūkininkų organizacija „Lietuvos ūkininkų vienybė“, įkurta 1927 m., siekė rūpintis ūkininkų ekonominiais, socialiniais ir kultūros reikalais. 1932 m. Kaune įkurta Draugija užsienio lietuviams remti kėlė sau tikslą įsteigti bendrą visų pasaulio lietuvių organizaciją, taip pat remti lietuvių mokyklas emigracijoje ir t. t.

Ženklelių vaizduliuose vyrauja organizacijų simbolinė atributika – kanklės, knyga, artojas ir jaučiai, kūjis ir kirvis, dobilas; taip pat Gediminaičių stulpai; pavadinimų santrumpos – L. Ū. V. (Lietuvos ūkininkų vienybė), JŪR (Jaunųjų ūkininkų rateliai), DULR (Draugija užsienio lietuviams remti), LIS (Lietuvos inžinierių sąjunga), S. T. D. (Studentų technikų draugija).
Ženklelių gamybai dažniausiai naudotas vario lydinys. Lietuvos inžinierių sąjungos ir Lietuvos jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ ženkleliai puošti juvelyriniu stiklo emaliu, kitų ženklelių vaizduliai dengti dažais.

Ženkleliai gaminti graverio Juozo Gerštiko (Gerštyko) dirbtuvėje Kaune, Leizerio ir Moisiejaus Klionų antspaudų ir graviravimo dirbtuvėje Kaune, „Arthus Bertrand“ firmoje Paryžiuje.

birželio 29, 2017

Home buttonAtgal